Mokslininkai įsitikinę, kad sėkmę ir laimę visose gyvenimo srityse lemia emocinis intelektas. Tai savo emocijų suvokimas ir gebėjimas su jomis tvarkytis. Tėvai turėtų suprasti atžalų jausmus, užjausti, nuraminti ir švelniai vadovauti. Norint pagerinti emocinį auklėjimą svarbu žinoti, kas yra normalu ir kokie klausimai svarbūs skirtingais amžiaus etapais.

 

vaikai

Lopšelinukas (1–3 m.)

 

Pirmieji mažylio metai – laikas, kai vaikas įgyja savimonę ir pradeda būti savarankiškas. Tačiau užgriūva trejų metų amžiaus krizė: vaikutis tampa daug labiau pasitikintis savimi ir pradeda prieštarauti. Mažylio kalbėjimo įgūdžiai aktyviai vystosi, tačiau dažniausiai girdimi žodžiai: „Ne!“, „Mano!“, „Padarysiu pats!“ arba „Aš pats!“

 

Kaip ir visais raidos etapais, tėvai turėtų į konfliktus ir problemas pažvelgti iš vaiko perspektyvos. Pagrindinis šio etapo raidos iššūkis – įsitvirtinti kaip nepriklausomam, todėl reikėtų vengti situacijų, kurios verčia mažylį jaustis neturinčiu galios ar kontrolės. Tokio amžiaus vaikui reikia kelis kartus per dieną suteikti galimybę rinktis. Užuot sakius: „Lauke šalta, turėtum apsivilkti paltą“, geriau klausti: „Ką šiandien nori rengtis? Džemperį ar megztuką?“ Nustatyti ribas, kad mažylis būtų saugus, o tėvai ramūs.

 

Mažyliai vis labiau domisi kitais vaikais, bet dar neturi reikiamų socialinių įgūdžių, kad galėtų žaisti kartu. Tai kelia problemų, nes visai nenori dalintis. Tėvai turėtų suprasti, kad tai ne godumas, o besivystančio mažylio savęs suvokimo išraiška. Tokio amžiaus vaikai nesupranta, kad kiti gali galvoti kitaip. Todėl mintis, kad reikia dalytis, jiems tiesiog neturi prasmės.

 

Mažylių konfliktai dėl žaislų turi ir teigiamą pusę. Mat atveria emocinio auklėjimo galimybių. Galima padėti atžalai atpažinti ir žodžiais įvardyti pyktį ar nusivylimą: „Tu supyksti, kai kas nors paima tavo lėlę“ arba „Tu nusivylei, kad dabar negali turėti to kamuolio“. Tuomet kartu ieškoti būdų, kaip išspręsti problemą (pvz., pasiūlyti žaisti pakaitomis).

 

Kartu svarbu nustatyti netinkamo elgesio ribas. Jei konfliktas perauga į muštynes, pasakykite peštukui, kad „nemušame ir neskriaudžiame bičiulių dėl to, kad pykstame“, o tada užjauskite ir nuraminkite nukentėjusį. Nepamirškite girti ir drąsinti mažylio kiekvieną kartą, kai jis bent pabando keistis, tačiau nesitikėkite, kad tai darys dažnai. Nepavyks visiškai išvengti mažamečių konfliktų dėl žaislų. Tačiau juos galima sumažinti. Paaiškinkite vaikui, kad žaislus į draugo namus ar darželį gali imti tik tuo atveju, jei dalijasi. Jei mažylis namuose laukia draugų, paslėpkite keletą ypač brangių žaislų, kurių nenori duoti kitiems. Tai suteiks vaikui trokštamą galios ir kontrolės jausmą.

 

Ikimokyklinukai (4–6 m.)

 

Tokio amžiaus vaikai aktyviai tyrinėja aplinką ir mokosi naujų dalykų. Jau žino, kaip elgtis su draugais, bet kartais jie vis tiek išmuša iš vėžių ir žeidžia jo jausmus. Dabar, kai atžala jau supranta gaisro, karo, nusikaltėlių ir mirties baisumus, stengiasi, kad šių įvykių baimė nesugniuždytų. Vienas svarbiausių iššūkių, su kuriais susiduria, – būtinybė išmokti slopinti netinkamą elgesį, susikaupti ir motyvuoti save siekti tikslo.

 

Niekur kitur vaikai taip neugdomi, kaip plėtodami santykius su bendraamžiais. Todėl dera suteikti daugiau galimybių bendrauti su draugais. Tokio amžiaus vaikams geriausia žaisti poromis. Mat dar sunku suprasti, kaip valdyti santykius su daugiau nei vienu asmeniu vienu metu.

 

Kaip reaguoti matant, kad jūsų vaikas iš žaidimo pašalina trečią vaiką? Turėtumėte paaiškinti, kaip kuo mandagiau formuoti socialinius santykius. Išmokykite paprastų žodžių, kuriais galėtų paaiškinti situaciją. Pavyzdžiui: „Dabar noriu žaisti tik su vienu draugu. Bet vėliau galėsiu žaisti su tavimi.“

 

Jei vaikas šiuo metu yra atstumtas, svarbu, kad tėvai pripažintų jo jausmus, ypač jei nusiminęs ar supykęs. Galima padėti jam sugalvoti, kaip išspręsti problemą, pavyzdžiui, pakviesti kitą vaiką žaisti arba sumąstyti, ką galėtų veikti vienas.

 

Kalbėdami su vaiku apie jo baimes, tėvai turėtų padėti jam atpažinti ir įvardyti kilusią baimę, šnekėti apie ją jautriai, kartu sugalvoti, kaip įveikti įvairias grėsmes. Jei atžala bijo gaisro, sakyti: „Gaisras namuose tikrai baisus. Štai kodėl namie yra dūmų detektorius, kuris mus įspėja, jei kas nors užsidega.“

 

Pradinukai (7–10 m.)

 

Šiuo laikotarpiu vaikai pradeda jungtis prie didelių socialinių grupių. Jie pastebi, kurie bendraamžiai (ne)priklauso grupei. Aktyviai lavina pažintinius gebėjimus ir sužino apie tai, kad intelektu galima valdyti emocijas. Vaikas pradeda patirti vis didesnę bendraamžių įtaką, o vienas pagrindinių jo motyvų – bet kokia kaina išvengti gėdos. Ima rūpėti aprangos stilius ir tai, kaip bendraamžiai jį vertina. Vaikas darys viską, kad neatkreiptų dėmesio, ypač jei draugai tyčiojasi ar kritikuoja jo išvaizdą, veiksmus.

 

Tokio amžiaus vaikams sveika prisitaikyti, nors tai dažnai erzina tėvus, kurie nori, kad atžala būtų lyderė, o ne vykdytoja. Tai tik rodo, kad vaikas vis geriau atpažįsta socialinius ženklus ir įgyja įgūdžių, kurie pravers visą gyvenimą. Pradinukams tai ypač svarbu, nes šio amžiaus vaikai gali būti negailestingai erzinami ir žeminami. Mokinukai, kai iš jų tyčiojamasi, gana greitai išmoksta, kad geriausia nereaguoti emociškai. Dauguma vaikų įvaldo tokią techniką – į santykius su bendraamžiais žvelgia be jausmų. Šaltas požiūris į bendraamžių ryšį gali suklaidinti tėvus, kurie supranta vaikų emocijas. Gimdytojai dažnai klaidingai mano, kad pradinukas, konfliktuodamas su bendraamžiais, turėtų atsiverti kitam vaikui ir susitarti. Ši strategija gerai veikia ikimokyklinio ugdymo įstaigose, tačiau mokykloje, kur emocijų rodymas laikomas socialiniu trukdžiu, ji gali baigtis liūdnai. Emociškai ugdomi vaikai tampa gana įžvalgūs, kad tai suprastų. Jie geba atpažinti bendraamžių ženklus ir atitinkamai elgtis.

 

10-mečiai jau geba logiškai mąstyti. Dažnai reaguoja taip, tarsi jų galvose būtų kompiuteriai. Pasakykite devynmečiui „pakelk kojines“, ir jis gali jas pakelti, o paskui vėl padėti atgal aiškindamas, kad jam „niekas nesakė, kur jas padėti“. Įžūlumas ir tyčiojimasis iš suaugusiųjų pasaulio būdingas vaikams, kurie gyvenimą mato juodai ir baltai. Staiga suvokia visus savavališkus ir nelogiškus standartus, gyvenimas jiems ima atrodyti beprotiškas. Mano, kad suaugusieji yra veidmainiai.

 

Pradinukui rūpi moralė ir teisingumas, todėl gali susigalvoti „tobulą pasaulį“, kur visi žmonės lygūs, kur nėra vietos karui ir kur negali būti tironijos. Vaikas gali niekinti suaugusiųjų pasaulį ir jo žiaurumus. Ironiška tai, kad kartu laikosi nepagrįstų ir tironiškų bendraamžių grupės standartų. Tarkime, dukra gali pasisakyti už asmens teisę į saviraiškos laisvę ir tuo pat metu rengtis vienodais megztukais. Ji gali labai susirūpinti dėl žiauraus elgesio su gyvūnais ir tuo pat metu dalyvauti sąmoksle, kurio tikslas – neleisti klasės draugui žaisti krepšinio rungtynėse. Tėvai turėtų nekreipti į tai dėmesio. Griežtas dažnai slegiančių bendraamžių diktuojamų taisyklių laikymasis – normalaus ir sveiko vystymosi dalis. Sužinojus, kad atžala tyčiojasi iš kito vaiko, reikia jai pasakyti, kaip jaučiatės. Pasinaudokite tuo, kad išreikštumėte gerumo ir sąžiningumo vertybes. Jei vaikas nebuvo žiaurus, nedera jo griežtai bausti.

 

Paauglystė

 

Paauglius domina savosios tapatybės klausimas: kas esu, kuo tampu, kuo turėčiau būti? Savęs ieškojimo kelias ne visada būna lygus. Hormonų pokyčiai gali sukelti nekontroliuojamų ir staigių nuotaikos pokyčių. Tokio amžiaus vaikai itin pažeidžiami ir susiduria su daugybe pavojų. Tačiau taip jie mokosi.

 

Vienas svarbiausių iššūkių, su kuriais susiduria paaugliai, – proto ir emocijų prieštara. Ypač situacijose, susijusiose su seksualumu ir savigarba. Mergina jaučia trauką vaikinui, kurio iš tikrųjų negerbia („Jis toks mielas. Deja, vos tik praveria burną, viską sugadina.“) Vaikinas suvokia, kad reiškia nuomonę, prieš kurią protestavo išgirdęs tėvą („Negaliu patikėti! Aš kalbu visai kaip mano tėtis!“). Staiga paauglys supranta, kad pasaulis nėra vien juodas ir baltas, kad jį sudaro daugybė pilkų atspalvių.

 

Paauglystė – sunkus laikas tiek vaikui, kuris ieško savojo kelio, tiek tėvams. Iki šiol vaiko gyvenime tėvai atliko vadovo vaidmenį: organizavo išvykas ir vizitus pas gydytoją, planavo popamokinę veiklą ir savaitgalius, padėjo ruošti ir tikrino namų darbus. Vaikas pasakodavo tėvams apie mokyklos gyvenimą, į juos kreipdavosi svarbiais klausimais. Staiga, be įspėjimo ar paaiškinimo, tėvai pasijunta atleisti iš pareigų. Dabar, jei ir toliau nori būti svarbūs, turės kovoti, kurti naujas strategijas ir sunkiai dirbti, kad vėl galėtų patarti vaikui.