Šiandien mobilusis telefonas – neatsiejama kasdienybės dalis, o vaikų pasaulyje jis dažnai tampa net socialinio statuso simboliu. Vis dažniau tėvai susiduria su dilema – ar tikrai atžalai reikalingas mobilusis telefonas? Ką reiškia vaikystė be jo ir kokią įtaką tai daro raidai, socialiniam gyvenimui, emocinei gerovei?

 

Ką laimime?Little,Small,Happy,Boy,6-7,Years,Old,In,Green,T-shirt

 

Nusprendus, kad vaikui mobilusis telefonas nereikalingas, galima pasiekti keletą reikšmingų laimėjimų.

 

Mažiau laiko prie ekranų. Telefonų neturintys vaikai susiduria su mažesne priklausomybės nuo ekranų rizika. Kartu jie rečiau patiria dėmesio sutrikimų, nerimą, miego problemų. Neturėdami nuolatinės prieigos prie ekrano labiau linkę užsiimti aktyvia veikla, žaisti gryname ore, daugiau skaityti ar piešti.

 

Geresni socialiniai įgūdžiai. Be mobiliojo telefono vaikai priversti dažniau bendrauti gyvai. Taip jie mokosi aiškiau reikšti mintis, geriau atpažinti emocijas pagal mimikas, kūno kalbą, spręsti konfliktus be skaitmeninių filtrų, o čia ir dabar. Telefonas dažnai tampa barjeru tarp vaikų ir tikro bendravimo. Be jo bendravimo patirtis būna gilesnė ir autentiškesnė.

 

Daugiau laisvo laiko. Be išmaniojo telefono vaikas nepriklauso nuo nuolatinių pranešimų, žaidimų ar socialinių tinklų. Tai suteikia daugiau erdvės nuoboduliui, kas yra gerai! Iš nuobodulio dažnai gimsta kūrybiškumas. Vaikui tenka kurti žaidimus, statyti, piešti, mąstyti, nes šalia nėra išmaniojo įrenginio, kuris suteikia jau viską paruoštą.

 

Saugumas. Netgi geriausi filtrai išmaniajame telefone neapsaugo nuo netinkamo turinio: smurto, pornografijos, melagingos informacijos ar patyčių. Vaikas be telefono turi mažiau rizikos susidurti su žalingais vaizdo įrašais, kenksmingomis žinutėmis, internetinėmis apgaulėmis, netinkamu turiniu.

 

Mažiau streso. Mobilieji telefonai neatsiejimai nuo socialinių tinklų naudojimo. Šie kelia didelį spaudimą net suaugusiesiems, ką jau kalbėti apie vaikus. Todėl mažieji, nelindėdami socialiniuose tinkluose, išvengia lyginimosi su kitais, nepatiria FOMO efekto (baimės kažką praleisti), virtualinių patyčių, negauna neigiamų komentarų.

 

Ką gali prarasti?

 

Kiekvienas reiškinys turi dvi puses: kur yra balta, egzistuoja ir juoda. Tad nusprendę, kad vaikas turi gyventi be mobiliojo telefono, neišvengiamai šį tą iš jo atimame.

 

Ribotas ryšys su tėvais. Telefonas – greitas būdas susisiekti su tėvais, paklausti jų svarbios informacijos, informuoti apie pasikeitusį sutartą planą, pranešti apie kilusį pavojų… Be telefono vaikai lieka su stipriai apribota galimybe prireikus susisiekti su gimdytojais, todėl gali negauti operatyvios pagalbos.

 

Atotrūkis nuo bendraamžių. Šiuolaikiniame gyvenime vaikų bendravimas dažnai vyksta per įvairias socialinių tinklų ir kitas mobiliąsias programėles. Todėl vaikas be telefono gali jaustis nepriklausantis grupei, izoliuotas, praleidžiantis bendrus pokalbius, susitarimus. Iš viso to netgi gali išsivystyti kuo realiausia socialinė atskirtis.

 

Technologinių įgūdžių stoka. Tinkamai naudojamas išmanusis telefonas lavina informacijos paieškos įgūdžius, kritinį mąstymą, bendrą informacinių technologijų (IT) raštingumą. Vaikas be telefono šiose srityse gali atsilikti nuo bendraamžių. Tai gali pasijusti net švietimo procese, jeigu mobilieji įrenginiai ugdymo įstaigoje pasitelkiami kaip mokymo priemonė. Kai kurios mokyklos ar neformaliojo ugdymo veiklos remiasi programėlėmis ar elektroninėmis platformomis. Vaikui be telefono sunkiau sekti informaciją apie namų darbus, kebliau naudotis įvairiomis skaitmeninėmis priemonėmis, jam mažiau prieinamos šiuolaikinės mokymosi formos.

 

Ribotas savarankiškumas. Telefonas skirtas ne tik bendrauti. Tai ir žemėlapiai, priminimai, laiko planavimas. Be telefono vaikas turi labiau priklausyti nuo suaugusiųjų, sunkiau mokosi savarankiškumo, mažiau valdo savo laiką ir atsakomybes.

 

Svarbiausia – saikas

 

Vis daugiau ekspertų teigia: esmė – ne pats telefonas, o kaip, kada ir kam naudojamas. Jeigu tėvai nori riboti atžalos naudojimąsi mobiliuoju telefonu, gali ne apskritai drausti, o leisti naudotis tik tam tikru metu, aprūpinti paprastesniu modeliu, naudojamu tik susisiekti, o ne naršyti internete. Galima įdiegti specialių programėlių, ribojančių prie telefono praleistą laiką ir kontroliuojančių turinį. Visuomet yra sprendimų, kaip rasti pusiausvyrą tarp kardinalių „taip“ ir „ne“ mobiliajam telefonui, tik reikia, kad jų ieškoti norėtų patys tėvai ir turėtų reikalingų žinių. Tėvų vaidmuo esminis: svarbu nustatyti aiškias taisykles, patiems būti pavyzdžiu ir kartu su vaiku mokytis skaitmeninio atsakingumo.

 

Kaip užtikrinti saugumą?

 

Nusprendus, kad vaikui reikalingas mobilusis telefonas, svarbiausia pasirūpinti atžalos saugumu. Skaitmeninis pasaulis pilnas pavojų, tačiau tinkamai pasiruošus galima apsaugoti vaiką nuo didžiosios dalies rizikų. Pagrindiniai saugumo aspektai ir praktiniai sprendimai:

 

Tėvų kontrolės programėlės ir nustatymai. Šiuolaikiniai išmanieji įrenginiai per nustatymus arba įdiegus specialias programėles leidžia tėvams stebėti, ką vaikas veikia telefone, riboti turinį ir laiką ekrane. Galima užblokuoti suaugusiesiems skirtas svetaines, programėles ar paieškos rezultatus. Tėvai gali patvirtinti arba atmesti vaiko prašymus atsisiųsti naujų programėlių. Tik svarbu paaiškinti, kad toks gimdytojų kišimasis skirtas saugumui, o ne šnipinėjimui.

 

Asmeninės informacijos apsauga. Vaikai neretai neįvertina, kokią riziką kelia net paprasta nuotrauka ar adreso pasidalinimas. Todėl ypač svarbu mokyti viešai neskelbti savo pavardės, adreso, mokyklos pavadinimo ar tikslios buvimo vietos, nesiųsti nuotraukų nepažįstamiems, nesisiųsti failų iš neaiškių šaltinių, nespausti ant nepatikimų nuorodų.

 

Pokalbiai apie internetines grėsmes. Svarbu su vaikais reguliariai kalbėti apie internetines patyčias (kaip jas atpažinti, ką daryti susidūrus), sukčiavimą ir fiktyvias pažintis (kaip elgtis, jeigu internetinis „draugas“ prašo pinigų, dovanų, asmeninės informacijos), netinkamą turinį (ką daryti netyčia pamačius ar gavus netinkamą vaizdo įrašą, nuorodą ar kt.). Reguliarūs pokalbiai apie tai padeda vaikui geriau atpažinti pavojų ir suteikia drąsos kreiptis pagalbos.

 

Laiko ir turinio ribojimas. Vaikams svarbu mokėti planuoti savo laiką. Jei naudojimasis telefonu neturi aiškių ribų, tai gali virsti net priklausomybe. Jos išvengti padeda aiškiai nustatytos taisyklės: kiek laiko per dieną galima naudotis telefonu ir kokioms veikloms. Taip pat rekomenduojamas laikas be ekranų: vakarieniaujant, prieš miegą, savaitgaliais gamtoje ir kt. Svarbi ir paties turinio kontrolė: tėvai turėtų kartu su atžalomis aptarti, kokių programėlių ar žaidimų (ne)galima naudoti ir kodėl.

 

Ne žaislas, o įrankis. Svarbu išmokyti vaiką vertinti telefoną ne kaip pramogą, o kaip atsakomybę. Tam padeda bendros taisyklės, pvz., „jei netyčia sudaužai – pats prisidedi prie taisymo“, „jei elgiesi netinkamai – tam tikram laikui netenki galimybės naudotis“. Svarbu skatinti teigiamą veiklą: mokymąsi, kalbų lavinimą, pažintinius užsiėmimus skatinančios programėlės gali parodyti, kad telefonas – vertingas pagalbininkas.

 

Taigi, leidimas vaikui turėti mobilųjį telefoną priklauso ne nuo mados ar spaudimo, o nuo jo brandos, poreikių ir aplinkybių. Jei nusprendžiama telefono neduoti, svarbu pasiūlyti alternatyvų, pvz., išmanųjį laikrodį tik su skambinimo funkcija. Nusprendus duoti, kartu su vaiku būtina susikurti telefoninio elgesio taisykles, kurios būtų abipusiai suprantamos ir priimtinos. Mobilusis telefonas gali būti tiek galingas įrankis mokymuisi ir bendravimui, tiek grėsmė vaiko psichinei ir fizinei gerovei. Svarbiausia – ne technologija pati savaime, o kaip ją įvedame į vaiko gyvenimą.

 

Autorius Jūratė Survilė