Daugelyje kultūrų vyrai turi didesnę socialinę, ekonominę ir politinę galią, net jei vis dažniau vadovaujamas pareigas užima moterys. Kita vertus, vis dar yra racionalizuojančių seksizmą ar vertinančių mizoginiją. Taigi, kaip pasaulyje pasiskirsto vyrų ir moterų galia?

 

Istorija nepalanki moterimsMale,Coworkers,Whispering,Behind,Back,Of,Unhappy,Businesswoman,Spreading,Rumors

 

Patriarchatas – sistema, kuria kliaudamiesi vyrai valdo moteris. Štai seksizmas, patriarchalinės ideologijos šaka, pateisina ir racionalizuoja patriarchalinę socialinę santvarką, o mizoginija vertinama kaip sistema, kuri prižiūri ir įgyvendina patriarchato lūkesčius. Deja, tačiau nepasitikėjimas moterimis ir išankstinis nusistatymas prieš dailiosios lyties atstoves įprastas per visą žmonijos istoriją. Senovės intelektualai, tokie kaip Platonas, Hipokratas ir Aristotelis, pirmieji padėjo seksizmo pamatus. Jų raštuose gausu idėjų ir argumentų, kurie liaupsino mizoginiją, engė moteris, jas laikė nevisavertėmis. Galiausiai moterys vos gimusios, nepaisant jokių aplinkybių, laikytos prastesnėmis už vyrus, buvo mokomos, kad yra netobulos, verčiamos jaustis bejėgėmis ir niekam nereikalingomis. Nenuostabu, kad vyrams tiko taip mąstyti, todėl tokiam pirmųjų intelektualų požiūriui pritarė dauguma amžininkų. Moteris vyrui buvo daiktas, geriausiu atveju vergė, kuri reikalinga tik užgaidoms tenkinti. Bėgant metams atsirado maištaujančių moterų, kurioms vyrų taisyklės buvo ne galutinės. Beveik kiekvienoje epochoje turėta etapų, kai moterys galėjo priversti į save žiūrėti kitaip, tačiau patriarchatas visada buvo aukščiau. Štai dėl viduramžiais prasidėjusios raganų medžioklės Europoje žuvo tūkstančiai moterų. Dažniausiai jos buvo kaltos tik dėl to, kad gimė ne vyrais ir praktikavo tradicinę mediciną bei ritualus, kurių stiprioji lytis nesuprasdavo. Vėliau tokie mąstytojai kaip Artūras Šopenhaueris ir Frydrichas Nyčė aiškiai pasakė, kad jie moteris laiko prastesnes už vyrus. Moteris laikyta negalinčia stoti prieš stipriosios lyties protą ir minties galią. Tiesa, pavojingomis laikytos tik kalbant apie gundymą, mat seksualumą naudoja kaip ginklą. Tokie įvaizdžiai dažni įvairių kultūrų mituose ir istorijose.

 

Nors metai bėgo, tačiau moterys vis dar stovėjo ne vienu, o keliais laipteliais žemiau nei vyrai. Pasakojama, kad kartą psichiatrijos ligoninėje apsilankęs Čarlzas Dikensas nustebo joje esančių moterų, kurios uždarytos dėl nebūtinai svarių priežasčių, skaičiumi. Ironiška, tačiau pats rašytojas bandė ten pat uždaryti žmoną ir jo 10 vaikų motiną vien todėl, kad norėjo megzti romaną su aktore. Vieni niekai buvo ją ten uždaryti. Viktorijos laikų psichiatrai menopauzę laikė pavojinga smegenims, tai reiškė, kad moteris savaime pradeda keistai elgtis, jos pasaulis pasikeičia. Todėl vyrams, panorusiems atsikratyti žmonų, buvo vieni niekai tai padaryti, nes menopauzė lyginta su psichikos liga, net sieta su beprotybe.

 

Žodžiai pakeitę moterų gyvenimą

 

Žodis „seksizmas“ plačiai nuskambėjo 7-ajame dešimtmetyje. Tuo metu feministės aiškino, kad moterų priespauda plačiai paplitusi beveik visame pasaulyje. Jos pradėjo kalbėti apie seksizmą, o ne apie tuo metu įprastą vyrišką šovinizmą. Šovinistai dažniausiai buvo pavieniai vyrai, įtikėję, kad yra pranašesni už moteris. Seksizmas priešingai – reiškė kolektyvinį elgesį, atspindintį visą visuomenę. Daugelis moterų, vykstant antrajai feminizmo bangai, seksizmą suvokė per savo veiklą socialiniuose judėjimuose. Anot filosofės Bellos Hooks, heteroseksualių moterų į judėjimą atėjo iš santykių, kuriuose vyrai elgėsi žiauriai, nemaloniai, smurtavo, buvo neištikimi. Daugelis šių vyrų mąstė radikaliai, dalyvaudavo judėjimuose už socialinį teisingumą, kalbėdami darbininkų, vargšų vardu. Tačiau, kalbant apie lyties klausimą, jie buvo tokie pat seksistai, kaip ir jų konservatyvios kohortos. „Sisteminis seksizmas, kaip ir rasizmas, yra priespaudos ir diskriminacijos tęsimas be jokio sąmoningo ketinimo. Vyrų ir moterų skirtumai tiesiog savaime suprantami ir juos sustiprina praktika, taisyklės, politika bei įstatymai, kurie dažnai atrodo neutralūs, bet iš tikrųjų nepalankūs moterims“, – sako B. Hooks. Seksizmas sąveikauja su rasizmu, heteroseksizmu ir kitomis priespaudomis, kad suformuotų žmogaus, kaip atskiro individo, patirtį. Pavyzdžiui, savaime suprantamas heteroseksualumas yra vyraujantis įsitikinimas, kad heteroseksualumas yra vienintelis normalus ar įmanomas lyčių santykis, kuris seksistinėje visuomenėje naudingas vyrams.

 

Manoma, kad kita moterims nepalanki sąvoka, apibrėžianti jų trūkumus ar silpnybes – mizoginija – atsirado panašiu metu kaip ir patriarchatas, t. y. prieš 3–5 tūkst. metų, bronzos amžiaus pradžioje. Mizoginija sustiprėjo viduramžiais, ypač krikščioniškose visuomenėse. Monoteizmas – tikėjimas vienu, dažniausiai vyrišku dievu, padėjo pakeisti panteizmą ir kitas religijas. Trys pagrindinės monoteistinės judaizmo, krikščionybės ir islamo religijos skatino patriarchalines visuomenės struktūras ir naudojo mizoginiją, kad moterys išlaikytų žemesnį statusą. Mizoginija praktikuota ir tokiose visuomenėse bei gentyse, kurios nepropogavo monoteistinės religijos. Mokslininkai tvirtina, kad beveik kiekvienoje žmonių kultūroje yra mizoginijos įrodymų. Antropologas Davidas D. Gilmore’as teigia, kad mizoginija yra ne kas kita, kaip prieštaringi vyrų jausmai. Mat jie jaučia priklausomybę nuo moterų gimdymo metu, jaučia, kad jais gali pasinaudoti jų silpnumo akimirkomis, kai jiems ypač reikia meilės ir prieraišumo. Daugelis moterų senovės visuomenėse buvo pagrobtos nuotakos iš kitų kultūrų. Tokią paprastai ištekindavo už vyro, kalto dėl jos šeimos žūties. Vyrai, pavyzdžiui, senovės Graikijoje, nerimavo, kad moterys kada nors sukils prieš savo pagrobėjus, o tai pamažu sukūrė mizoginiją – nesuvokiamą moterų baimę.

 

Lytis nulemia gyvenimą ir karjerą

 

Ekonominiai tyrimai rodo, kad baltosios moterys, gimusios ir augusios tose Amerikos valstijose, kuriose seksistinės nuostatos labiau paplitusios, mažiau dirba ir uždirba nei kitur gimusios moterys, palyginti su vyrais, gimusiais tose pačiose valstijose. Toks poveikis karjerai ir atlyginimui išlieka net jei persikelia į mažiau seksistiškus regionus. Tai rodo, kad įsitikinimai, su kuriais moteris auga, gali suformuoti būsimą elgesį taip, kad tai paveikia jos karjerą ir atlyginimą. Ištirta, kad moters viso gyvenimo pajamoms ir jos darbo kiekiui įtakos turi seksizmo lygis valstijoje, kurioje gimė. Moteris, gimusi valstijų pietuose, greičiausiai susidurs su didesniu ekonominiu atotrūkiu nei gimusi Ramiojo vandenyno pakrantėje, net jei abi vėliau persikeltų į Niujorką. Mokslininkai, siekdami įsitikinti, kad sutelkė dėmesį tik į lytį, o ne į rasinę diskriminaciją, tyrė tik baltaodžius suaugusiuosius. Darbo rinkos surašymo duomenys atskleidė, kad baltaodžių vyrų ir moterų uždarbis bei dalyvavimas darbo rinkoje vis dar skiriasi. Maža to, tyrimai rodo, kad seksizmo patirtis dažnai susijusi su blogesne psichine ir fizine sveikata, įskaitant potrauminį streso sutrikimą, besaikį gėrimą ir rūkymą. Vienas atliktas tyrimas parodė, kad diskriminacija dėl lyties darbo vietoje iš dalies lėmė prastesnę moterų sveikatą nei vyrų. Tačiau yra veiksnių, mažinančių ryšį tarp diskriminacijos ir sveikatos pasekmių. Pavyzdžiui, moterys, turinčios aukštesnę savigarbą, mažiau kenčia nuo diskriminacijos padarinių. Atsižvelgiant į lyčių diskriminacijos paplitimą, jos poveikio psichinei sveikatai tyrimų vis dar neproporcingai mažai. Tyrimai rodo, kad suvokimas, jog žmogus diskriminuojamas dėl bet kokių priežasčių, susijęs su psichinėmis ir fizinėmis ligomis, o subtilioji diskriminacija tokia pat žalinga, kaip ir atviroji.

 

Autorius Monika Budnikienė