Kokia pirtis be vantų? Jos ne tik valo kūną, gydo nuo įvairių negalavimų, bet ir atpalaiduoja, tarsi atnaujina kūną ir sielą. Turbūt pačios populiariausios yra beržinės vantos, tačiau ne mažiau veiksmingos iš kitokių šakelių surištos „šluotos“: ąžuolo, liepų ir kt. Vantas būtų galima rišti ir iš eukaliptų ar citrinmedžio šakelių, tačiau šie augalai mūsų klimato sąlygomis, deja, neauga.

 

Skirtingų medžių vantos išsiskiria unikaliomis savybėmis. Ąžuolo vanta gerai išmasažuoja odą, aktyvina kraujotaką, mažina kraujo spaudimą. Liepų vantos ramina, praplečia bronchus, mažina temperatūrą, slopina galvos skausmą, labai gerai valo odą. Dilgėlių vanta tinkamiausia tiems, kuriuos kamuoja radikulitas, reumatas, podagra. Alksnio vantos padeda, esant išsiplėtusioms kojų venoms.

 

Turbūt visi sutiks, kad beržinę vantą galima pavadinti visų vantų karaliene. Ji malšina sąnarių ir raumenų skausmą, naikina spuogus ir pūlinius, gydo žaizdas ir nubrozdinimus, išvalo kvėpavimo takus. Šiomis vantomis išsiplakti rekomenduotina sergantiems astma ar rūkantiems asmenims.

 

Vantų galima nusipirkti turguose ir kitose prekybos vietose. Tačiau jas pasidaryti nesunku ir patiems. Be to, savo rankų darbo vantas smagiau naudoti. Tereikia nuvykti kažkur toliau už miesto, nuo greitkelių esančius miškus.

 

Patogiausia naudoti maždaug pusės metro ilgio vantą. Miško šakelių puokštę stipriai surišti virvele ir sulyginti galus. Džiovinti ir laikyti paruoštas vantas reikia tamsioje ir sausoje vietoje, į kurią nepatenka tiesioginė saulės šviesa.

 

Vantą prieš naudojimą reikia išmirkyti šiltame vandenyje. Dieną prieš pirtį sausas vantas reikia pamerkti į šaltą vandenį pusvalandžiui, bet ne ilgiau. Pirties dieną jas trumpam pamerkti į šiltą vandenį, paskui į karštą, bet ne verdantį. Taip paruoštos vantos bus drėgnos, švelnios ir labai kvapnios.