Ko gero, mažos mergaitės taip nesižavėtų Volto Disnėjaus pasaka apie miegančiąją gražuolę, jei žinotų, kad animaciniame filme atpasakota tik menka dalis pasakos. Ankstesnėse pasakos versijose net princas nebuvo toks šaunus ir kerintis…

 

Visų pamėgtoje pasakoje pasakojama apie merginą, kuri įsidūrusi į pirštą, užmigo ilgu miegu. Ją iš miego prikėlė tik be galo patrauklaus princo bučinys. Pagrindiniai pasakos elementai paimti iš Šiaurės tautų ir XVI amžiaus Prancūzijos literatūros. Vėliau pasaką, tokią, kokią žinome šiandien, savaip interpretavo Džambatista Bazilė, Čarlzas Pero ir Broliai Grimai.

 

XII amžiaus skandinavų sagoje „Volsunga“ pasakojama, kad vyriausiąjį karo ir išminties dievą Odiną supykdė žemesniojo rango deivė valkirija Brunhilda. Įpykęs dievas deivę užkeikė, todėl Brunhilda buvo pasmerkta miegoti lovoje, apsuptoje ugnies liežuvių, tol, kol koks nors vyras panorės ją išgelbėti ir vesti. Galų gale, ją išgelbėjo narsuolis, įveikęs ugnies sieną.

 

1528 metais Paryžiuje buvo išspausdinta kitokių pasakų rinkinys „Perceforest“, sudarytas iš autentiškų XIV amžiaus žmonių pasakojimų. Įtūžusi dievybė užtraukė prakeiksmą jaunai princesei Zelandinei ir užmigdė ją giliu miegu. Po daug metų ją rado princas Troylusas, kuris ją išprievartavo. Po kurio laiko princesė susilaukė princo kūdikio.

 

XVII amžiaus pradžioje italų didikas Džambatista Bazilė išleido savąją „Miegančiosios gražuolės“ versiją. Pasakoje „Saulė, mėnulis ir Talija“ rašoma, kad Talija įsidūrė užnuodytu spygliu ir užmigo giliu miegu. Ją miegančią išprievartavo vedęs princas. Tačiau Talija pabudo ir susilaukė dvynių, Mėnulio ir Saulės.

 

Apie tai sužinojo princo žmona ir labai supyko. Jį įsakė nužudyti Saulę ir Mėnulį, išvirti iš jų troškinį ir patiekti vyrui. Kai princas jau valgė, žmona jam pasakė, kad jis valgo tai, kas jam priklauso. Įpykęs princas įmetė žmoną į ugnį. Vėliau jis sužinojo, kad geraširdis virėjas pagailėjo vaikų ir vietoj jų patiekė ožkos mėsos troškinį. Galų gale, princas vedė Taliją.

 

Prancūzų folkloro rinkėjas Čarlzas Pero užrašė panašią pasaką kaip ir Dž. Bazilė, tačiau papildė naujomis detalėmis. Čia jauną moterį prakeikė piktoji fėja, susilaukė vaikų vardais Aušra ir Diena, princo žmona buvo pakeista į žmogėdrą milžinę, princo motiną, kurios tikslas buvo patiekti gražuolę kaip maistą. Pasakos gale motina buvo įmesta ne į ugnį, o į verdantį katilą.

 

XIX amžiaus pradžioje vokiečių folkloro rinkėjai Broliai Grimai perrašė pasaką ir joje nebeliko žiaurių scenų. Pasaka baigiasi, kai žavusis princas bučiniu prižadina miegančiąją gražuolę, princesę Rožę, ir nuo tada jie gyvena ilgai ir laimingai.

 

Volto Disnėjaus ekranizacijoje panaudoti kai kurie Čarlzo Pero pasakos motyvai. Princesė animaciniame filme vadinama Aušra (Aurora), tuo pačiu vardu kaip viena dukra, gimusi iš neteisėtų santykių ankstesnėje pasakos versijoje.