Istorikai pripažįsta, kad translyčiai ir homoseksualūs žmonės nacistinėje Vokietijoje nebuvo maloniai sutinkami, dažnai persekioti, ne vienas nužudytas. Gėjams taip pat nebuvo vietos nacių politinėje vizijoje, nes jie neleido padidinti arijų populiacijos ir laikyti netinkamais būti kariais. Netrukus po to, kai A. Hitleris pradėjo eiti pareigas, jis uždraudė visas homoseksualų ir lesbiečių organizacijas, naikino viską, kas susiję su nepageidaujamais piliečiais, siuntė į visuomenės užribį, o pats įsivaizdavo gyvenąs idealioje valstybėje.

 

Kova dėl transeksualių nacizmo aukųTwo,Asian,Man,Holding,Hands,With,A,Rainbow-patterned,Wristband,On

 

2022 m. liepą Marie Luise Vollbrecht, Berlyno Humboldto universiteto biologijos magistrantūros studentė, socialiniame tinkle „Twitter“ įsitraukė į diskusiją apie istoriją. 32 metų Marie Luise jau buvo susilaukusi nacionalinio dėmesio Vokietijoje dėl nusistatymo prieš transseksualius žmones. Jai nebuvo svetimos karštos diskusijos socialinės žiniasklaidos platformoje. Vienoje tokių buvo dalijamasi nuomonėmis apie Holokausto istoriją. Daugelyje „Twitter“ pranešimų moteris ginčijosi ir neigė, kad naciai persekiojo translyčius žmones, turėdama omenyje, kad nukreipiant dėmesį tik į juos, tyčiojamasi iš tikrųjų nacių nusikaltimų aukų. Marie Luise oponentai socialiniame tinkle „Twitter“ atsakė teigdami, kad taip nėra. Diskusija paaštrėjo. Moters kritikai pradėjo naudoti saitažodį #MarieLeugnetNS-Verbrechen (Marie neigia nacių nusikaltimus). Tai buvo rimtas kaltinimas. Vėliau M. L. Vollbrecht tvirtino, kad tai nereiškė, jog ji neigia Holokaustą. Ji pateikė teismui ieškinį, kuriame teigė, kad saitažodžio naudojimas pažeidžia jos teises. 2022 m. lapkritį Kelno teismas priėmė nepalankų sprendimą moteriai. Tai buvo pirmas kartas, kai Vokietijos teismas translyčius asmenis pripažino nacių valstybės aukomis. M. L. Vollbrecht tvirtino, kad kalbėti tik apie transseksualias nacizmo aukas reiškia tyčiotis iš kitų (t. y. cislyčių) nacių smurto aukų.

 

Transvestito pažymėjimas

 

1938 m. liepos 11 d. rytą Frau Meissner išėjo pro priekines savo namų duris Berlyne išmesti šiukšlių į komunalinius gatvių konteinerius. Pakėlusi šiukšliadėžės dangtį iš nuostabos atsitraukė – šiukšlių krūvoje kyšojo galva. Ji manė radusi lavoną. Šiukšlių krūvoje tūnojęs žmogus išniro visiškai nuogas. Frau į jį geriau įsižiūrėjusi suprato, kad tai jos kaimynė, kuri pradėjo burbėti ir aiškinti, kad neseniai neteko žmonos ir dėl keisto elgesio maldavo nesikreipti į policiją. Frau liepė jai eiti namo, o pati grįždama tarpduryje rado stovinčią kitą kaimynę, kuri viską matė ir pasiūlė jai kreiptis į policiją, kad vėliau pati nebūtų kuo nors apkaltinta, ypač kai translyčiai vis dar ieškojo vietos, atrodytų, įprastame pasaulyje. Veimaro Respublikoje, kuri buvo pirmoji demokratinė Vokietijos vyriausybė 1919–1933 m., atsirado valstybės pripažinta lytinė tapatybė, sukurta medicinos, teisės ir kultūros priemonėmis. XX a. 2-ajame dešimtmetyje Berlyne išleistas pirmasis pasaulyje transvestitams skirtas žurnalas („Das 3. Geschlecht“). Informacija žiniasklaidoje traukė tarptautines minias pažinti Berlyno naktinį gyvenimą, ypač buvo lankomi transvestitų kabareto klubai, pavyzdžiui, „El Dorado“. Netrukus valstybė įteisino translyčių žmonių atpažinimo formas. Gydytojai Veimaro Respublikoje galėjo pasinaudoti įstatymais, kad pakeistų pacientų transvestitų lytį. Veimaro laikotarpiu (1918–1933 m.) kai kurie transseksualūs asmenys legaliai pakeitė savo vardus. Tokiu būdu išvengė nesusipratimų su policija, nes turėdami transvestito pažymėjimus galėjo jaustis saugesni ir nesulaukti nuobaudų. Šie pažymėjimai administruoti vietos policijos, tačiau buvo išduodami tik žmonėms, kuriuos įvertino medicinos specialistas. Tuo metu Europoje tokiam pažymėjimui analogų nebuvo. 1933 m. valdžią atėmus naciams, didžioji dalis infrastruktūros, susijusios su translyčiais žmonėmis, buvo sunaikinta, homoseksualai pradėti persekioti. Yra atvejų, kai transvestitų pažymėjimai buvo pakartotinai išduoti nacių valstybėje arba kai asmeniui leista pakeisti vardą ir pavardę. Jie yra greičiau išimtis nei taisyklė. 175 paragrafas – Vokietijos statutas, draudžiantis homoseksualumą tarp vyrų – buvo vykdomas atsitiktinai iki 1933 m. Tačiau 1934 m. įkurtas specialus homoseksualų gestapo skyrius, o 1935 m. birželį naciai griežtai peržiūrėjo Baudžiamąjį kodeksą. Kiekvienas, pripažintas kaltu, galėjo būti nuteistas kalėti dešimtmetį.

 

Grėsmė idealia laikytai visuomenei

 

Naciai, dažnai ir platesnė visuomenė, gėjus laikė pavojingais nekonformistais, ir tai buvo viena jų persekiojimo priežasčių. Naciai propagavo tradicines šeimos vertybes, kuriose vyrų ir moterų lyčių vaidmenys buvo skirtingi, ir skatino moteris turėti daug vaikų: gėjai laikyti grėsme šiems idealams. Rasinės idėjos ir idėjos apie nacionalinę „jėgą“ bei „vyriškumą“ taip pat buvo nacių priešiškumo homoseksualumui dalis. Klaidingos idėjos apie rasę – nacių ideologijos pagrindas, o svarbiausia buvo nuostata, kad šalis turėtų skatinti kuo daugiau sveikų arijų kūdikių gimimo. 1937 m. SS reichsfiureris Heinrichas Himmleris savo kalboje SS lyderiams sakė, kad homoseksualų persekiojimas ir net žudymas yra pageidautinas, nes gėjai trukdo pastangoms išauginti dominuojančią rasiškai stiprią tautą. „Visi dalykai, kurie vyksta seksualiniame lygmenyje, nėra asmeninis žmogaus reikalas, o reiškia tautos gyvybę ir mirtį… Geros rasės žmonės, turintys per mažai vaikų, turi bilietą į kapą, į vieną pusę“, – sakė H. Himmleris.

 

Pirmuoju nacių valdymo laikotarpiu homoseksualūs asmenys buvo suimti, o kai kurie vieni pirmųjų įkalinti ankstyvosiose koncentracijos stovyklose. 1935 m. režimas padidino bausmę už homoseksualią veiklą nuo 6 mėnesių iki 5 metų. Sulaikytų ir baudžiamojon atsakomybėn pagal 175 straipsnį patrauktų vyrų skaičius išaugo dešimt kartų: 1937 m. valdžia suėmė 8000 vyrų. Kai kurie laikyti kalėjime, kiti išsiųsti į SS valdomas koncentracijos stovyklas, kuriose dirbo vergais. Iš viso apie 15 000 gėjų įkalinta koncentracijos stovyklose, iš kurių 60 %, kaip manoma, mirė: jie nužudyti arba žuvo dėl prastos sveikatos ir netinkamo elgesio. Kai kurios moterys taip pat įkalintos koncentracijos stovyklose dėl tų pačių priežasčių, kaip ir vyrai. Naciai iš esmės nesitaikė į lesbietes taip, kaip į gėjus ir joms nebuvo taikomas tas pats straipsnis – galbūt todėl, kad naciai nemanė, kad moterys gali kelti politinę grėsmę, tačiau jie matė lesbietes kaip grėsmę jų rasiškai stiprios nacionalinės bendruomenės idealams. Kai kurios suimtos moterys susidūrė lageriuose ir patyrė kitų stovyklos kalinių priešiškumą.

 

Nacių neteisybė prieš gėjus nesibaigė net po 1945 m. Netolerancija, išankstinės nuostatos ir diskriminacija tęsėsi. Nors Rytų Vokietijoje 175 straipsnis nebuvo taikomas po 1957 m., tačiau homoseksualumas oficialiai dekriminalizuotas tik 1968 m. vyresniems nei 18 metų asmenims. Vakarų Vokietijoje homoseksualumas dekriminalizuotas tik 1969 m. vyresniems nei 21 metų vyrams. Kai kurie nacių persekiojimą išgyvenę asmenys galėjo pasinaudoti Tarptautinės paieškos tarnybos archyve esančiais dokumentais ir įrodymais kaip pagrindu reikalauti kompensacijos po karo, tačiau gėjų aukoms taip nebuvo. Pastaraisiais metais jų patirtys buvo labiau pripažįstamos: 2008 m. Berlyno centre atidarytas memorialas gėjams – nacių persekiojimo aukoms.

 

Autorius Monika Budnikienė