Džatinga – nedidelis miestelis Asamo valstijoje rytinėje Indijoje. Tarp aukštų kalnų įsikūrusi gyvenvietė atrodo lyg sodriai žalia oazė. Tačiau ne vaizdinga panorama ją išgarsino. Džatinga tapo žinoma visame pasaulyje dėl keistų ir neapaiškinamų reiškinių, kurie čia nutinka paukščiams.

 

jatinga

Fenomenalūs ir kraupūs reiškiniai šiame Indijos mieste, kuriame gyvena apie 2500 žmonių, vyksta kiekvienais metais nuo rugsėjo iki lapkričio mėnesio. Paskutiniaisiais liūčių sezono mėnesiais čia keliolika migruojančių ir vietinių paukščių masiškai žudosi. Įsivaizduokite vakarą, kai nusileidžia saulė, maždaug nuo 7 iki 10 valandos, krenta iš dangaus ir bloškiasi į medžius ir pastatus. Nė vienas iš jų neišgyvena. Niekur kitur negirdėtas dalykas, kad paukščiai patys nuspręstų nutraukti sau gyvenimą! Nenuostabu, kad toks reiškinys įbaugindavo gyventojus, miesto svečius ir net mokslininkus. Daugelį metų jie tikėjo, kad dėl to kaltos danguje gyvenančios piktosios dvasios, kurios priverčia skirsti paukščius į mirtį.

 

Paslaptis išaiškėjo visai neseniai. Tiesiog paukščiai skrisdami praranda orientaciją, kai įskrendą į tirštą musono rūko zoną. Jie skrenda ir leidžiasi link miesto šviesulių ir nematydami nieko kito, tik juos, neretai atsitrenkia į pastatų sienas ir medžius. Tokie susidūrimai sparnuočiams dažniausiai būna pražūtingi. Kartais paukščiai sunkiai susižeidžia ir tampa lengvu grobiu plėšrūnams. Į vadinamąjį „Džatingos Bermudų trikampį“ įskridę paukščiai būna apsiblausę, nusilpę ir nušiurę. Kai išsigandę žmonės pradeda juos pulti ir vaikyti bambukų lazdomis ir laidynėmis, jie nerodo nė menkiausio pasipriešinimo.

 

Vėliau paaiškėjo, kad paukščiai negyvi krenta ne tik šiaurinėje Džatingos teritorijoje, bet ir aplink jį. Nelaimių ruožas driekiasi 1,5 kilometro toliau miesto ir yra maždaug 200 metrų pločio. Šviesos, žybsinčios pietinėje dalyje, paukščių nepritraukia, o galbūt jie nebespėja prie jų atskristi.

 

Paukščiai „savižudžiai“ nėra ilgų distancijų migruojantys paukščiai. Paprastai jie lizdus suka netoliese esančiuose slėniuose ir kalvose. Per pavojingą Džatingos ruožą skrenda maždaug 44 rūšių vietinių paukščių, tarp jų: tulžiai, mangroviniai, tigriniai baubliai, tvenkininiai garniai ir kiti.

 

Vis dėlto mokslas negali visko paaiškinti. Manoma, kad paukščiai palieka savo buveines dėl potvynių, kurie prasideda per musono sezoną. Jie būna priversti migruoti į kitas vietas ir Džatingos miestas tampa jų ilgos bei varginančios kelionės dalimi. Tačiau iki šiol nėra aišku, kodėl paukščiai skrenda naktį (net, jei jie yra dienos paukščiai ir naktimis normaliomis sąlygomis ilsisi) ir kodėl kiekvienais metais jie pakliūna į tokius pačius spąstus.

 

Pirmą kartą šį fenomeną pastebėjo Zeme Nagas genties žmonės, gyvenę šiame regione iki XX amžiaus pradžios. Įvykis juos taip išgąsdino, kad vietiniai žemes pardavė kitai genčiai ir iš šių, neva užkeiktų žemių galutiniai išsikraustė 1905 metais. Naujieji Jantia genties žmonės taip pat ne kartą matė fenomeną, vykstantį jų mieste, tačiau interpretavo jį kaip Dievo dovaną…

 

Iš dalies Džantingos naujakuriai buvo teisūs. Neįprastas reiškinys nedidelę ir visiškai neypatingą gyvenvietę išgarsino visų pirma Indijoje, o paskui ir visame pasaulyje. Liūčių sezono metu Džatingos miestelis dabar sutraukia minias aštrių pojūčių pageidaujančių ir mistiškais reiškiniais besidominčių turistų, gamtosaugininkų ir ornitologų. Be to, čia jie gali ne tik stebėti kaip paukščiai tarsi patys savo noru skrenda į pražūtį, bet ir paragauti egzotiškų patiekalų, paruoštų iš gardžios ir sultingos šių paukščių mėsos.

 

Prasidėjus liūčių sezonui aplink paukščių savižudybių vietą kasmet organizuojamas makabriškas Džatingos festivalis. Pirmą kartą jis buvo surengtas 2010 metais. Galbūt kai kuriems žmonės įdomu pabūti tokioje vietoje, kuri primena baisiausius košmarus. Nuotrauką, kurioje pavaizduotas Džatingos fenomenas, galite pamatyti PASPAUDĘ ČIA.