Daugelį grybų žmonės vartoja kaip skanų ir maistingą produktų. Grybų kepurėlėse ir kotuose yra daug vandens ir įvairių organinių ir mineralinių junginių. Didžioji sausos grybo dalies yra sudaryta iš baltymų, azoto junginių ir grybienos skaidulų. Gybų hifų sienelėse yra fungino (micetinas), kurio pagrindą sudaro azoto turtingi polisacharidai. Ši medžiaga labai panaši į chitiną, iš kurios sudaryti vabzdžių ir vėžiagyvių kiautai. Dėl šios priežasties nereikėtų stebėtis, kad grybai yra gana sunkiai virškinamas maisto produktas ir tai net šiek tiek sumažina grybų maistinę vertę.

 

grybai

Baltymų turtingi grybai neretai pavadinami augaline miško mėsa. Iš tiesų jie dažnai vartojami kaip mėsos, o ne daržovių pakaitalas. Angliavandenių grybuose yra maždaug per pusę mažiau nei baltymų ir jie yra kitokie negu žaliuose augaluose, kuriuose būna atvirkštinis šių medžiagų santykis. Grybuose yra cukraus, glikogeno, bet visai nėra krakmolo.

 

Valgomieji grybai yra turtingi vitaminų. Grybų vaisiakūnuose yra vitaminų A, B1, B2, C, D ir PP. Vitamino A ypač gausu voveraitėse ir rudmėsėse, kuris grybuose randamas kaip beta karotenas (provitaminas A). Beta karotenas taip pat suteikia šiems grybams ryškią spalvą. Tiamino (vitamino B1) grybuose yra daugiau negu grūdų produktuose. Nikotino rūgšties (vitamino PP) grybuose yra maždaug tiek pat kiek gyvūnų kepenyse.

 

Mineralų kiekiu grybai prilygsta vaisiams. Grybienos ląstelių sudėtyje yra kalio druskų, fosforo (beveik tiek pat daug, kiek žuvyse), natrio, kalcio, geležies. Grybuose yra cinko, vario, fluoro ir kitų mikroelementų, bet ne daugiau negu daugelyje augalų.

 

Biocheminiai grybų tyrimai parodė, kad juose yra biologiškai aktyvių ir medicininių medžiagų. Žinoma, kad kai kurie grybai buvo naudojami liaudies medicinoje. Šiandien yra atrasta iš išskirta grybuose daugiau kaip 40 biologiškai aktyvių medžiagų.

 

Valgomųjų grybų pavyzdžiai: tikrinis baravykas, palšasis raudonviršis, gauruotasis mėšlagrybis (valgomi tik jauni, vėliau – nuodingi), paprastasis kelmutis, ūmėdė. Kai kurie valgomieji grybai (pavyzdžiui, pievagrybiai) yra specialiai auginami apleistose kasyklose ir urvuose, rūsiuose ir šiltnamiuose.

 

Tačiau tarp miško grybų yra labai daug nuodingų. Nevalgomi grybai gali sukelti stiprų apsinuodijimą. Iš tokių grybų labiausiai žinomi paprastoji ir žalsvoji musmirės, puokštinė kelmabudė. Tačiau tai toli gražu ne visi nuodingieji grybai. Nėra jokių 100 % patikimų metodų, kurie padėtų atskirti nuodinguosius grybus nuo valgomųjų, nes jie dažnai priklauso tai pačiai grybų šeimai, todėl rekomenduojama rinkti tik tuos grybus, kurie nekelia jokių abejonių, kad tikrai yra valgomi. Dauguma nuodingųjų grybų priklauso papėdgrybių ir aukšliagrybūnų grybų skyriams.

 

Nuodingųjų grybų pavyzdžiai: žalsvoji musmirė, paprastoji musmirė, puokštinė kelmabudė, vaškinė tauriabudė, pilkoji meškutė.

 

Apnuodyti organizmą gali ir valgomieji grybai – briedžiukai ir bobausiai, neapdorotos meškutės, piengrybiai paberžiai, baltagauriai piengrybiai ir kiti kartaus skonio grybai. Apsinuodijimo grybais priežastis gali būti peraugę grybų vaisiakūniai, kuriuose kaupiasi puvimo produktai. Apsinuodijimas grybais yra labai pavojingas, nes poveikis pasireiškia tik po 12 – 24 valandų ir jį praktiškai neįmanoma neutralizuoti.

 

Apsinuodijimo grybais atveju arba kilus tokiems įtarimams reikėtų ligonį paguldyti į lovą ir duoti jam karšto vandens butelį bei stiprios arbatos. Skrandį reikia išvalyti, geriant daug šilto vandens su soda. Po to skubiai kviesti gydytoją.