Kiekvienas vaikas mokosi kalbėti savu tempu ir to, kas šiuo atveju laikoma normalu, rėmai gana platūs. Tad kaip suprasti, ar mažylio kalbos raida neatsilieka ir nėra sutrikusi? Galiausiai kaip paskatinti kalbos vystymąsi?

 

Kertiniai akmenysFemale,Speech,Therapist,Curing,Child's,Problems,And,Impediments.,Little,Boy

 

Net toje pačioje šeimoje skirtingi vaikai gali išmokti kalbėti labai skirtingu metu. Tai normalu. Vis dėlto tėvai nerimauja išgirdę, kad pažįstamų atžala jau geba ištarti aiškius žodžius, o jų tokio pat amžiaus vaikas dar tik dėlioja neaiškius skiemenis. Nors nėra griežtų ribų, kada kokio amžiaus mažylis ką turėtų gebėti ištarti, egzistuoja tam tikros susiorientuoti padedančios gairės.

 

Iki 3 mėn. kūdikiai bendrauja verkimu.

 

4–6 mėn. verkimas tampa iškalbingesnis, tėvai jau geba lengviau suprasti, dėl kokios priežasties mažylis verkia. Be to, tokio amžiaus mažylis turėtų juoktis, spygauti, guguoti, ūbauti.

 

6-9 mėn. gebėjimas bendrauti garsais lieka panašus kaip ankstesnio etapo, tačiau mažylis geba artikuliuoti vis daugiau skirtingų garsų, vis įdomiau čiauška, stengiasi palaikyti akių kontaktą su jį kalbinančiu asmeniu.

 

12–18 mėn. atsiranda pirmieji žodeliai. Jie gali būti primityvūs, nebūtinai aiškūs, visgi tai pirmieji bandymai komunikuoti suaugusiesiems įprasta kalba. Mažylis turėtų daug kalbėti sava kalba, bandyti atkartoti girdimus garsus. Tokio amžiaus vaikas jau komunikuoja turėdamas tam tikrą tikslą, jeigu negeba kažko įvardyti, norimą dalyką parodo pirštu ar rankos mostu. Taip pat tokio amžiaus vaikas turėtų suprasti ir vykdyti paprastas vieno veiksmo komandas, tarkime, „stokis“.

 

2 m. sulaukęs vaikas turėtų savo žodyne turėti apie 50 žodžių ir pradėti juos jungti į primityvius dviejų žodžių sakinius / frazes, pavyzdžiui, „mano kamuolys“, „mašina važiuoja“, „noriu gerti“. Nesijaudinkite, jeigu nesugeba aiškiai ištarti žodžių, tinkamai derinti linksnių, laikų ar kitų gramatinių dalykų. Šiuo metu suaugusiesiems pavyksta suprasti vos apie 50 % mažylio tariamų žodžių. Beje, dvimečiai pamažu ima suprasti įvardžių reikšmes, pradeda suvokti skirtumą tarp „aš“ ir „tu“, nors ne visuomet juos vartoja teisingai. Net jeigu nemoka pats įvardyti, turėtų suprasti ir mokėti parodyti savo veido ir kūno dalis, pavyzdžiui, parodyti, kur yra nosis, ausys, koja, pilvas ir kt.

 

3 m. vaikas jau turėtų kalbėti 4–5 žodžių sakiniais. Jo tariami žodžiai jau (bent 75 % viso turinio) suprantami ne tik šeimos nariams, bet ir nepažįstamiems žmonėms. Pats vaikas turėtų atpažinti ir suvokti beveik visus jo aplinkai įprastus žodžius, visus įvardžius. Su trimečiu jau galima palaikyti normalų pokalbį, klausti įvairių dalykų ir gauti atsakymus, taip pat sulaukti įvairiausių klausimų. Mažyliui kažko norint jau beveik nereikia į tai rodyti pirštu ar gestais, nes moka norus išreikšti žodžiais. Beje, turėtų gebėti suvokti ir vykdyti sudėtingesnes ir ilgesnes komandas, tarkime, „Nusiauk batus ir padėk juos ant tos lentynos.“.

 

4 m. vaikas turėtų gebėti ne tik bendrauti sakiniais, bet ir iš jų lipdyti ištisas istorijas. Pavyzdžiui, pasakoti, ką įdomaus veikė darželyje. Kone kiekvienas jo ištartas žodis turėtų būti lengvai suprantamas visiems suaugusiesiems. Keturmetis turėtų gebėti įvardyti bent jau kai kurias spalvas, formas ir raides. Nors kol kas pats laiko įvardyti greičiausiai nemokės, bet jau turėtų suvokti laiko sąvoką, t. y. turėtų būti aišku, kad pusryčiai valgomi ryte, o vakarienė – vakare. Taip pat turėtų suvokti ir vykdyti sudėtingas 3–4 žingsnių komandas, pavyzdžiui, „Padėk knygą į vietą, išsivalyk dantis ir eik miegoti.“. Turėtų sugebėti išreikšti norus, poreikius ir ketinimus. Pavyzdžiui, „Pietums noriu picos“. Kai vaikas atšvęs 5-ąjį gimtadienį, jo žodyne turėtų būti jau apie 2500 žodžių. Jie turėtų būti jungiami į taisyklingus ir gramatiškai tvarkingus sakinius. Beje, tokio amžiaus vaikams būdinga daug klausinėti.

 

Kaip paskatinti?

 

Kalbos raida priklauso ne tik nuo įgimtų savybių bei paties vaiko pastangų ir gebėjimų, bet ir nuo tėvų. Specialistai pirmiausia dalinasi vienu paprastu, bet visais atvejais veiksmingu patarimu: jeigu norite, kad vaikas greičiau pradėtų kalbėti, kuo dažniau patys su juo kalbėkite. Nei radijas, nei televizorius ar garso įrašai nepakeis gyvo žmogaus kalbos! Beje, nėra tokio dalyko kaip per anksti pradėti kalbėti su vaiku. Net naujagimiui keisdami sauskelnes galite aiškinti, ką darote. Žinoma, jis tikrai to nesupras ir niekaip į tai nereaguos, bet patys susiformuosite įprotį nuolat bendrauti su vaiku ir taip jį supažindinsite su skirtingais garsais, raidėmis, žodžiais, tonacijomis ir kt. Visa tai neįkainojama patirtis mokantis kalbėti. Taip pat įrodyta, kad daug naudos duoda lopšinės bei knygelių skaitymas mažyliams – net tiems, kurie dar per maži suvokti knygoje pasakojamą istoriją. Iš tiesų knygos nė nebūtina skaityti, mažyliui galima rodyti iliustracijas ir įvardyti, ką jis mato. Tą naudinga daryti ir atliekant įprastus kasdienius darbus. Pavyzdžiui, maudant vaiką galite jam rodyti skirtingas kūno dalis ir sakyti jų pavadinimus (vyresnių klausti pačių). Taip pat galima mokyti skirtingų produktų pavadinimų ruošiant valgį. Einant pasivaikščioti įvardyti, ką matote aplink, taip vaikas mokysis skirtingų objektų pavadinimų. Nepamirškite įvardyti ir aplinkinių spalvų, formų, net garsų pavadinimų. Jūs vaikui galite atstoti žodyną, kurį pamažu klausydamas pats išmoks kalbėti.

 

Bendraujant su kalbėti pramokusiu vaiku patariama patiems kalbėti taip, kad vaikas jus suprastų, tačiau skatintumėte jį kilti į naują lygmenį. Jei mažylis geba bendrauti 2–3 žodžių sakiniais, jam kalbėkite 4–5 žodžių sakiniais. Jeigu vaikas jau pajėgus, leiskite jam vesti pokalbį, tai padės plėsti ne tik kalbinį, bet ir bendrą intelektą.

 

Beje, nederėtų vaiko kritikuoti, jeigu jis kažko nemoka pasakyti arba tai daro neteisingai. Tarkime, jeigu mažylis vietoj žodžio „šuo“ ištarė „šo“, nereikėtų sakyti, kad jis suklydo ir yra neteisus, verčiau tiesiog patiems teisingai įvardyti tą žodį sakant „Taip, tai šuo“. Vaikui bus priminta, kaip skamba teisingas žodis, bet jis nebus kritikuojamas, todėl nepraras motyvacijos mokytis.

 

Kada reikalinga pagalba?

 

Specialistai pastebi, kad vėluojanti vaiko kalbos raida tampa vis dažnesne problema. Pabrėžiama, kad dėl to galima kaltinti ekranų erą, kai vis daugiau laiko ne tik suaugusieji, bet ir mažyliai praleidžia prie išmaniųjų telefonų, kompiuterių ir televizorių ekranų užuot kokybiškai bendravę su šalia esančiais žmonėmis. Logopedai teigia, kad sunerimti dėl vaiko raidos ir kreiptis į specialistus reikėtų tada, jeigu dvejų metų mažylis neištaria nė vieno prasmingo žodžio, tik skleidžia atskirus garsus arba garsažodžius. Nėra gerai, jeigu tokio amžiaus vaikas, tarkime, norėdamas valgyti, tiesiog ima namiškius už rankos ir veda prie šaldytuvo, užuot mėginęs savo norą išreikšti bent primityviausiais žodžiais, pavyzdžiui, „niam niam“. Į specialistus derėtų kreiptis ir tada, jei trimetis vis dar vartoja savos kūrybos žodžius užuot kalbėjęs prasmingais gimtosios kalbos žodžiais. Savo susikurtus ir dažniausiai tėvams puikiai suprantamus žodelius mažylis vartoti gali, bet jie turėtų būti pavieniai.

 

Nerimaujant dėl vaiko kalbos raidos pirmiausia galima kreiptis į šeimos gydytoją, esant reikalui jis duos siuntimą pas logopedą, o gal ir neurologą, klausos, regos specialistą, psichologą. Kartais kalbos raidos sutrikimas gali išduoti tam tikras ligas ar bendrus raidos sutrikimus, todėl konsultacija su specialistais būtina. Apskritai vėluojanti kalbos raida gali būti nulemta įvairių priežasčių, net nėštumo ar gimdymo komplikacijų, kurios sutrikdė kalbos centrų veiklą. Todėl patiems mėginti išspręsti vėluojančios vaiko kalbos raidos klausimą yra ne tik bergždžias, bet dar ir pavojingas reikalas, nes laiku nesikreipiant į specialistus galima pražiopsoti esmines ir gretutines problemas. Be to, kuo vėliau kreipiamasi dėl vėluojančios kalbos, tuo sudėtingiau ją koreguoti. Todėl gydytojai bei logopedai pabrėžia, kad geriau jau pas specialistą apsilankyti be reikalo ir nusiraminti nei laukti, kol vaikas išaugs ir išmoks kalbėti.

 

Autorius Jūratė Survilė