Troškusi ne šlovės, o meilės

Vokietijos diktatoriaus Adolfo Hitlerio pašonėje buvusi Eva Braun dienoraštyje rašė: „Oras nuostabus, o aš, Vokietijos ir didžiausio pasaulio žmogaus meilužė, turiu sėdėti namuose ir žiūrėti pro langą.“ Dešimtmečius vertinta tik kaip kompanionė ir nuolat troškusi dėmesio. Tačiau fiureris ją mylėjo savaip. „Ši moteris atėjo tuo metu, kai visos kitos mane paliko. Negalite patikėti, ką tai man reiškė“, – padėjėjui sakė A. Hitleris. Audringo romano fone jiedu kartu nusprendė trauktis iš gyvenimo.

Netikėtai užsimezgę jausmai

Eva Braun gimė 1912 m. vasario 6-ąją Miunchene, buvo antroji mokytojo Friedricho „Fritzo“ Brauno ir siuvėjos Franziskos „Fanny“ Kronberger dukra. Turėjo vyresniąją seserį Ilsę ir jaunėlę Margaretę. Mergaitė mokėsi katalikų licėjuje Miunchene, vėliau metus praleido verslo mokykloje „Simbach am Inn“. Mokėsi vidutiniškai, tačiau buvo gabi sportui, ypač mėgo lengvąją atletiką. Sulaukusi 17-os įsidarbino pas Heinrichą Hoffmanną, oficialų nacių partijos fotografą. Iš pradžių dirbo pardavėja, netrukus išmoko naudotis fotoaparatu ir kurti nuotraukas. Šviesiaplaukė, skaistaus veido, atletiška mergina mėgo slidinėti, kopti į kalnus ir šokti.

1929 m. būsimasis Vokietijos diktatorius A. Hitleris įžengė į H. Hoffmano fotografijos studiją. Fotografo asistentė Eva išbėgo nupirkti svečiui alaus ir bavariško mėsos pyrago. Grįžusi tiesiai į rankas įteikė nešulį, palinkėjo skanaus ir nuraudo. Grįžusi namo apie lankytoją papasakojo seseriai Ilsei ir apibūdino Adolfą kaip džentelmeną su juokingais ūsais ir didele veltine skrybėle. Pasirodo, jo tiesiog neatpažino. Anot H. Hoffmanno dukters, A. Hitleris po kurio laiko atvykęs į merginos darbo vietą ištarė: „Ar galiu pakviesti jus į operą, fräulein Eva? Matote, mane supa vyrai ir aš žinau, koks malonumas mėgautis moteriška draugija.“ Vėliau sekė pasimatymai kine ir restoranuose.

Laikas šaliai, bet ne moteriai

Eva buvo vidurinio sluoksnio mergina, kilusi iš arijų. Nepaisant to, A. Hitleris pareikalavo, kad jos šeima išsitirtų, ar tikrai neturi žydų kraujo. Eva būtų padariusi dėl Adolfo bet ką, akivaizdžiai troško susituokti. Deja, A. Hitleris turėjo kitą nepakeičiamą meilę: „Esu vedęs vokiečių tautą ir jos likimą! Ne, aš negaliu vesti, negaliu“, – dažnai sakydavo jis. Evai teko susitaikyti su meilužės dalia. Priešingai populiariems įsitikinimams, jie gyveno įprastą seksualinį gyvenimą. E. Braun draugai ir artimieji prisiminė situaciją, kai ji kikeno pamačiusi nuotrauką, kurioje 1938 m. A. Hitlerio bute Miunchene ant sofos sėdi Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas A. N. Chamberlainas: „Jei tik jis žinotų, ką ta sofa matė.“ Ne kartą sklandė gandai, kad fiureris buvo heteroseksualus, homoseksualus, biseksualus, impotentas, net minėtas koprofilijos fetišas. E. Braun rašytuose dienoraščio puslapiuose apie tai užsiminta, tačiau nėra patikimų įrodymų, kad šis dienoraštis tikras. Beje, jame E. Braun paminėjo dvi nuostabiai gražias valandas su Adolfu iki vidurnakčio. Eva buvo išties kantri, nes nacių atėjimo į valdžią metais A. Hitleris neturėjo jai daug laiko. Juk reikėjo laimėti Reichstago rinkimus, gauti kanclerio postą, skaldyti visuomenę, persekioti žydus.

Kol Adolfo nebūdavo Miunchene, Eva gyveno su tėvais, dirbo H. Hoffmanno fotoateljė ir kantriai laukė bent menkiausio simpatijos dėmesio. Tiesa, 1932 m. neištvėrusi bandė pasitraukti iš gyvenimo pagriebusi tėvo pistoletą, o po trejų metų iš baimės, kad A. Hitlerio susidomėjimas baigėsi, vėl grasino nusišauti. Pirmasis E. Braun bandymas priminė fiureriui skaudžią patirtį – dukterėčios Geli Raubal savižudybę 1931-aisiais. Eva vis jausdavo nusivylimą. „Norėčiau jo niekada nebematyti. Esu beviltiška. Nusipirksiu daugiau migdomųjų tablečių, bent jau būsiu pusiau apsvaigusi ir negalvosiu apie jį tiek daug“, – dienoraštyje rašė ji. „Kai jis sako, kad mane myli, į tai žiūri taip pat rimtai, kaip ir į savo pažadus, kurių niekuomet netęsi. Kodėl jis mane taip kankina, užuot tiesiog dėjęs tašką?“, – apgailestavo Eva. Laukdama, kol Adolfas atsakys į naujausią laišką, moteris rašė: „Jei negausiu atsakymo iki 22 val. vakaro, išgersiu dvidešimt penkias tabletes ir ramiai prigulsiu.“ A. Hitlerio sekretorė Christa Schroeder Evos bandymus nusižudyti vertino kaip gudrybę: „Gudriai jį persekiojo. Ir, žinoma, jai pavyko, nes kaip politikas A. Hitleris negalėjo išgyventi antros artimo žmogaus savižudybės“, – atvirai sakė Ch. Schroeder.

1935 m. fiureris galiausiai leido Evai gyventi savo bute Miunchene ir, žinoma, praleisdavo daugiau laiko su ja. Maža to, moteris taip pat apsistodavo Berghofe, Bavarijos Alpėse, čia turėjo kambarį šalia Vokietijos diktatoriaus miegamojo. Mėgdavo skaityti, mėgaudavosi gamta ir vakarėliais. Valgydama sėdėdavo A. Hitlerio kairėje. Jautėsi ganėtinai saugi, kad galėtų priekaištauti fiureriui už vėlavimą vakarieniauti. Sekė mados naujoves, kelis kartus per dieną keisdavo drabužius ir elgėsi taip, lyg būtų savo namuose.

Tik dar viena fiurerio meilužė?

Eva niekada negalėjo jaustis rami, nes A. Hitlerio dėmesiu, kurį taip brangino, turėjo dalintis su kitomis moterimis. Pakilęs į valdžią įgijo daug gerbėjų, kurios buvo pasirengusios daryti dėl jo bet ką, net bučiuoti žvyruotus batus. Daug metų Eva buvo tik viena iš daugelio damų, su kuriomis A. Hitleris susitikinėjo. Jis ne kartą sakė: „Labai protingas vyras visada turėtų rinktis primityvią ir kvailą moterį.“ Tačiau Eva nebuvo kvaila, tiksliau, bet kokia kaina siekė savo tikslo – ištekėti už fiurerio. A. Hitleris norėjo likti vienišu šalies herojumi. Nacių ideologijoje vyrai buvo politiniai lyderiai ir kariai, o moterims skirta tik namų šeimininkės dalia. Fiureris tikėjo, kad jis seksualiai patrauklus moterims ir norėjo tai išnaudoti siekdamas politinės naudos. Manė, kad santuoka sumažins jo patrauklumą. „Blogoji santuokos pusė – ji sukuria teises. Tokiu atveju daug geriau turėti meilužę. Palengvėja našta ir viskas perkeliama į dovanos lygmenį“, – sakė vyras. Jis ir Eva vengė rodytis viešumoje. Vienintelis kartas, kai jie kartu pasirodė viešai ir apie tai pranešta laikraščiuose, buvo 1936 m. žiemos olimpinės žaidynės. Iniciatyvos nuolat imdavosi Eva. Netgi gyrėsi draugams, kad Adolfas ją įsimylėjo ir privers jį tuoktis. Tačiau kankindavosi išgirdusi žinią, kad išsirinko naują meilužę. „Dabar jis turi man pakaitalą“, – dienoraštyje rašė moteris. Ji žinojo, kad negali tikėtis monogamijos. „Niekada nestočiau jam skersai kelio. Kodėl turėtų jaudintis dėl to, kas man atsitiks?“, – rašė moteris. Vis dėlto visą laiką jautėsi ignoruojama. Švęsdama 23-iąjį gimtadienį apgailestavo negavusi dovanos. „Taigi dabar nusipirkau sau papuošalų. Kaklo papuošalas, auskarai ir žiedas už penkiasdešimt markių… Tikiuosi, jam patiks. Jei ne, tegul ką nors nuperka pats“, – dienoraštyje nuoskaudą guldė moteris.

Kol mirtis išskirs

Kai fotografo, pas kurį jį dirbo, dukra Henriette von Schirach pasiūlė Evai po karo slapstytis, ji atsakė: „Ar manai, kad leisiu jam mirti vienam? Liksiu su juo iki paskutinės akimirkos.“ Eva beprotiškai mylėjo A. Hitlerį. 1945 m. pavasarį, kai karas buvo aiškiai pralaimėtas, ji išskubėjo iš Miuncheno į Berlyną, kad būtų su juo bunkeryje. Netgi atsisakė išvykti, kai Raudonoji armija pasiekė Berlyną. Po vidurnakčio, naktį iš balandžio 28-osios į 29 d., jiedu susituokė per nedidelę civilinę ceremoniją bunkeryje. Įvykį matė Vokietijos liaudies švietimo ir propagandos ministras Josephas Goebbelsas ir A. Hitlerio bendražygis Martinas Bormannas. Po ceremonijos jaunavedžiai vaišinosi šampanu. Ryte fiureris surengė kuklius vestuvių pusryčius su naująja žmona. Tuomet atsistojo ir išėjo, kad parašytų paskutinę valią ir testamentą. Jame nurodė, kad po jo mirties Eva kasmet gautų 12 tūkst. reichsmarkių. Balandžio 30-ąją, apie 13.00 val., jaunavedžiai atsisveikino su darbuotojais ir bendražygiais. Apie 15.30 val. nuaidėjo garsus šūvis. Po kelių minučių karininkas Heinzas Linge, lydimas kito karininko Otto Günsche, darbo kambaryje ant sofos rado negyvų fiurerio ir Evos kūnus. Moteris prarijo kalio cianido kapsulę, o Adolfas nusišovė. Lavonai per avarinį išėjimą išnešti į sodą, kur sudeginti per Raudonosios armijos apšaudymą. Evai tuo metu buvo 33-eji, o A. Hitleriui – 56-eri.

Autorius Monika Budnikienė