Susilaukti kūdikio 40-ies ir dar vėliau… Kiekvienas toks atvejis atkreipia dėmesį, bet jau nestebina. Vystantis medicinai, viršutinė vaisingo amžiaus riba nuolat tolsta. Vis dėlto vėlyva motinystė turi savų ypatumų ir problemų.

 

mamos

Viešoji nuomonė

 

Viena vėlyvos motinystės problemų – dviprasmiškas visuomenės požiūris į situaciją. Skatindama viską, kas vienaip ar kitaip rodo norą veikti, išsaugoti jaunystę visomis jos apraiškomis, keisti gyvenimą, visuomenė vis dar išskiria sritis ir atskiras veiklas, kuriose visa tai leidžiama, o kur – ne. Jei penktą dešimtį įpusėjusi moteris pakeičia darbą, įstoja į universitetą, persikelia į kitą miestą, nutraukia ilgus metus trukusius netinkančius santykius ir pradeda naujus, ji vienareikšmiškai vertinama kaip šaunuolė.

 

„Niekada nevėlu pradėti naują gyvenimą. Mes patys sprendžiame, kiek mums metų. Gimimo data pase tėra tik skaičiai, svarbiausia tai, kaip jaučiamės ir elgiamės“ – taip sako dauguma ir tokiais žmonėmis žavimasi.

 

Visai kas kita, jei moteris per 40-ies praneša žinią, kad laukiasi kūdikio. Taip, ji nusprendė tai daryti dėl to paties tikslo – kad jos gyvenimas būtų turtingesnis ir įdomesnis. Tai irgi aktyvumo ir jaunatviškumo įrodymas. Vis dėlto iš aplinkinių tokia moteris dažniausiai sulaukia santūresnio palaikymo: „Puiku, ką galiu pasakyti, jei apsisprendei…“ Ir tokiais atvejais jau retai kas sako, kad moteris pati sprendžia, kiek jai metų. Priešingai – dažniausiai pateikiami tikslūs skaičiavimai: „Kai vaikui bus tiek metų, pagalvok, kiek bus tau…“

 

Visuomenėje vyrauja jaunystės kultas. Tačiau moters apsisprendimas tapti mama vyresniame amžiuje vertinamas skeptiškai. Kodėl? Mat taip veikia kolektyvinė pasąmoninė baimė dėl palikuonių, jų sveikatos ir saugumo. Šioje srityje išlieka (ne)tinkamo amžiaus sąvokos, kas yra laiku, o kas – ne.

 

Moteris, kurios sprendimas tapti motina prieštarauja tokiam suvokimui, jaučia dvejopą aplinkinių reakciją. Tai ne pasmerkimas, bet veikiau abejonė, nuostaba, įtampa. Kai kurios vyresnės būsimos mamos dėl to jaučiasi nejaukiai. Tokiai aplinkinių reakcijai turėtų pasiruošti kiekviena pastojusi vyresnė moteris. Tam, kad kiekvienas klausimas „ar ne per vėlu?“, nustebęs žvilgsnis nesukeltų pasipiktinimo ar noro priešintis. Moteris, kuri laukiasi, neturėtų eikvoti emocijų, o susitelkti į tai, kas svarbu.

 

Ką pasakyti vaikui?

 

Kai vaikas gimsta kiek kitaip nei daugumoje šeimų, klausimas, kodėl jis gimė, visada svarbiausias. Kol kūdikis dar mažas, jį užduos artimiausia aplinka, o vėliau, kai paūgės, – ir pats.

 

Visiems žmonėms daugiau ar mažiau rūpi jų atsiradimo istorija. Tačiau vaikai, gimę standartinėje šeimoje ir standartinėmis aplinkybėmis, beveik niekada neužduoda klausimo „kodėl ir kaip atėjau į pasaulį?“ net ir tuomet, jei vėliau, pavyzdžiui, tėvai išsiskiria.

 

Kitaip nei vaikai, gimę ne santuokoje, kurių mamos buvo labai jaunos arba priešingai – vyresnės. Juk pirmuoju atveju situacija suvokiama kaip normali gyvenimo eiga, o antruoju – kaip ypatinga istorija. Kitokia gimimo istorija visada užima svarbesnę vietą sąmonėje. Tiek vaikystėje, tiek vėliau gyvenime. Tai gali turėti didelę įtaką pasaulio suvokimui.

 

Todėl verta iš anksto apgalvoti, ką, kaip ir kam papasakoti. Galima sakyti tiesą, tačiau ji neturi traumuoti ar trikdyti. Kiekvienam svarbu žinoti, kad jo gimimas nėra atsitiktinis, kad buvo laukiamas. Vaikui nemalonu žinoti, kad jis atėjo į pasaulį, nes vyresnysis brolis užaugo, paliko namus, motina dėl to labai liūdėjo ir… nusprendė gimdyti. Geriau papasakoti istoriją apie tai, kad tėvai visada norėjo dar vieno vaikučio, ir jis pagaliau gimė.

 

Kitoks nei bendraamžiai…

 

Bėgant metams neišvengiama aktyvumo, emocionalumo ir reakcijos pokyčių. Tai ne taip pastebima, kai žmonės gyvena jų amžiui įprastą gyvenimą, reguliuodami darbo krūvį. Tačiau vaiko gimimas visuomet smarkiai pakeičia egzistavimo sąlygas, jo priežiūra atima daug pastangų.

 

Specialistai pastebi, kad kuo vyresni tėvai, tuo ramesnis atžalų elgesys. Tai auklėjimo aplinkos įtaka. Vyresni tėvai rodo santūresnes emocijas, tolygesnį požiūrį į įvairias situacijas. Jų kalba, judesiai ir veido išraiškos yra švelnesnės, net vaikiški žaidimai, kuriuos žaidžia vyresni nei 40-ies žmonės su atžalomis, nėra tokie triukšmingi. Vaikai nesąmoningai perima visa tai ir pripranta prie tokio gyvenimo būdo – labiau linkę į ramius užsiėmimus, daugiau skaito, piešia ir mokosi eilėraščius atmintinai. Tėvams tai netrukdo, priešingai, jie džiaugiasi. Vyresnių tėvų vaikai dažnai anksti demonstruoja pastabumą, gerai suvokia daugelį klausimų.

 

Tačiau kitų vaikų kompanijoje – žaidimų aikštelėje, darželyje – pastebima, kad jie kiek kitokie. Tai nereiškia, kad negali žaisti kartu, tiesiog jų bendravimo taisyklės ir aplinka nėra tokia pati, kaip daugumos vaikų. Juk net ir ikimokyklinukai turi turėti žaidimo partnerį. „Būk greitesnis, aktyvesnis, žaisk su visais“, – sako tėvai. Tačiau kartais vaikas net nesupranta, ko iš jo norima. Vienintelis būdas išspręsti vyresnių tėvų auklėjimo problemą – į bendravimą įtraukti kitus žmones. Tai irgi turėtų būti suaugusieji, bet jaunesni. Giminaičiai, vyresni vaikai, draugai. Pageidautina, kad vaikas lankytų darželį, net jei mama ir turi galimybę visiškai atsiduoti šeimai. Tai skatins aktyvumą ir įvairių elgesio bruožų formavimąsi.

 

Baimė dėl atžalos

 

Visi supranta, kad ateitį galima nuspėti tik iš dalies, kad po penkerių ar dešimties metų viskas gali klostytis ne visai pagal planą. Tačiau jaunystei būdingas jaunatviškas maksimalizmas. Viskas bus gerai, kad ir kas nutiktų. Vyresnių žmonių mintys apie ateitį taip pat gali būti pozityvios, tačiau jie pasižymi blaivesniu požiūriu. Panašiai ir tėvystės srityje. Kuo vyresni tėvai, tuo labiau jie nerimauja dėl vaikų ateities. Kaip atrodysime, kai vaikas baigs mokyklą? Ar būsime ganėtinai sveiki, kad galėtume rūpintis savimi? Ar atžala nenutols nuo mūsų? Jei mums kas nors atsitiks, kas ją palaikys? Kaip ji jaučiasi turėdama tokius senus tėvus? Jei tokie klausimai kyla nuolat, tikriausiai glūdi gilesnė baimė, susijusi su tėvų patirtimi ir amžiaus suvokimu. Apie tai tikrai verta pagalvoti.

 

Vaikams tėvų amžius, be abejo, svarbus ir turi įtakos auklėjimui. Tik visai ne ta prasme, kad pablogėja ar pasunkėja. Santykiai – sudėtingi ir daugialypiai, o visi veiksniai susiję. Emocijos, žodžiai, požiūris, noras išklausyti, suprasti ir priimti, gebėjimas pažvelgti į situacijas iš skirtingų perspektyvų, džiaugtis ir demonstruoti teigiamą požiūrį į pasaulį – nuo viso to priklauso, ar santykiai su vaiku bus artimi, ar tėvai ir vaikai gebės pasitikėti vieni kitais. Ir tai nepriklauso nuo tėvų amžiaus.

 

Puiki motyvacija!

 

Pasak moterų, kurios susilaukė pirmagimių brandžiame amžiuje, vėlyvas kūdikis ypač motyvuoja ir padeda palaikyti gerą fizinę formą. Tėvai nori, kad ir po kelerių metų, kai vaikas bus vyresnis, galėtų su juo žaisti aktyvius žaidimus, tačiau tuomet jie patys privalo būti energingi ir sveiki.