Tamsus dūminis akių makiažas, beveik porceliano baltumo oda ir raudonos it vyšnios lūpos – ši makiažo technika primena fantastinių istorijų personažus vampyrus. Anksčiau pasidažiusios moterys laikytos pavojingomis, šiandien – gundančiomis viliokėmis.

 

Gražios ir pavojingos High,Fashion,Model,Girl,Portrait,With,Trendy,Gothic,Make-up,,Black

 

Grožio ekspertai dažnai siūlo naudoti tamsų makiažą šaltymečiu, t. y., rudenį ir žiemą, tačiau šiais metais mados susimaišė. Ryškių kontrastų netrūksta vasarai skirtuose pavyzdžiuose, kurie nukelia į paslaptingus, rūko migla aptrauktus miškus ir drėgmės prisigėrusias samanotas pilis. Makiažas suteikia veidui nuovargio, tarsi moteris nematė saulės tūkstančius metų ir gyvena vien prieblandoje. Smalsu sužinoti, kada vampyriška, arba famme fatale, išvaizda įsitvirtino kaip grožio standartas, apipintas mistika, erotika ir skandalais.

 

Pirmą kartą terminas „vampyriškas makiažas“ pavartotas 1935 m. žurnale „Vogue“ aprašant turkų moteris, kurios tradiciškai ryškino migdolų formos akis juodu pieštuku. Straipsnio autoriai pabrėžė, kad tamsintas žvilgsnis atrodo agresyvus ir pavojingas, panašiai kaip vampyrų. Tačiau makiažo technikos istorija siekia kur kas toliau, nei madų žurnalo puslapiai.

 

1910-aisiais JAV vampyriškai dažėsi blogos mergaitės, priklaususios „mirtinų akių seserijai“. Taip vadintos barakudos, medžiojusios turtingus vyrus. Moterys tepė lūpas tirštais raudonais dažais, o akis dažė suodžiais, įkūnydamos pavojingą archetipą – kraujo ištroškusias vampyres. Jos taikėsi į dailius ir lengvai pavergiamus vyrus, tačiau siurbė ne gyvybės syvus, o banko sąskaitas. Išėjusios pasivaikščioti į miestą barakudos dėvėdavo leopardo kailio paltus, paryžietiškas baltas kojinaites, rankoje nešdavosi mažytes rankines kosmetikai susidėti. Viliokės leisdavo vakarus kavinėse ir akylai dairydavosi aukų, kurias galėtų apvynioti aplink pirštą. Jos linksmindavosi visą naktį, o dieną miegodavo, kad nusileidus saulei vėl galėtų išeiti į medžioklę. Netrukus pasklido gandai, jog moterys maitinasi tik šampanu, žinoma, gerbėjų sąskaita.

 

Tuometinė spauda su nerimu rašė apie moralinę grėsmę, kurią kelia barakudos. Labiausiai neramino plėšrus žvilgsnis, kuris neva užhipnotizuoja vyrus ir jie tampa pavaldūs kerams. „Jos yra vampyrės ir raganos. Tai teroras ir reali grėsmė. Jos suklaidina mūsų vyrus, jie tampa bejėgiai“, – 1922 m. vienas laikraštis citavo nukentėjusią žmoną.

 

Drąsi vėliavnešė

 

Nebyliojo kino kūrėjai nedelsiant perkėlė charizmatišką personažą iš gatvių į pilkuosius ekranus. Tuomet patekėjo aktorės Thedos Baros sėkmės žvaigždė, kuri, nepaisant trumpos karjeros, trukusios 1914–1919 m., populiarumu galėjo lygiuotis net su Charlie Chaplinu. Moteris išgarsėjo kaip „vampyrė“, kuri buvo tokia patraukli ir dominuojanti, kad galėjo suvilioti bet kurį vyrą, išnaudoti jį, galiausiai sugniuždyti su šypsena veide. T. Bara suvaidino šį vaidmenį mažiausiai keturiose dešimtyse filmų.

 

Pažvelgus į išlikusias aktorės nuotraukas sunku nuspėti, kas sužavėjo publiką, nes anuometiniai grožio standartai gerokai skyrėsi nuo šiandienių. Tačiau užtenka peržiūrėti nors vieną kino juostą ir abejonės išsisklaido. T. Bara mokėjo meistriškai koketuoti, vilioti, gundyti ir darė tai nebyliai, pasitelkusi tik kūno kalbą, dažniausiai žvilgsnį. Aktorė buvo tokia populiari, jog jos vardu vadino dukras, kvepalus, net sumuštinius, nors kino reklamose įvardyta kaip pikčiausia moteris pasaulyje.

 

T. Bara įvaizdis buvo neatsiejamas nuo tamsiai dažytų akių, juodų garbanotų plaukų ir lengvos erotikos. Viename interviu žvaigždė sakė: „Vampyrė, kurią vaidinu, yra mano kerštas visiems išnaudotojams. Matote, aš turiu vampyrės veidą, bet mano širdis – feministinė.“

 

Įprotis tamsinti akis ir lūpas, išlaikant baltą veidą, prigijo jaunų merginų gretose, kurioms ryškiai dažytis tapo maišto forma ir pramoga. Makiažas išpopuliarėjo tarp vyresnių klasių mokinių ir studenčių, kurioms nusibodo krimsti algebros mokslus ir mokytis prancūzų kalbos. Jos norėjo atsikratyti padorių aukštuomenės manierų ir paragauti tikro gyvenimo. Visos vakarėlių debiutantės dažėsi vampyriškai, o kosmetikos gamintojai skatino naują jaunimo madą, reklamose agituodami už beprotiškai tankias blakstienas, juodus paakius ir kraujo raudonumo lūpas.

 

Moterys žavėjosi barakudomis ir norėjo jomis tapti, vyrai mylėjo vampyres ir jų bijojo, kol išmušė atpildo valanda ir gražuolės turėjo prisiimti atsakomybę.

 

Bloga reputacija

 

1912 m. pirmoji barakuda pateko į teismą ir atsidūrė kaltinamųjų suole, kai per tris santuokos mėnesius iššvaistė iš vyro sąskaitos beveik 16 tūkst. JAV dolerių ir paliko nelaimėlį vos baigėsi pinigai. Moterys gundė iš išskaičiavimo, šalta širdimi atsisveikindavo su rėmėjais, kai jie tapdavo nereikalingi.

 

Situacija visuomenėje buvo tokia nevaldoma, jog žmonės prašė valdžios uždrausti vampyrių makiažą. Policijai nurodyta gaudyti barakudas gatvėse ir priverstinai nuplauti nuo veido kosmetiką, kad neskleistų pavojingų kerų. Moteris sulaikydavo ir įkurdindavo specialioje nuovados salėje, vadinamojoje „vampyrių galerijoje“. Rašoma, kad joje vos tilpdavo visos nusidėjėlės.

 

1919 m. Niujorko laikraštis paskelbė apie miesto valdžios užmojus „sustabdyti neklaužadas, kurios elgiasi netinkamai, dažo plaukus ir veidus“. Dalyti pažadai „išvaduoti miestą nuo koketiškų merginų ir padaryti pasaulį saugų buitinei veiklai“. Barakudų paveikslas buvo nuolat tirštinamas siekiant sukurti antipatiją ir net neapykantą. Spauda rašė: „Vyrai, jos yra pabaisos, besislepiančios matomoje vietoje. Jas galima sutikti bet kur, jei būsite neatsargūs, pavyzdžiui, sesers geriausios draugės vakarėlyje arba miesto šventės šokių aikštėje. Ji kirs mirtinai, užkerės ir triumfuodama pasitrauks, išnyks kaip vaiduoklis“.

 

Makiažo galia

 

Galima sakyti, jog kiekvieną kartą, kai šiuolaikinės moterys naudoja vampyrių makiažą, jos pagerbia barakudas. Ne veltui tamsios akys ir raudonos lūpos asocijuojasi su galia, leidžia pasijausti fatališka ir pavojinga. Ši kaukė, nupiešta ant veido, simbolizuoja paslėptą pyktį, kurį moterys jautė skriaudikams daugybę epochų. Užtenka pažvelgti į šiuolaikinius dūminio makiažo pavyzdžius, kuriuose vyrauja vampyrės įvaizdis, ir pastebėsite tą patį negailestingą, ryžtingą, plėšrų žvilgsnį.

 

Grožio ekspertai sako, kad tamsus makiažas anuomet ir dabar perteikia užuominas apie emancipaciją. Moterys gražinasi taip, kaip pirmykštėse Afrikos ar Australijos gentyse dažosi vyrai, susiruošę į medžioklę ar karą. Makiažo tikslas – gąsdinti varžovą ir priversti jį pralaimėti be kovos. Finansinė nepriklausomybė suteikia laisvę, todėl 1910-aisiais moterys vogė vyrų pinigus tiesiogine to žodžio prasme. Šiandien, kai yra galimybė užsidirbti pačioms, dailiosios lyties atstovės vis tiek nepamiršta priminti, jog turi ginklų, kuriems negali atsispirti gerbėjai.

 

Kiekvieną kartą, kai stovėsite prieš veidrodį ir valysite nuo veido makiažą, prisiminkite, jog tai tik instrumentas. Paslaptingas žvilgsnis ir sultingos lūpos vilioja seksualiems žaidimams, kurių taisyklėmis verta pasidomėti iš anksto.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė