Visą naktį degantys laužai, linksmybės su draugais, paslaptingi burtai ir paparčio žiedo paieškos… Kas tai? Ogi Joninės! Šios nuostabios šventės tradicijos Lietuvoje įsigalėjo dar pagonybės laikais, tačiau savo žavesio neprarado iki šiol.

 

vidurvasaris

Senovinė šventė

 

Šiuolaikinių Joninių ištakos slypi pagoniškoje Rasos šventėje, per kurią senovės lietuviai minėjo vasaros saulėgrįžą – ilgiausią metų dieną ir trumpiausią naktį. Tada įvairiais ritualais bandyta užsitikrinti augalų klestėjimą, gerą derlių, apsisaugoti nuo ligų, stichinių nelaimių, piktųjų dvasių ir raganų. Senieji baltai pradėdavo švęsti dar gegužės pabaigoje, kai dienos imdavo ilgėti itin sparčiai.

 

Lietuvoje įsigalėjus krikščionybei Rasos šventė susieta su šv. Jono Krikštytojo gimimo diena ir pavadinta Joninėmis. Kasmet ji minima naktį iš birželio 23-iosios į 24-ąją. Dauguma pagoniškos šventės ritualų ir tradicijų išliko iki šiol. Tokią stebuklingą naktį ieškoma paparčio žiedo, deginami laužai ir per juos šokinėjama, įvairiais žolynais bandoma išsiburti ateitį.

 

Magiškos tradicijos

 

Paparčio žiedo legenda. Lietuviai nuo seno per Jonines ieško paslaptingojo paparčio žiedo, esą pražystančio lygiai vidurnaktį. Į šias paieškas svarbu leistis vienam ir visiškoje tyloje. Pasak legendos, įvairios magiškos būtybės ir miško dvasios bandys kliudyti žmogui, tačiau jų išsigąsti nevalia. Paparčio žiedą išvysti lemta tik drąsiausiems. Už tai radusieji apdovanojami magiškomis galiomis. Manoma, kad tuomet asmuo užsitikrina laimę visiems metams ir įgyja visažinystės dovaną. Jis geba matyti paslėptus turtus, suprasti gyvūnų kalbą ir įgyja išminties. Vis tik paparčio žiedą reikėtų laikyti labiau dvasine siekiamybe negu realiu objektu. Juk šie augalai iš tiesų nežydi. Kai kurių etnologų teigimu, mistiškas paparčio žiedas – tai dvasinio nušvitimo metafora. Tokią būseną, kai protas tampa atviras pažinimui, žmogus gali pasiekti tik visiškoje ramybėje, atsiribojęs nuo jį supančios aplinkos.

 

Kupoliavimas – tai įvairių žolynų rinkimas Joninių išvakarėse arba prieš patekant saulei. Tikima, kad šiuo metu surinkti augalai turi daugiausia gydomųjų ir magiškų galių. Tradiciškai žolynai renkami remiantis magišku „trejų devynerių“ principu. Trijuose skirtinguose laukuose reikia rasti po 9 žydinčius augalus. Iš jų vėliau formuojamos puokštės – kupolės, pagal kurias sudarančias gėles merginos bandė spėti savo ateitį. Pavyzdžiui, nuo seno smilgos reikšdavo turtus, žydintys dobilai – gerą jaunikį, ramunės žiedlapių skaičius – mylimojo jausmus. Nelyginis skaičius rodydavo meilę be atsako, lyginis – kad vaikinas taip pat neabejingas. Įvairūs augalai renkami ir vainikams pinti. Jie dažniausiai naudojami vedybiniams burtams. Iš vasaros žolynų nupintas vainikas metamas ant beržo, gluosnio arba obels šakų. Jeigu jis pakimba žemai, mergina ištekės greitai, jei ant aukštesnių šakų – vėliau. Panašus vedybų burtas atliekamas ir pagal metimų skaičių: kiek kartų metamas vainikas, po tiek metų įvyks vestuvės.

 

Vandens magija. Vanduo per Joninių apeigas laikomas svarbiu elementu. Senasis šios šventės pavadinimas Rasa siejamas su pagonių deive Rasa. Paprastai ji buvo vaizduojama vaikštanti po laukus ir vandeniu gaivinanti augaliją. Dėl šių sąsajų susiformavo paprotys trumpiausios nakties rytą braidyti arba išsivolioti rasoje. Tokiu ritualu tikėtasi užsitikrinti sveikatą ir suteikti odai grožio. Vanduo laikomas ir stebuklingų gydomųjų galių turinčiu gyvybės bei sveikatos šaltiniu. Todėl Joninių rytą buvo įprasta upėse arba ežeruose maudytis ligotiems žmonėms, prausti naminius gyvulius. Dar viena populiari Joninių tradicija – vainikų plukdymas upe. Vidurnaktį paleidus du vainikus galima nuspėti, kaip klostysis santykiai su vaikinu. Jeigu jie plauks susiglaudę, pora susituoks, jei išsiskirs – partneriai pasuks skirtingais keliais. Panašus ritualas atliekamas ir su vienu vainiku, kuriame įstatoma žvakė. Jeigu jis plaukia, mergina jau šiemet ištekės, jei sustoja – teks palaukti.

 

Ugnies galia. Ugnis – tai Saulės ir jos teikiamos šilumos simbolis. Dėl to tradiciškai visą Joninių išvakarių naktį deginami laužai. Tikima, kad jie apvalo žmogų, suteikia jam stiprybės, sveikatos ir energijos. Šokinėjimas per ugnį turi ypatingą magišką reikšmę. Jeigu vaikinas ir mergina susikibę rankomis peršoka laužą, vadinasi, jau užsimezgė tarpusavio pasitikėjimas, kuris reikalingas bendrai ateičiai kurti. Taip pora tarsi apvaloma ir palaiminama santuokai. Šokdamas vienas vaikinas parodo savo vikrumą ir sumanumą. Joninių laužas taip pat padeda atsikratyti nepatinkančių charakterio savybių. Šiuo tikslu tradiciškai laikomasi ritualo į ugnį įmesti žiedą iš kupolių puokštės ir sugalvoti norą. Tikima, kad kartu su žiedu sudegs ir tai, ko norima atsikratyti.

 

Vasaros saulėgrįža pasaulyje

 

Ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventė kasmet minima daugelyje krikščioniškų pasaulio šalių. Laužų deginimas per naktį, vainikų pynimas, vaistažolių rinkimas, maudynės vandens telkiniuose – tai pagrindinės tradicijos, kurių laikosi įvairių kultūrų atstovai. Vis dėlto kiekvienoje valstybėje vasaros saulėgrįžos šventė turi savitų papročių.

 

Latvija. Šioje šalyjeJoninės vadinamos Ligo Jani. Ji minima birželio 23-iosios naktį. Šios šventės proga latviai namus puošia beržų šakelėmis arba paparčių lapais, o automobilius – nedidelėmis ąžuolų šakelėmis. Kaip ir Lietuvoje, čia pinami vainikai, sveikinami Janiai (liet. Jonai), kuriami laužai, ieškoma legendinio paparčio žiedo. Būtinais šventinio stalo atributais laikomi kelių rūšių sūriai ir alus.

 

Danija. Joninių atitikmuo šioje šalyje vadinamas Sankt Hans aften, kuris tradiciškai švenčiamas birželio 23-iosios dieną. Nuo pagonybės laikų per šią šventę renkamos įvairios vaistažolės, kurios neva pasižymi stipriausiomis galiomis. Iki šiol išliko paprotys lankyti gydomųjų galių turinčius vandens šaltinius, kurti laužus ir juose deginti šiaudinę bei senais drabužiais aprengtą raganą. Taip atbaidomos piktosios dvasios, o vaizduojamoji ragana simboliškai išsiunčiama į savo gentainių puotą.

 

Estija. Vasaros saulėgrįža šioje šalyje vadinama Jaanipäev (liet. Jono diena) ir minima nuo pagonybės laikų. Daugelis šventinių papročių siejami su pavasario žemdirbystės pabaiga ir naujų vasaros darbų pradžia. Joninių išvakarėse deginami didžiuliai laužai. Manoma, kad kuo jų liepsnos aukštesnės, tuo stipriau atbaido piktąsias dvasias. Kai kuriose Estijos salose vis dar laikomasi tradicijos trumpiausią metų naktį padegti senas žvejų valtis.

 

Ispanija. Ilgiausios metų dienos ir trumpiausios nakties proga šalyje minima San Chuano šventė, iki šiol išsaugojusi pagoniškas tradicijas. Svarbiausiais magiškų ritualų elementais laikomi: gydomųjų galių turintys žolynai, nuo piktųjų dvasių sauganti ugnis ir žmogų apvalantis vanduo. Šventės išvakarėse moterys nuo seno renka vaistažoles, o kai kuriuose Ispanijos regionuose brenda į jūrą. Gaudydamos 9 bangas tikisi išsaugoti vaisingumą. Vidurnaktį deginami laužai, per kuriuos tradiciškai šokama 3 kartus ir sušunkama meigas fora. Tokiu ritualu tikimasi atbaidyti raganas.

 

Brazilija. Šioje šalyje Joninės sutampa su lietinguoju metų sezonu, todėl žmonės šia švente šv. Jonui dėkoja už žemę gaivinantį lietų. Šventinis laikotarpis paprastai trunka apie dvi savaites – prasideda savaitę prieš Jonines ir baigiasi savaitę po jų. Įdomu tai, kad Pietų pusrutulyje tai – ne vasaros, o žiemos šventė.

 

Suomija. Pagoniškoje Suomijoje per vasaros saulėgrįžą buvo minima šventė Ukon Juhla, per kurią garbintas dangaus ir derliaus dievas Ukko. Įsigalėjus krikščionybei ji pervadinta Jono Krikštytojo garbei bei tapo žinoma kaip Juhannus. Šiais laikais ši šventė minima tą šeštadienį, kuris artimiausias birželio 24-ajai. Per ją jūros ir ežerų pakrantėse kuriami laužai, namų durys puošiamos beržų šakomis. Joninių naktį ieškoma mitinio paparčio žiedo, lobio vietą žyminčios paparčio sėklos. Netekėjusios merginos, norinčios išvysti būsimą vyrą, renka po septynias gėles ir jas padėjusios po pagalve tikisi susapnuoti išrinktojo veidą.

 

Portugalija. Vasaros saulėgrįža šioje šalyje minima per šventę Santos Populares. Įvairiose vietovėse ji minima skirtingomis dienomis ir skiriama šv. Jonui, Petrui bei Antanui. Ilgainiui renginiai jų garbei išstūmė daugelį pagoniškų papročių. Dabar per šią šventę tradiciškai gaminama kopūstų sriuba, kepamos sardinės. Taip pat populiaru į Joninių šventę atsinešti žydintį česnaką arba plastikinį plaktuką. Tikima, kad jais sudavus artimiesiems ir draugams per galvas, pastaruosius visus metus lydės sėkmė.

 

Įdomu

 
  • Joninės žinomos ne tik kaip Rasos šventė. Anksčiau jos dar vadintos Kupolėmis, Saulėmis, Krešėmis.
  • Pirmasis šventės pavadinimą Rasa 1835 m. sugalvojo Teodoras Narbutas.
  • 2003 m. Joninės paskelbtos nedarbo diena.
  • Jonavos miestas per Jonines tradiciškai tampa Jonų ir Janinų Respublika.
  • Seniau tikėta, kad visą trumpiausią metų naktį praleidus gamtoje žmogui visus metus netrūks sveikatos ir jėgų.
  • Švedijoje vasaros saulėgrįžos šventė Midsommar švenčiama net 2 dienas – penktadienį ir šeštadienį, artimiausius birželio 24-ajai.