Keisti ir nenuspėjami žemės reiškiniai nuo senų laikų gąsdindavo žmones. Neturėdami jokių logiškų paaiškinimų, jie pradėjo kurti legendas. Kai kurios iš jų taip prigijo, kad jomis tikima iki šių laikų. Ko gero, didžiausią baimę žmonėms visais laikais keldavo žemės drebėjimai ir ugnikalnių įsiveržimai. Neseniai Čilėje išsiveržęs Kalbuko ugnikalnis daugeliui atėmė žadą. Nenuostabu, kad tokie reginiai kėlė ir vis dar kelia pagarbią baimę ir šiurpą. Stebint tokius vaizdus nesunku patikėti net pačiomis neįtikinamiausiomis ir nerealiausiomis legendomis bei istorijomis.

 

vulkanai

Fudžijamos ugnikalnis – aukščiausias Japonijos kalnas, matomas iš daugelio Tokijo vietų. Tai taip pat svarbus Tekančios Saulės šalies simbolis. Jis apdainuotas liaudies dainose, įamžintas filmuose, mituose ir legendose. Įdomi istorija pasakojama, kaip atsirado karšta liepsna pačioje Fudžijamos šerdyje. Kažkada labai seniai vietinis bambukų pjovėjas dirbo savo darbą ir staiga pastebėjo kažką keista ir neįprasta. Mažytis žmogeliukas, ne didesnis nei žmogaus nykštys, lindėjo tuščioje bambuko stiebo ertmėje ir žiūrėjo tiesiai pjovėjui į akis, kai šis ketino pjauti stiebą. Rastas kūdikis buvo toks gražus ir mielas, kad bambukų pjovėjas jį paėmė ant rankų ir parsinešė namo. Manė, kartu su žmona jį išaugins kaip savo vaiką. Netrukus po to jis pradėjo dažnai rasti įdomių daiktų, pjaudamas bambukus. Kiekvieną kartą jis rasdavo bambuke po aukso grynuolį. Netrukus bambuko pjovėjas ir jo šeima labai praturtėjo. Sutuoktiniai išsiaiškino, kad rasta mergaitė buvo vardu Kaguya-hime, atsiųsta į Žemę iš Mėnulio, kad apsaugotų jos gyventojus nuo karo ir kitų negandų. Mergaitė užaugo labai graži, todėl sulaukė daugybės pasiūlymų tekėti, net iš paties imperatoriaus. Tačiau ji atmetė visus pasiūlymus ir ketino grįžti į Mėnulį. Jos pasiimti atvyko Mėnulio gyventojai. Imperatorius nenorėjo taip lengvai paleisti gražuolę, todėl nusiuntė kariuomenę, kad ją atimtų iš mėnuliečių. Tačiau juos nubloškė staiga blystelėjęs žaibas ir Kaguya-hime iškeliavo. Atsisveikindama mergaitė paliko imperatoriui laišką ir nemirtingumo eliksyrą. Tačiau įsižeidęs imperatorius jo gerti nenorėjo. Vietoj to jis išsiuntė savo žmones ant aukščiausio Japonijos kalno ir ten įsakė sudeginti tą laišką bei nemirtingumo eliksyrą, kad kilę dūmai pasiektų Mėnulį. Tačiau vieną kartą uždegus ugnį Fudžijamos viršukalnėje, paaiškėjo, kad jos nebeįmanoma užgesinti. Ji pradėjo nuolatos liepsnoti kalno gelmėse. Taip ir atsirado Fudžijamos ugnikalnis.

 

Etnos ugnikalnis rytinėje Sicilijos pakrantėje yra vienas iš aukščiausių ir aktyviausių vulkanų visame pasaulyje. Pirmas istorijoje žinomas šio ugnikalnio įsiveržimas įvyko apie 1500 m. pr. Kr. Nuo tada Etna išsiveržė mažiausiai 200 kartų. 1669 metais išsiliejusi ugnikalnio lava nuniokojo gretimą Katanijos miestą bei jo apylinkes. Senovės graikų legenda byloja, kad ugnikalnio išsiveržimą sukelia šimtagalvė pabaisa arba drakonas, kuri įniršusi pradeda spjaudytis ugnimi. Ši milžiniška pabaisa graikų mitologijoje buvo Tifonas, deivės Gajos ir Tartaro sūnus. Tifonas supykdė dievą Dzeusą ir buvo įkalintas žemės gelmėse po Etnos kalnu. Kai jo pyktis tampa nebevaldomas, jis išspjauna į dangų verdančią lavą ir ugnikalnio pelenus. Kitoje legendoje pasakojama, kad Etnos kalne gyveno vienaakė baidyklė – ciklopas. Jis nuo kalno viršukalnės mėtydavo milžiniškus riedulius. Pabaisą nugalėjo Odisėjas, nuleidęs ciklopą į žemės gelmes. Iki šiol kalbama, kad ugnikalnio krateris – tai ciklopo akis, o besiveržianti, verdanti lava – tai monstro kraujas.

 

79 metais išsiveržęs Vezuvijaus ugnikalnis sunaikino Pompėjos, Stabijos ir Herkulanumo miestus bei jų apylinkes. Tai jau nebe legenda, o tikrai įvykęs istorinis faktas… Po to šis kalnas pradėtas laikyti šventu. Manoma, kad jį globojo dievas Jupiteris. Paskutinį kartą Vezuvijus išsiveržė 1944 metais. Sunku prognozuoti, kada įvyks kitas ir kokio stiprumo jis bus.