Žmonės nuo seno žymėjo savo kūnus tatuiruotėmis. Šie asmeniški piešiniai – tai amuletai, statuso simboliai, meilės pareiškimai, religinių įsitikinimų ženklai, papuošimai, net bausmės formos. Biologas Čarlzas Darvinas rašė, kad pasaulyje nėra šalies, kurioje nebūtų praktikuojama tatuiruotė kaip kūno puošybos forma.

 

Intimate,Woman,Studio,Portrait,With,Long,Black,Dress,And,Tattoos

Pirmoji tatuiruotė

 

Vieną 1991 m. rudens dieną du vokiečiai, žygiavę Alpėse netoli Italijos ir Austrijos sienos, suklupo iš nuostabos. Jie rado žmogų, sustingusį lede. Ištyrus kūną nustatyta, kad tai ne kas kita, kaip moderni mumija, pavadinta slėnio, kuriame rasta, vardu – Ecis. Lede išgulėjo net 5300 metų. Palaikų analizė parodė, kad tai buvo 30–45 m. ir maždaug 160 cm ūgio vyras. Įrodymai rodo smurtinę mirtį. Tačiau tai nėra vienintelė paslaptis, kurią slepia Ecis. Ant jo kūno ištatuiruota daugiau nei 50 linijų ir kryžių – tai ankstyviausias žinomas tatuiruotės įrodymas pasaulyje. Daugiausia tatuiruočių ant stuburo, kelių ir čiurnos sąnarių. Daugelio ženklų vietos atitinka tradicinius kinų akupunktūros taškus, ypač tuos, kurie naudojami nugaros skausmui ir skrandžio sutrikimams gydyti. Įdomu tai, kad Ecis gyveno maždaug 2000 m. prieš seniausius visuotinai pripažintus akupunktūros įrodymus ir gerokai į vakarus nuo tariamų jos ištakų Kinijoje. Rentgeno spinduliai atskleidė, kad vyras sirgo klubo sąnario, kelių, kulkšnių ir stuburo artritu. Teismo ekspertizės metu nustatyta, kad Ecio tatuiruotės iš tikrųjų atliktos gydymo tikslais.

 

Be šio įstabaus radinio, ankstyviausi tatuiruočių meno įrodymai – molio figūrėlės, kurių veidai nudažyti arba išgraviruoti vaizduojant tatuiruočių ženklus. Seniausios tokio pobūdžio figūros rastos Japonijos kapuose, kurių amžius siekia 5000 ir daugiau metų. Kiti ankstyvieji tatuiruočių pavyzdžiai aptikti senovės Egipto Vidurinės Karalystės laikotarpiu (2160–1994 m. pr. Kr.) – kelios mumijos su tatuiruočių ženklais.

 

Būdingos visoms kultūroms

 

Netiesioginiai archeologiniai įrodymai, t. y. statulėlės su adatomis išgraviruotais piešiniais, rodo, kad tatuiravimo praktika iš tikrųjų daug senesnė ir paplitusi daugelyje kultūrų. Etnografiniai ir istoriniai tekstai atskleidžia, kad tatuiruotes darydavo beveik kiekviena egzistavusi žmonijos kultūra. Senovės graikai naudojo tatuiruotes nuo V a. Jos buvo populiarios tarp šnipų. Vėlesniais amžiais romėnai nusikaltėlius ir vergus žymėjo tatuiruotėmis. Japonijoje nusikaltėliams už pirmą nusikaltimą ištatuiruodavo vieną liniją per kaktą, už antrą nusižengimą pridėdavo arką, o galiausiai už trečią ištatuiruodavo kitą eilutę. Aptikta istorinių įrodymų, kad majai, inkai ir actekai tatuiruotes naudojo atlikdami ritualus, o ankstyvieji britai – vykdydami tam tikras ceremonijas. Danai, skandinavai ir saksai ant kūnų išsitatuiruodavo šeimos herbus.

 

Žodis „tatuiruotė“ reiškia piešimo būdą, kai rašalas į odą įspaudžiamas aštriu pagaliuku ar kaulu. Tačiau tam tikros Arkties tautos naudodavo adatą, kad įterptų anglies pluoštą po oda ir taip sukurtų linijinius dizainus. Būta tautų, kurios įpjaudavo odą, o į įpjovą įtrindavo rašalą bei pelenus. Šiuolaikinės elektrinės tatuiruočių mašinos sukurtos pagal 1891 m. Niujorko tatuiruočių meistro Samuelio O‘Reilly užpatentuotą modelį, primenantį Thomo Edisono elektrinį autografinį rašiklį, patentuotą 1876-aisiais. Šiuolaikinės mašinos adatos juda aukštyn ir žemyn 50–3000 dūrių per minutę dažniu. Jos prasiskverbia tik maždaug 1 mm į odos paviršių, kad paskleistų pigmentus. Žmogaus organizmas suleidžiamus pigmentus traktuoja kaip netoksiškus pašalinius elementus, kurių nereikia pašalinti, kūno ląstelės sugeria mažus jų kiekius, todėl tatuiruočių piešiniai laikui bėgant nesikeičia.

 

Tatuiruočių populiarumas laikui bėgant nuolat augo ir mažėjo. Šiuo metu tatuiruočių darymo praktika klesti. Manoma, kad maždaug vienas iš septynių žmonių Šiaurės Amerikoje, iš viso daugiau nei 39 mln. asmenų, turi bent vieną tatuiruotę. Daromos dėl įvairiausių tikslų – religinių įsitikinimų, apsaugos ar įsivaizduojamos galios. Jos gali tapti grupės narystės požymiu, statuso simboliu, menine išraiška, jomis galima puoštis tik dėl grožio ar naudoti kaip rekonstrukcinės chirurgijos priedą po įvairių traumų. Vienas netikėčiausių būdų panaudoti šį meną priklauso Andrew Fisheriui, amerikiečiui tinklalapių dizaineriui, kuris aukcione pardavinėjo savo kaktą kaip skelbimų vietą „eBay“. Ji parduota už daugiau nei 37 000 JAV dolerių, o Andrew mėnesiui ant kaktos ištatuiruota vaistų nuo knarkimo reklama.

 

Po pasaulį paskleidė klajoklių tautos

 

XIX a. vokiečių etnologas ir tyrinėtojas Karlas von den Steinenas manė, kad praktika tatuiruoti kūnus Pietų Amerikoje išsivystė iš papročio puošti kūną randais. Augalų sulčių įtrindavo į žaizdas, kad išvengtų kraujavimo, todėl rando spalva nekisdavo. Gauti ryškūs randai prilygdavo tatuiruotei. Knygoje „Misionierių kelionės ir tyrinėjimai Pietų Afrikoje“ (1857 m.) Davidas Livingstone‘as rašė, kad daugelis afrikiečių įterpdavo po oda juodos medžiagos, kad susidarytų iškilus randas. Šiaurės Amerikos indėnų tautų kariai įtrindavo žemę į mūšio žaizdas, kad randai būtų geriau matomi ir jais puikuotųsi gentyje. Naujosios Gvinėjos pigmėjai gydė infekcijas trindami žolelėmis į odos pjūvius – taip susidarydavo nuolatiniai randai.

 

Tatuiruotės galėjo po pasaulį pasklisti dėl migracijos ir klajoklių tautų: įvairių Indijos ir Vidurio Rytų čigonų genčių moterys buvo specializuotos tatuiruočių meistrės. Šimtmečius jos darydavo tatuiruotes piligrimams. Krikščionybės pradžioje skitų tauta buvo atsakinga už tatuiruočių plitimą iš Sibiro į Rytų Europą. Lygiai taip pat, kaip egzistuoja ryšiai tarp kalbų ir tarmių, taip yra panašumų tarp tatuiruočių dizaino, aptinkamo toli vienas nuo kito nutolusiuose regionuose ir kultūrose. Visoje Pietryčių Azijoje daugelis vyrų turėjo kelnių tatuiruotę, kuri apėmė plotą nuo juosmens iki kelių. Tautų, gyvenančių Arktyje ir palei vakarinę Amerikos pakrantę, moterys ištatuiruodavo smakrą ir skruostus panašiais raštais.

 

Nuo aristokratų iki vargšų

 

Atsiradus krikščionybei, tatuiruotės laikytos barbariška tradicija ir pamažu nyko Europoje. Vėl sugrįžo tik XVI a., kartu su kelionėmis per vandenyną. Keliautojai seras Martinas Frobisheris, Williamas Dampieris ir kapitonas Jamesas Cookas į savo kraštus parsivežė tatuiruotų svetimšalių. Iš pradžių tatuiruotės buvo įprastos jūreiviams ir prastuomenės vyrams. Tačiau ilgainiui, tatuiruočių meistrams vis labiau įgudus, tatuiruotės tapo aristokratijos atstovu pomėgiu. Jie turėjo pinigų mokėti didelę kainą už profesionalų darbą. Kai šis menas atpigo, vėl vertintas kaip žemesnio visuomenės sluoksnio ženklas. Toks išliko iki 7-ojo dešimtmečio ir hipių judėjimo, kol pamažu įsiliejo į pagrindinį kultūros srautą ir tapo daugeliui priimtina saviraiškos forma.

 

Autorius Monika Budnikienė