Nelsonas Mandela nuėjo ilgą kelią į laisvę: nuo apartheido kalinio, 27 m. išbuvusio kalėjime, iki pirmojo juodaodžio Pietų Afrikos Respublikos (PAR) prezidento ir Nobelio taikos premijos laureato. Visgi jo vardas vis dažniau siejamas ne su istoriniais darbais, o su mokslininkus intriguojančiu fenomenu – vadinamuoju Mandelos efektu. Tad verta prisiminti, kas šis iškilus žmogus buvo iš tikrųjų ir ką nuveikė, kad pasaulis taptų šiek tiek teisingesnis.

 

Žmonės tiki tuo, kuo nori tikėti18,July,,Nelson,Mandela,International,Day.,Illustration,Of,Mandela,Day

 

Kai kurie įsitikinę, kad prisimena, kaip PAR pilietinių teisių lyderis N. Mandela mirė kalėjime 1985 m. Jie pasakoja patyrę liūdesį, girdėję jo žmonos kalbą atminimo pamaldose. Visa tai neva paskelbta pasaulio naujienose. Nors iš tiesų taip nenutiko. N. Mandela paleistas iš kalėjimo 1990-aisiais. Vadovavo PAR 1994–1999 m. ir mirė palyginti neseniai, 2013 m. gruodžio 5-ąją, sulaukęs 95 m. Tačiau tiesa neįtikino antgamtinių reiškinių konsultantės Fionos Broome, kuri 2010 m. atrado, kad klaidingų prisiminimų apie N. Mandelos mirtį tariamai turi daugybė žmonių visame pasaulyje. Tokį radikalų neatitikimą tarp prisiminimų ir tikrovės F. Broome paaiškino daugialypės terpės teorija – hipotetiniu visų galimų realaus gyvenimo lygiagrečių visatų rinkiniu, pagal kurį kolektyviniai prisiminimai tikrai nėra melagingi, o žmonės, prisimenantys praeitį, iš tikrųjų buvo lygiagrečioje visatoje su kita laiko juosta, kuri neįtikėtinu būdu susikirto su mūsiške. Po F. Broome atradimo, kad daugybė žmonių prisimena neegzistavusias N. Mandelos laidotuves, pasaulyje daug kas pasikeitė.

 

Žmonės dalijosi keistomis patirtimis. Neva parduotuvės staiga pradėtos vadinti kitaip. Logotipai atrodė kitaip. Mėgstamiausių maisto produktų ir saldumynų, tokių kaip kramtomoji guma, pavadinimai buvo parašyti skirtingai. Mėgstamiausi filmų personažai kalbėjo skirtingas eilutes, o dainos suskambėjo naujais žodžiais, ne taip, kaip anksčiau. 8-ajame dešimtmetyje Kalifornijos universiteto profesorė Elizabeth Loftus ir jos kolegos atliko išsamius melagingų prisiminimų bei dezinformacijos poveikio tyrimus. Klaidingi prisiminimai yra prisiminimai apie dalykus, kurių iš tikrųjų niekada nepatyrėme. Pats N. Mandela su šiais reiškiniais niekaip nesusijęs, tačiau būtent jo vardas sietinas su šiuo keistu reiškiniu. Mokslininkai sako, kad Mandelos efekto varomoji jėga – įtaigumas arba polinkis tikėti tuo, ką kiti mano esant tiesa. Keista, tačiau pats faktas, kad žmogus suvokia melagingą informaciją, gali diskredituoti smegenyse jau įrašytą atminties autentiškumą. Dauguma Mandelos efekto padarinių tiesiog susiję su atminties klaidomis ir socialine dezinformacija.

 

Problemų kėlėjas

 

Kodėl žmonės tiki klaidingais faktais apie N. Mandelos gyvenimą ir mirtį, iš tiesų niekas tiksliai nežino. Visgi iš naujo atrasti realybę visai nesunku. Juk apie PAR lyderio gyvenimą išleista daugybė knygų, sukurta dokumentinių filmų, išlikę apsčiai vaizdo ir garso medžiagos, įrodančios, kad pilietinių teisių aktyvistas gyveno ilgai ir turiningai. N. Mandela gimė 1918 m. liepos 18-ąją Mvezo kaime Umtatoje, tuometinėje Pietų Afrikos Kyšulio provincijoje. Gavęs vardą Rolihlahla, kas kosų kalboje reiškia bėdų kėlėją, vėliau tapo žinomas savo klano vardu Madiba. Vaikystėje dominavo tradiciniai tembu papročiai ir draudimai. Jis užaugo su dviem seserimis motinos namuose Kunu kaime, kur ganė bandas ir daug laiko praleido lauke su kitais berniukais. Abu tėvai buvo neraštingi, tačiau motina, pamaldi krikščionė, išleido septynmetį į vietinę metodistų mokyklą. Metodistu pakrikštytam Mandelai jo mokytojas suteikė anglišką Nelsono vardą. Šis vardas ir tai, kad išmoko skaityti bei rašyti, berniukui iš atokaus kaimo atvėrė duris į naują pasaulį.

 

Motinos skatinamas baigė vidurinę mokyklą, 1939 m. įstojo į universitetą. Čia įsitraukė į politinę veiklą, o tiksliau – studentų maištus, kurie baigėsi nesėkmingai. N. Mandela pašalintas iš vien tik juodaodžiams skirto universiteto. 1940 m. viską pradėjo iš naujo. Atvykęs į Johanesburgą įstojo į kitą universitetą ir dirbdamas naktiniu sargu mėgino įgyti bakalauro laipsnį. 1943 m. ėmė studijuoti teisę Vitvatersrando universitete (PAR), kur buvo vienintelis juodaodis studentas ir susidūrė su bjauriausiu rasizmu. Ten susidraugavo su liberalais ir komunistais iš Europos ir Indijos. Vėl prisijungė prie eisenų, mitingų ir protestų. Taip prasidėjo kovotojo už lygybę kelias. 1952 m. Johanesburge įkūrė pirmąją juodaodžių advokatų kontorą kartu su kitu aktyvistu Oliveriu Tambo. 1961 m., galiausiai pasiryžęs kovoti už juodaodžių lygias teises, tapo Afrikos nacionalinio kongreso (ANC) ginkluoto pogrindinio sparno „Umkhonto we Sizwe“ („Tautos ietis“) vyriausiuoju vadu.

 

Buvęs kalinys tapo šalies lyderiu

 

Po ilgiau nei metus trukusios pogrindinės veiklos suimtas ir 1964 m. nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Teismas vyko Johanesburgo priemiestyje Rivonijoje, kur jo paskelbta kalba vėliau tapo kovos su apartheidu judėjimo manifestu. Visgi viso pasaulio akys nukrypo į N. Mandelą 1990 m. vasario 11 d., kai išėjo į laisvę, nepalūžęs po beveik tris dešimtmečius trukusio kalinimo dėl priešinimosi baltaodžių mažumos režimui. Toji akimirka tapo vienu įsimintiniausių ano laikmečio simbolių. Dar po 4 metų buvęs kalinys tapo šalies prezidentu ir nukreipė savo šalį nacionalinio susitaikymo keliu, siekė atkurti juodaodžių daugumos orumą ir užtikrinti baltaodžius, jog jiems nereikia bijoti pokyčių. „Žengiame į susitarimą, kad kursime visuomenę, kurioje visi pietų afrikiečiai, tiek juodaodžiai, tiek baltaodžiai, galės išdidžiai eiti be baimės širdyse, užtikrinant jų neatsiejamą teisę į žmogiškąjį orumą – vaivorykštės tautą, taikoje su savimi ir pasauliu“, – taip paskelbė tapęs prezidentu 1994-aisiais.

 

N. Mandela, meiliai vadintas Madiba, žavėjo klausytojus savikritišku humoru ir žmogiškumu. „Visą gyvenimą buvau pasišventęs šiai Afrikos žmonių kovai. Kovojau prieš baltųjų dominavimą ir kovojau prieš juodųjų dominavimą. Branginau demokratijos ir laisvos visuomenės idealą. Tai idealas, dėl kurio esu pasiruošęs mirti“,– sakė jis. Prezidentavo tik vieną 5 metų kadenciją, tačiau pasitraukęs 1999 m. pradėjo energingai, nepaisydamas silpnėjančios sveikatos, tarpininkauti sprendžiant Afrikoje vykusius konfliktus, ypač per karą Burundyje. 83-ejų vyrui diagnozuotas prostatos vėžys, kuris sėkmingai išgydytas. 2004 m. gegužę paskelbė rečiau dalyvausiantis viešoje veikloje, kad galėtų pasidžiaugti daug ramesniu gyvenimu su šeima ir draugais. 2009 m. Jungtinės Tautos paskelbė jo gimtadienį Nelsono Mandelos tarptautine diena, pirmąkart taip pagerbdamos asmenį. N. Mandela tyliai iškeliavo anapilin, bet pasaulį paliko pasikeitusį. Būtent jo pastangomis griuvo rasinės segregacijos, ekonominės, politinės diskriminacijos politika. Ir tai yra tikrasis Mandelos efektas.

 

Trumpai

 
  • Jaunystėje mėgo boksuotis ir bėgti ilgus atstumus. Kalėjime kasdien treniruodavosi.
  • JAV įtariamų teroristų sąraše buvo iki 2008-ųjų. Iki tol N. Mandela, kaip ir kiti Afrikos nacionalinio kongreso lyderiai, Ameriką aplankyti galėjo tik su specialiu kvietimu, nes ši organizacija prieš tai gyvavusios PAR apartheido vyriausybės laikyta teroristine.
  • Dėl veiklos Afrikos nacionaliniame kongrese buvo priverstas slapstytis nuo slaptosios policijos. Persirengdavo įvairių profesijų žmonių drabužiais: sodininko, vairuotojo, virėjo. Taip galėdavo keliauti po šalį.
  • N. Mandelos kaip teisininko šaknys susijusios ir su Lietuva. Musninkų miestelyje prie Širvintų kadaise gyveno žydų Sidelskių šeima. Lazaris Sidelskis buvo pirmasis Pietų Afrikos baltaodis teisininkas, kuris priėmė į darbą N. Mandelą.
 

Autorius Eglė Stratkauskaitė