Derva ir plunksnavimas – pasaulio istorijoje puikiai žinoma bausmė, kelis šimtus metų tikusi drausminti nusikaltėlius. Išgirdę apie šią praktiką vis dar šiurpsta nuo protu nesuvokiamo žiaurumo. Kodėl populiari bausmė galiausiai panaikinta?

 

Bausdavo už viskąWhiskey,Rebellion,In,Western,Pennsylvania,1794,The,Rebels,Escort,A

 

Šis griežtas viešas pažeminimas naudotas baudžiant už viską. Puikiai tiko susidoroti su politiniais priešininkais ir net smulkiais nusikaltėliais. Maža to, dervos ir plunksnos buvo ne tik kankinimo, bet ir pažeminimo priemonė. Dažniausiai teisdavo viešai, kad žmonės matytų, jog gali laukti toks pat likimas, jei nesielgs tinkamai. Įprastai nusikaltėlį ar įtariamąjį apliedavo karšta derva ir netrukus apiberdavo plunksnomis. Nors paprastai bausmės vykdytojų tikslas buvo tik įbauginti ir pažeminti, aukos patirdavo didelį fizinį skausmą. Nelygu minios nuotaika, derva ir plunksnavimas taip pat galėjo išprovokuoti tolesnį smurtą: viešą plakimą ar net linčiavimą. Ši praktika niekada nebuvo oficiali bausmė. Įprastai dervos pylimas ir plunksnų bėrimas ant nusikaltusiojo naudotas Amerikoje ir Europoje, nors labiau paplitęs kolonijose, kur buvo neoficialaus teisingumo forma. Nors daugelis mano priešingai, ši bausmė nesukeldavo mirties. Tiesa, šalinant plunksnas ir dervą auka kentėjo, oda luposi gabalais, nes derva stipriai ją nudegindavo, o tai dažnai paskatindavo įvairias infekcijas dėl sunkiai gyjančių žaizdų.

 

Istorinės šaknys

 

Pirmasis užregistruotas dervos ir plunksnavimo atvejis įvyko 1189 m., kai Anglijos karalius Ričardas I įsakė derva ir plunksnomis nubausti vagių grupę už padarytus nusikaltimus. Vėliau ši praktika dar ne kartą naudota siekiant pažeminti ir nubausti nusikaltėlius. XVIII a. ją dažnai naudojo Amerikos kolonistai. Tradiciškai reikėdavo pušų dervos ir plunksnų, kurių tuo metu buvo pilnos pagalvės. Amerikiečių kolonistai naudojo visas įmanomas medžiagas, kad nubaustų tuos, kurie, jų manymu, to nusipelnė. Neturėdami dervos rinkdavosi karštą sirupą ar bičių pikį. Kai per Amerikos revoliuciją degutą ir plunksnas plačiai naudojo tiek kolonistai, tiek patriotai, aukos dažnai būdavo nurengiamos ir priverčiamos žiūrėti, kaip derva verda katile. Kai bandydavo apsivalyti po pirmo užpylimo, pūslėmis pasidengusi oda dažnai lupdavosi kartu su derva. Panašią praktiką, vadinamą pitchcapping, britų valdžia taikė kankindama airių sukilėlius. Verdantį bičių pikį pildavo ant surištos aukos galvos, kol atvės ir sukietės. Tuomet pikį pašalindavo, neretai kartu su oda ir paliekant didžiulių randų. Pikis dažnai buvo pilamas ne tik ant galvos, bet ir į įvairias kūno angas. Tiesa, toks kankinimas dažniausiai baigdavosi mirtini.

 

Istoriniuose šaltiniuose aprašytas ne vienas šios siaubingos bausmės atvejis. 1696 m. Londono antstolis bandė įteikti ieškinį skolininkui. Antstolį apipylė derva, apibėrė plunksnomis ir pririšo prie medžio. 1760-aisiais ši bausmė plačiai taikyta atgrasyti protestuotojus, kurie siekė, kad Townshend aktai neįsigaliotų. Tai buvo Britanijos parlamento aktų, priimtų 1767 ir 1768 m., serija, įvedanti daugybę mokesčių ir taisyklių, skirtų britų kolonijoms Amerikoje finansuoti. Jie pavadinti iždo kanclerio vardu. 1773-iųjų gegužę priimtas Arbatos įstatymas paskatino šių bausmių atgimimą. Per 1765 m. pašto ženklų krizę Archibaldas McCallas, turtingas žemės savininkas, tapo patriotų minios taikiniu Virdžinijoje. Jis reikalavo surinkti Didžiosios Britanijos mokestį, o tuo metu pašto ženklai klijuoti ant įvairių dokumentų. Į tai reaguodama susirinkusi minia įsiveržė į turtuolio namus. Kai kurie mėtė akmenis pro langus, o A. McCallas buvo sučiuptas, apipiltas derva ir apibertas plunksnomis. 1766 m. minia, kurioje buvo ir miesto meras, kapitoną Williamą Smithą apliejo derva, apibarstė plunksnomis ir išmetė Norfolko uoste Virdžinijoje. Laivas ištraukė jį iš vandens leisgyvį. Kapitonas išgyveno ir vėliau laiške rašė apie savo patirtį: „Jie aptepė mano kūną ir veidą derva, o paskui apmėtė plunksnomis.“ W. Smithas buvo įtariamas informavęs Didžiosios Britanijos muitinės agentus apie kontrabandininkus. Viskio maišto metu ūkininkai skyrė bausmę federaliniams mokesčių agentams. Nuo 1791 m. rugsėjo 11 d. Vakarų Pensilvanijos ūkininkai maištavo prieš federalinės vyriausybės mokestį viskio distiliuotojams. Pirmąja auka tapo mokesčių rinkėjas Robertas Johnsonas. Vašingtono apygardoje vietinė gauja jį apipylė degutu ir apibėrė plunksnomis. Kiti pareigūnai, kurie bandė įteikti teismo orderius R. Johnsono užpuolikams, buvo plakami, liejami derva ir plunksnuojami. Dėl šių ir kitų smurtinių išpuolių mokestis nesurinktas 1791 m. ir 1792 m. pradžioje. Kita šios žeminančios praktikos auka tapo mormonų pranašas Džozefas Smitas. 1832 m. kovą antimormonų minia ištempė jį iš lovos, apipylė derva ir apmėtė plunksnomis. Teigta, kad tokios bausmės nusipelnė už tai, jog santykiavo su mergina iš savo bendruomenės. Šios bausmės populiarumo laikais niekas nebuvo saugus, įskaitant dvasininkus, mat istoriškai tikintieji juos gerbė ir tikėjosi padoraus elgesio. Daugelis apipilti verdančiu pikiu ir apiberti plunksnomis net už pasirodymą išgėrus viešoje vietoje.

 

Nors tokia bausmė šiais laikais neatliekama, vis dar užfiksuojamas vienas kitas atvejis. 2007 m. narkotikų prekeivis Belfaste buvo apteptas derva, plunksnomis ir pririštas prie stulpo su užrašu „Aš esu narkotikais prekiaujantis niekšas“. 2020 m. birželį keli Konfederacijos karių kapai ir memorialiniai paminklai Crown Hill kapinėse Indianapolyje, Indianoje, aplieti derva ir nusėti plunksnomis.

 

Kodėl naudota derva ir plunksnos?

 

Sklando keletas teorijų, kodėl baudžiant griebtasi dervos ir plunksnų. Viena jų – tai buvo atgrasymo priemonė kitiems, ketinantiems nusikalsti. Manyta, kad jei žmonės pamatys, kas nutiko nusikaltėliams, bus mažiau linkę patys daryti nusikaltimą. Kita teorija teigia, kad tai buvo tiesiog būdas sukelti nusikaltėliui skausmą ir kančią. Tai ypač pasakytina apie tuos atvejus, kai pažeidėjas jau kartą aplietas degutu ir apibarstytas plunksnomis. Patirtis antrą sykį dar skaudesnė ir labiau žeminanti. Pagal trečią teoriją, baudėjai naudojo dervą ir plunksnas, jog sugriautų nusikaltėlio reputaciją bendruomenės akivaizdoje. Reputacija buvo ypač svarbi mažuose miesteliuose, kur visi vieni kitus pažinojo. Žemindami nusikaltėlį taip pat gėdino jo šeimą ir draugus.

 

Autorius Monika Budnikienė