Milijardai žmonių ir dar daugiau gyvūnų bei augalų yra priklausomi nuo vandens, kurį šiuo metu sukaustę laiko didieji pasaulio ledynai. Tai ne tik gėlo vandens rezervuarai, bet ir natūrali planetos klimato vėsinimo sistema. Deja, klimato kaita šiuos ledynus tirpdo precedento neturinčiu greičiu. Dabar jau kone kiekvienas gali pamatyti ir pajusti to pasekmes. Visgi tai tėra pradžia. Per artimiausius kelis dešimtmečius žmonija, mokslininkų teigimu, atskleis dar ne vieną ledynų saugomą paslaptį ir neabejotinai susidurs su tirpsmo keliamais pavojais.

 

(Ne)išvengiama bado grėsmėMelting,Icebergs,By,The,Coast,Of,Greenland,,On,A,Beautiful

   

Mokslininkai šių metų rugpjūtį perspėjo, kad dėl klimato kaitos Himalajų ledynai tirpsta sparčiau nei bet kada anksčiau, todėl šiame atokiame regione įsikūrusioms bendruomenėms gresia įvairios nelaimės. Nepalo sostinėje Katmandu esantis regioninis tarpvyriausybinis tyrimų centras „International Centre for Integrated Mountain Development“ (ICIMOD) išplatintoje ataskaitoje nurodė, kad 2011–2020 m., lyginant su praėjusiu dešimtmečiu, ledynai nyksta 65 % greičiau. Ataskaitoje taip pat teigiama, kad Hindukušo Himalajų regiono ledynai – itin svarbus vandens šaltinis maždaug 240 mln. žmonių, gyvenančių kalnuotuose regionuose, ir dar 1,65 mlrd. asmenų, gyvenančių žemiau plytinčiuose upių slėniuose. ICIMOD duomenimis, atsižvelgiant į dabartinį išmetamųjų teršalų kiekį, iki šio šimtmečio pabaigos ledynai gali prarasti iki 80 % dabartinio tūrio. Šie ledynai maitina 10 svarbiausių pasaulio upių sistemų, įskaitant Gango, Indo, Geltonąją, Mekongo, Iravadžio upes, ir (ne)tiesiogiai aprūpina milijardus žmonių maistu, energija, švariu oru ir pajamomis. Viso to nebeliks be baltųjų Himalajų kepurių. Ir tai, mokslininkų manymu, jau neišvengiama. Nuo XIX a. vidurio pasaulis vidutiniškai atšilo beveik 1,2 ºC, o tai sukėlė daugybę ekstremalių oro pokyčių: intensyvesnes karščio bangas, didesnes sausras ir audras, kurios dėl kylančio jūros lygio tapo dar smarkesnės. Nusekus didžiosioms regiono upėms, derlingi jų slėniai taps dykvietėmis, o gyventojai bus priversti trauktis į Šiaurę. Tyrinėtojai jau kone dešimtmetį kalba apie tai, kad vos per artimiausius 15–30 m. kils precedento neturinti migracijos banga. Mat maisto, prieglobsčio ir humanitarinės pagalbos ieškantys žmonės bus priversti keliauti į ekonomiškai geriau išsivysčiusias valstybes. O tam, specialistų teigimu, ruoštis būtina jau dabar, mat prie sienos susirinkus keliems milijonams migrantų bus per vėlu.

 

Ledo kapinės

 

Ateityje iš didžiųjų ledynų ištekėjus vandens atsargoms, atsidengs ne tik socialiniai skauduliai. Jau dabar Šveicarijos Alpėse nesustabdomas tirpsmas apnuogina ir kitus nemalonius vaizdus. Vien per pastarąjį dešimtmetį Šveicarijos Alpių regione be žinios dingo daugiau kaip 300 asmenų. Manoma, kad dauguma jų (veikiausiai apie 99 %) žuvo susižeidę ar nuo šalčio. Vieną iš daugybės tokių dingusiųjų ant Stockji ledyno netoli Cermos aptiko 55-erių keliautojas Lucas Lechanoine‘as. Jis pribėgo prie žmogaus, kuriam iš pažiūros reikėjo pagalbos, bet iš tikrųjų tai buvo įšalęs kūnas. Tai keliautojas suvokė tik apžiūrėjęs aukos drabužius. Jie buvo neoninės spalvos ir 9-ojo dešimtmečio stiliaus. Kūną apvertęs vyras pastebėjo, kad žmogus jau seniai miręs. Visgi palaikai buvo beveik nepažeisti. Stiprus šaltis juos tiesiog mumifikavo. Po kelių savaičių prie Chessjen ledyno kiti žygeiviai šalia seno nebenaudojamo tako aptiko žmogaus griaučius. Sprendžiant iš kaulų būklės, asmuo greičiausiai mirė 8-ajame ar 9-ajame dešimtmetyje. Nė vienas kūnas dar neatpažintas. Be palaikų, ant Alečo ledyno aptiktos lėktuvo „Piper Cherokee“, sudužusio 1968-aisiais, nuolaužos. Lėktuvu skrido mokytojas, vyriausiasis medicinos pareigūnas ir jo sūnus, visi iš Ciuricho. Tuo metu kūnai buvo rasti, tačiau lėktuvo nuolaužos – ne. Šie prieš kelis dešimtmečius palaidoti palaikai aptinkami dėl rekordinio ledynų tirpimo. Kopiantys į Alpes anksčiau tai galėdavo daryti tik du mėnesius per metus. Dabar žygiavimo sezonas tęsiasi beveik 5 mėnesius. Ir kaskart grupelės turistų aptinka vis daugiau žuvusiųjų kalnuose. Per pastarąjį dešimtmetį Šveicarijos ledynai kasmet praranda maždaug 2 % ledo tūrio. Jei klimato kaita tęsis dabartiniu tempu, manoma, kad bus pasiektas taškas, kai Alpėse iš viso neliks ledynų.

 

Per žingsnį nuo tvano

 

Prieš metus, atlikdami naują tyrimą, mokslininkai žvalgėsi 700 m gylio šaltame vandenyne šalia Pietų ašigalio. Paaiškėjo, kad didžiulis Vakarų Antarktidoje esantis Tveitso ledynas daug arčiau griūties, nei manyta anksčiau. Šis ledynas yra milžiniškas – 192 tūkst. km2 ploto. Deja, šiltėjantis vandenyno vanduo ardo šį kilometro storio milžiną. Prognozuojamos jo griuvimo pasekmės kelia šiurpą. Tikėtina, kad jam ištirpus vandens lygis pasaulyje pakils net 3 metrus. JAV, Jungtinės Karalystės ir Švedijos jūrų geologų naudojamas oranžinis povandeninis robotas Rán per 20 val. trukusią misiją kartografavo priešais ledyną esančią neužšalusią JAV didmiesčio dydžio vandenyno dugno teritoriją. Didelės raiškos nuotraukos atskleidė, kaip ledyno frontas traukėsi praeityje ir kas gali laukti ateityje. Kažkada per pastaruosius 200 m. buvo 6 mėnesių laikotarpis, kai Tveitso ledyno frontas atsitraukė dvigubai greičiau nei 1996–2009 m. ir trigubai greičiau nei 2011–2017 m. Lėtesnis ledo milžino nykimas pastaruoju metu gali skambėti kaip teigiama tendencija, tačiau šis atradimas verčia mokslininkus sunerimti. Pasak jų, ledyno būklė gali pasikeisti per akimirką. Tveitso ledynas ribojasi su Amundseno jūra ir veikia tarsi didžiulis kamštis už jo esantiems ledo srautams. Tyrinėtojai baiminasi, kad ledynui atsitraukus gali suirti visa Vakarų Antarktidos ledo kepurė. Taip nutikus itin staigiai pakilęs pasaulinio vandenyno lygis gali užtvindyti pakrančių miestus visame pasaulyje ir visiškai paskandinti kai kurias salas, pavyzdžiui, turistų taip pamėgtus Seišelius. Mokslininkai sako, kad pakaktų palyginti nedidelio sukrėtimo, jog mūsų planetoje nutiktų tai, kas atsitinka į arbatos puodelį įmetus per daug gabalėlių cukraus. Ledo gabalai panirtų į gelmes ir pirmiausia sukeltų keletą milžiniškų bangų (ne tokių didelių kaip cunamis, tačiau pastebimų plika akimi), o tuomet vos per kelis mėnesius lede įkalintas vanduo išsilaisvintų ir plūsteltų ten, kur dabar ramiai gyvena milijonai žmonių.

 

Įdomu

 
  •  2017-ųjų liepą A68 numeriu pažymėtam ledyno masyvui atitrūkus nuo Larseno ledo šelfo, atsivėrė paslaptingas jūros dugnas. Maždaug 6400 km2 ploto ledynas pasislinko ir sudarė sąlygas mokslininkams ištirti ekosistemą, kuri buvo izoliuota daugiau nei 120 tūkst. metų. Pragręžus kelių šimtų metro storio ledą ir nuleidus specialias filmavimo kameras aptikta ofiūrų. Tai nedideli vandens gyviai – jūrų žvaigždės giminaičiai. Tik šios tamsiame ir šaltame dugne aptiktos būtybės gerokai pakitusios. Jų kūnai mažesni, itin blyškūs, o čiuptuvėliai ilgesni. Tad tai galbūt yra gyvūnų rūšis.
  •  Net 81 % didžiausios pasaulyje salos Grenlandijos ploto padengta sniego ir ledo sluoksniu. Šie ledynai, mokslininkų nuomone, susiformavo prieš daugiau nei 4 mln. metų. Visgi prieš šiai teritorijai pasidengiant amžinu įšalu joje neabejotinai klestėjo gyvybė. O visai neseniai po ledu aptiktas milžiniškas 750 km ilgio kanjonas, kurio gylis tam tikrose vietose toks didelis, kad gali siekti giliuosius sluoksnius ar net magmą. Tyrėjai įsitikinę, kad šis kanjonas – buvusios galingos upės vaga. Taip pat ši properša gali tapti vartais į Žemės gelmes.
  •  Geologijos specialistai pateikė įrodymus, kad Antarktidoje po ledu ir sniegu yra tarpeklis, kurio plotas gali būti dvigubai didesnis negu Didžiojo kanjono Šiaurės Amerikoje. Jie yra įsitikinę, kad prasibrovę pro amžiną įšalą ras didžiulį gėlo vandens ežerą. Spėjama, kad jo plotas gali siekti net 1300 km2.
  •  Tirpstantis amžinasis įšalas atgaivina ir kadaise klestėjusius virusus bei bakterijas, kurių šiuolaikiniai žmonės ir gyvūnai niekada nėra regėję. Tad atsiranda ir naujos grėsmės sveikatai. Mokslininkams jau pavyko saugiai laboratorijose atgaivinti 8 mln. m. amžiaus bakterijas iš Sibiro amžinojo įšalo zonų ir 15 tūkst. metų senumo virusus iš Tibeto ledynų. Tad dabar aiškinamasi, ar jie pavojingi žmogui ir kaip prireikus su jais bus kovojama.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė