Europos dailiojo čiuožimo čempionatas lietuviams padovanojo daugybę teigiamų emocijų ir begalinį pasididžiavimą mūsų sportininkais. Bronzos medalius šokio ant ledo rungtyje iškovoję Saulius Ambrulevičius ir Allison Reed vis dar gyvena praėjusių varžybų nuotaikomis. „Jei reikėtų visas emocijas sudėti į vieną žodį, tai būtų „euforija“. Džiaugiamės ne tik rezultatu, bet ir milžinišku žmonių palaikymu“, – sako sportininkas.

 
Saulius Ambrulevičius ir Allison Reed.

Saulius Ambrulevičius ir
Allison Reed.

 

Jūsų iškovoti medaliai į euforiją pakylėjo visus dailiojo čiuožimo gerbėjus Lietuvoje. Kaip jūsų emocijos keičiasi po čempionato praėjus šiek tiek laiko?

 

Mums itin daug reiškia žmonių palaikymas ne tik čempionato metu, bet ir Alisson siekiant Lietuvos pilietybės. Daugybė žmonių, taip pat ir aukšto rango politikai mūsų ne prašomi ėmė vėl kelti šį klausimą. Patys jau esame susigyvenę su faktu, kad du kartus prašymas dėl pilietybės buvo atmestas, todėl tęsiame karjerą šiek tiek kitaip, stengdamiesi maksimaliai išnaudoti turimas galimybes. Nesitikėjome, kad po čempionato visuomenė mus taip palaikys. Didžiulė garbė ir džiaugsmas tokia žmonių reakcija.

 

Kaip sprendimas suteikti arba nesuteikti Allison pilietybę keičia tolimesnius jūsų darbus?

 

Šiuo metu nekeičia, nes paskutinės sezono varžybos yra pasaulio dailiojo čiuožimo čempionatas Monrealyje, mūsų namų arenoje, kur treniruojamės. Turime maksimaliai jam pasiruošti, preciziškai nušlifuoti programas. Kol kas dirbame prie šio tikslo, kurį užsibrėžėme sezono pradžioje, o kaip reikės dėliotis tolimesnius planus – pamatysime vėliau.

 

Dėl pilietybės suteikimo esame nusiteikę viltingiau nei praėjusį kartą, nes jaučiame didelį visuomenės palaikymą. Deja, nieko iš anksto numatyti negalime.

 

Kokia situacija su pilietybės suteikimu sportininkams kitose šalyse?

 

Priklauso nuo šalies. Visur esama savitų taisyklių, bet dažniausiai, jei sportininkai sėkmingai dirba garsindami šalies vardą, problemų nekyla. Mes pasidžiaugti tokia sėkme negalime, nors darome viską, ką reikia. Galbūt kitose šalyse konkretesnė pilietybės suteikimo tvarka, o pas mus daug kas priklauso nuo įvairių aplinkybių, kurių negali numatyti ir sukontroliuoti.

 

Kaip Allison į tai reaguoja?

 

Galbūt jaučiasi neįvertinta. Esame viena komanda, vienas asmuo, siekiantis to paties rezultato ir mūsų darbai tarsi nurašomi. Buvo skaudus toks įvertinimas, ypač po to, kai negalėjo vykti į olimpines žaidynes. Tačiau sulaukėme daug palaikymo ir padrąsinimų toliau siekti geriausių rezultatų, todėl viskas nebeatrodė taip blogai. Visgi olimpinės žaidynės tėra vienos varžybos, yra kitų galimybių save realizuoti atstovaujant savo šaliai. Tą ir bandome maksimaliai daryti.

 

Koks jausmas, kai jūsų poros dėka dailiuoju čiuožimu Lietuvoje domisi vis daugiau žmonių?

 

Pagrindą šiam sportui Lietuvoje padėjo Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko. Smagu, kad galėjome ne tik sekti jų pėdomis, bet įnešti ir savo prieskonį. Kiekvienais metais tarptautinėje arenoje pelnant gerus rezultatus, susidomėjimas dailiuoju čiuožimu vis auga. Džiaugiamės matydami, kad žmonės įvertina ne tik sportinius pasiekimus, bet ir mūsų kūrybinį indėlį, juk šokyje ant ledo daug kūrybinių elementų, kuriuos sportininkai gali interpretuoti skirtingai. Žiūrovai domisi, komentuoja, kartais ir pakritikuoja, bet dėl to tik įdomiau.

 

Europos čempionatas parodė, kad esame tarp pasaulio stipriausiųjų, ir sulaukiame palaikymo ne tik iš lietuvių, bet ir kitų šalių. Smagu, kad esame vieni tų žmonių, kurie gali reklamuoti dailųjį čiuožimą.

 

Kaip pats susidomėjote šia sporto šaka?

 

Tėvai atvedė į areną ir iki tam tikro amžiaus čiuožimas man buvo smagi užklasinė veikla, kur turėjau būrį draugų, važinėdavau į stovyklas. Kai išvykau į pirmas tarptautines varžybas, pamačiau, ką iš tiesų gali pasiūlyti ši sporto šaka, kaip ją propaguoja kitos šalys – ir užsikabinau.

 

Kodėl iš pradžių čiuožėte vienas?

   

Lietuvoje, galima sakyti, egzistuoja tik vienetų čiuožimas, nes nėra trenerių, kurie galėtų treniruoti šokio ant ledo sportines sporas. Taigi, čiuožiau vienas, kol pasiekiau asmeninę plato būseną – noras buvo didžiulis, bet nebebuvo galimybių tobulėti. Paskutinės vienetų varžybos buvo 21 m., kai supratau, kad pavargau ir nebenoriu daugiau patirti asmeninės gėdos, nes varžybose nepavyksta sėkmingai startuoti, nors ir žinai, kad esi geresnis. Tiesiog neturėjau užtektinai žinių ir įgūdžių, kaip susitvarkyti su startiniu jauduliu, kaip tinkamai pasiruošti fiziškai, vis kažkas būdavo ne taip, vis pro šalį. Grįžau po varžybų ir pasakiau „viskas“.

 

Baigdamas studijas gavau pakvietimą dalyvauti televizijos projekte „Šokiai ant ledo“. Buvo puiki proga išbandyti šokti poroje bei gauti dėmesio, kurio visi norime (šypteli). Supratau, kad galėčiau šokti su partnere. Be to, kaip tik pasitaikė galimybė išvažiuoti į Ameriką tai pabandyti bei pamatyti, kaip dirba olimpinių čempionų treneriai, kokią mokymo ir treniruočių sistemą taiko. Čia prasidėjo mano tobulėjimo etapas.

 

Tiesa, kad sudėtinga rasti šokių partnerę?

 

Pirma partnerė už mane turėjo daugiau patirties šokiuose ant ledo. Per trejus metus su ja daug ko išmokau, bet atėjo laikas, kai mano tobulėjimo troškulys praaugo partnerės sportinius interesus. Pažintis su Allison buvo lemtinga. Tai žmogus, su kuriuo puikiai sutariu, su kuriuo gera dirbti ir per nuoširdų darbą siekti užsibrėžtų tikslų. Kaip rodo mūsų rezultatai, su tinkamu žmogumi, nebijant kartu kurti ir nebijant darbo, galima pasiekti labai daug.

 

Ar svarbu pažinoti vienam kitą už arenos ribų?

 

O taip! Manau, tai viena didžiausių mūsų stiprybių. Puikiai sutariame. Allison daug vasarų praleidusi pas mus Lietuvoje su mano šeima ir draugais. Po varžybų Japonijoje visada užsukame pas ten gyvenančius Allison dėdę ir tetą. Mūsų paroje toks smagus kultūrinis mišinys. Tiesa, svarbu atskirti darbą nuo asmeniškumų, ant ledo būti kolegomis, o už jo – draugais. Antraip gresia nereikalingi kivirčai.

 

Kaip atrodo jūsų kasdienė disciplina? Labai save ribojate?

 

Pasiruošimas varžyboms būna toks intensyvus, kad pačios varžybos kartais atrodo kaip atostogos (šypsosi). Paskutiniai keli mėnesiai tikrai buvo nelengvi, bet varžybose ir pamatai, kas tinkamai atliko namų darbus. Mūsų dienotvarkė griežtai sustyguota: pirmoje vietoje treniruotės, antroje poilsis, o tada jau asmeninės veiklos, tik jos negali paveikti treniruočių. Itin svarbus kokybiškas miegas, subalansuota mityba.

 

Kaip ilsitės?

 

Smagu miegoti ar šiaip gulinėti lovoje. Kartais kitą rytą po varžybų nenoriu nei praustis, nei rengtis, tad dieną praleidžiu kaip urvinis (juokiasi). Gyvename mieste, kur daug kultūrinės veiklos: koncertai, interaktyvūs muziejai. Žinoma, esu gamtos vaikas, todėl džiaugiuosi galimybe leisti laiką pas draugės tėvus laive. Mėgstu važinėtis kartingais, fotografuoti. Allison su draugais patinka išvykti į užmiesčio rąstinį namelį.

 

Čempionato metu matėme skausmingai krintančių dalyvių. Kaip traumos neatbaido nuo čiuožimo?

 

Su skausmu apsipranti, išmoksti atskirti, kuris pavojingas, o kuris momentinis ir gali dirbti toliau. Žinoma, padeda fizioterapeutai, kurie prižiūri, gydo traumas, kad jos nepakenktų sportiniam rezultatui. Sporte traumų neišvengsi, ypač per pasirodymus, kai viskas susideda į visumą, atsiranda dalykų, kurių nenuspėsi. Visgi priklauso nuo patirties ir profesionalumo bei požiūrio – jei susitelkti į skausmą, jis ir bus didesnis bei atrodys rimtesnis, nei yra iš tiesų.

 

Ar didelė poros sėkmės dalis priklauso nuo kartu dirbančios komandos?

 

Komanda labai svarbi, taip pat ir sportininko noras dirbti su komanda bei suvokimas, kokios pagalbos ir kada jam reikia. Tada bendradarbiavimas ypač vaisingas. Vien ant ledo su mumis dirba penki čiuožimo treneriai ir trys šokių treneriai (modernaus šokio, lotynų bei sportinių šokių ir baleto). Dar turime fizinio rengimo trenerius, kurie parenka specialias programas, ką stiprinti pagal čiuožimo specifiką; taip pat masažuotojų ir dizainerę, kuri rūpinasi mūsų įvaizdžiu. Tad menas bendradarbiauti labai svarbus, šokiai ant ledo nėra individuali sporto šaka.

 

Sekate kitų čiuožėjų karjeras?

 

Visada įdomu, kaip sekasi kitiems. Čiuožimo šeima nėra labai didelė, todėl puikiai vieni kitus žinome, stebime varžybas, net jei patys nedalyvaujame. Smalsu, kokios tendencijos, kas ką nauja sugalvojo. Be abejo, kaip ir visur, pasitaiko žmonių, su kuriais nesutampa auros, tai su jais ir nebendrauji.

 

Kas yra ištikimiausi jūsų gerbėjai?

 

Be abejo, šeimos nariai. Tėtis visąlaik labai palaikė. Yra draugų, kurie visada atvyksta į varžybas, jei tik jos kur arčiau vyksta.

 

Pats esate kitų sporto šakų sirgalius?

 

Labai mėgstu automobilių sportą, nepraleidžiu nė vienos „Formulė-1“ varžybų transliacijos, gaila, kad vis būnu išvykęs, kai jos vyksta Monrealyje. Žinoma, domiuosi krepšiniu, pradėjo patikti ir ledo ritulys – Kanados įtaka (šypsosi).

 

Ar nesudėtinga nuolat kažkur važinėti, keisti namus?

 

Kartais labai sunku, bet per tiek metų apsipratau. Dabar toks etapas, be to, suprantu, kad laimė yra žmonėse, kurie supa, o ne konkrečioje vietoje. Žinoma, visada smagu grįžti namo, į Lietuvą, Kauną. Čia gyvena mano tikrieji draugai, kurių galiu nematyti metus, bet susitinki ir lyg vakar matėmės – „nu, ką tu?“ (šypsosi). Gyvenimas toks, kad norėdamas siekti karjeros pasauliniu mastu turi žengti didesnius ir kitokius žingsnius. Kada nors kitoms kartoms gal pavyks aukštumų siekti gyvenant Lietuvoje, galbūt atsiras geresnių trenerių. To labai linkiu.

 

Ką patartumėte apie čiuožėjo karjerą svajojančiam jaunam žmogui?

 

Manau, kad bet kuri sporto šaka pirmiausia turi teikti džiaugsmą, nenustoti džiuginti, nesvarbu, kokiame amžiuje ja pradedi užsiimti, kokį lygį esi pasiekęs. Labai lengva paslysti ir pasinerti į sportą tik kaip į darbą, tada viskas pradeda nepatikti, kyla dvejonių, kam to išvis reikia. Bet ką nauja bandant, iš pradžių nepavyksta, bet svarbu nesustoti. Nebijoti tyrinėti ir dalintis: nors esame individualūs, vieni kažin ko nepasieksime. Skamba banaliai, tačiau vienas lauke – ne karys. Reikalingi treneriai, komanda, kiti čiuožėjai ir net visai kitų sričių specialistai, kurių patarimus kartais galima tikslingai pritaikyti. Tad svarbu nepasiduoti, neužsisklęsti ir vis bandyti. O kai svyra rankos ir viską skauda, kartais pakanka gerai išsimiegoti (šypsosi).

 

Autorius Laima Samulė