Lietuvių literatūros gerbėjai tradiciškai lapkritį laiko Jurgos Ivanauskaitės mėnesiu. Mat lapkričio 14-oji – šios žinomos rašytojos, dailininkės ir kovotojos už Tibeto laisvę gimtadienis. Iki šiol Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės knygas „Mėnulio vaikai“, „Pakalnučių metai“, „Ragana ir lietus“, „Placebas“, „Sapnų nublokšti“ atranda vis naujos kartos, o leidyklos išleidžia pakartotinius jų leidimus. Visgi įkvepia ir žavi ne tik J. Ivanauskaitės kūryba, tačiau ir iššūkių kupinas gyvenimas.

 
Be pavadinimo

Jurga Ivanauskaitė, BNS nuotrauka.

Bohemiška darbštuolė

 

Jurga Ivanauskaitė, dailėtyrininkės Ingridos Korsakaitės ir scenografo, dailininko Igorio Ivanovo dukra, gimė 1961 m. lapkričio 14 d. Vilniuje. Ji augo apsupta gabių menininkų. Senelis buvo literatūrologas ir poetas, močiutė – rašytoja. „Senelių bute buvo begalė knygų. Senelį ir močiutę nuolat matydavau skaitančius, todėl nuo vaikystės žmogaus buvimas su knyga man atrodė nepaprastai svarbus. Mamos namuose buvo daugybė meno albumų, kai kurie man darė milžinišką įspūdį. Ir senelių, ir mamos namuose lankydavosi daug rašytojų bei dailininkų. Net nesuprasdama, apie ką jie kalba, žavėjausi ypatinga tų žmonių aura“, – taip apie vaikystę kalbėjo rašytoja. Baigusi vidurinę mokyklą įstojo į Dailės institutą ir studijavo grafiką, nors arčiau širdies buvo tapyba. Akademinis piešimas menininkei kėlė siaubą. Idėjų ji turėjo begalę, bet tuometėje akademinėje terpėje negalėjo jų įgyvendinti, todėl pradėjo rašyti. Net nesitikėjo, kad vėliau tai bus jos pagrindinė veikla. Rašytoja visada pabrėždavo, kad iš vaikystės atsimena ne bohemišką atmosferą, o ypatingą namiškių darbštumą. Dėl to ji visą gyvenimą buvo nepataisoma darbomanė. J. Ivanauskaitė niekada nelaikė savęs bohemos atstove. Ji buvo labai reikli ir griežta sau, kruopščiai planuodavo visus darbus, nemėgo, kai dirbant kas nors trukdydavo. Veikiausiai būtent dėl to menininkės telefonai būdavo išjungti. „Nemėgstu tuščių pokalbių, juo labiau irzlių savo pačios purkštavimų, kai kas nors ne laiku įsibrauna į privačią erdvę. Kai noriu su kuo nors iš širdies pakalbėti, pati paskambinu, o jei kam nors iš bičiulių reikia SOS pagalbos, tai dažniausiai pajuntu dar nesuskambus telefonui. Tuščios trumposios žinutės ar tušti paplepėjimai trukdo ne tik dirbti – visa tai užteršia ir taip perkrautą mūsų gyvenimų erdvę“, – buvo įsitikinusi menininkė.

 

Savanoriška tremtis

 

1985 m. J. Ivanauskaitė debiutavo su novelių rinkiniu „Pakalnučių metai“, kuriame pavaizdavo savo kartos personažus fatališkomis aplinkybėmis. 1993 m. pirmą kartą išleistas J. Ivanauskaitės romanas „Ragana ir lietus“ sukėlė skandalą, kurį laiką buvo uždraustas pardavinėti, esą pamynė dorovės ir etikos normas. Nors iš tiesų tokia arši ir nepagrįsta kritika vėliau tik pasitarnavo jo sėkmei bei pripažinimui. Kaip Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašo Audinga Peluritytė, romane „Ragana ir lietus“ vaizduojama Marijos Magdalietės ir Jėzaus Kristaus, viduramžių moters ir šventojo, šiuolaikinės moters ir kunigo draudžiamos meilės drama. Troškimas peržengti visuomenės tabu virsta tikėjimo ir meilės, moters ir vyro, kūno ir dvasios konfliktu. Visgi daugelis kritikų knygą pavadino tiesiog pornografija. Būtent šis romanas tapo lemtinga kryžkele, paskatinusia rašytoją pabėgti iš Lietuvos. „Po skandalo buvau tokia sukrėsta, jaučiausi tokia pažeminta, kad norėjau dingti kuo toliau nuo Lietuvos. Taip atsidūriau Himalajuose“, – sakė Rytuose troškusi surasti dvasinę ramybę J. Ivanauskaitė. Pirmą kartą rašytoja į Indiją planavo išvykti keliems mėnesiams, tačiau ten praleido beveik penkerius metus. Garsi moteris visada sakydavo, kad Rytai joje glūdėjo nuo vaikystės. Pirmą kartą į Indiją išvyko 1994-aisiais. Daramšaloje studijavo Tibeto budizmą, vėliau persikėlė į Buriatiją – budizmo Meką. Ten rašytoja bandė atrasti save, daug meditavo, skaitė ir sėmėsi įkvėpimo. Rytuose praleisti metai padarė didelę įtaką jos kūrybai. Beje, skandalingasis J. Ivanauskaitės romanas „Ragana ir lietus“ sulaukė didžiulės sėkmės Frankfurto knygų mugėje – viena didžiausių Vokietijos leidyklų išvertė ir išleido šį rašytojos kūrinį. „Ragana lietus“ išverstas į anglų, italų, čekų kalbas. Knyga išleista Kroatijoje, Latvijoje, Estijoje.

 

Susitaikymas su religija

 

„Svarbiausias dalykas, kurio per penkerius metus išmokau gyvendama Himalajuose, yra gebėjimas gerbti kitų įsitikinimus, niekam per jėgą nebrukti savo pažiūrų, o religinius jausmus priskirti prie pačių intymiausių dalykų, gal net intymesnių už meilę“, – sakė menininkė. J. Ivanauskaitės publicistikos knygose („Ištremtas Tibetas“, „Kelionė į Šambalą“, „Prarasta Pažadėtoji žemė“ ir kt.) atsispindi jos kelionių po Rytus įspūdžiai, budizmo filosofija, dvasinės ramybės paieškos. Visgi toks suvokimas atsirado ne per naktį. Giliai paliesta šiurkščios kritikos ir kaltinimų niekinant krikščionybę, ji pati pradėjo ieškoti šio tikėjimo trūkumų. Ėmusi rašyti eseistinius, publicistinius rinkinius griežtai kritikavo katalikiškas dogmas ir aiškiai suvokė, kad jai šioji religija nėra tinkama. Tad tapo budiste. Prireikė nemažai laiko ir sąmoningų pastangų, kol J. Ivanauskaitė abi šias religijas ėmė vienodai gerbti, nors nė vienos iš jų nepraktikavo taip, kaip to reikalauja kanonai. Labiausiai menininkė tikėjo savimi ir pasauliu, kurį kuria jos talentingas protas. O jį paskatinti kūrybai užtekdavo garso ar spalvos. Būtent spalvų gausa Rytuose rašytoją pribloškė. Leisdama laiką Himalajuose įsigijo dažų ir pradėjo piešti mandalas. Grįžusi į Vilnių nutarė tapyti. Menininkė surengė net dvi parodas, taip pat pristatė fotografijų parodą. Po kelerių metų ji visus nustebino nepaprastai trapia dvylikos angelų paroda „Angelariumas“. Gyvendama Lietuvoje visada ilgėjosi Tolimųjų Rytų. „Kai draugai telefonu man pranešdavo, kad per televizorių rodo Nepalą, Indiją ar Tibetą, atsisakydavau žiūrėti, nes iš ilgesio plyšdavo širdis. Prisiminimų aibė… Nuo kvapų, žmonių veidų iki snieguotų Himalajų viršūnių“, – ne viename interviu pasakojo menininkė. J. Ivanauskaitė dažnai sakydavo, kad Rytai – tai vieta, kurioje norėtų sulaukti senatvės.

 

Laisva siela

 

Apie asmeninį gyvenimą J. Ivanauskaitė visada kalbėdavo atsargiai. Apie meilę mieliau rašydavo knygose, o mintimis dalindavosi interviu. Moteris tikėjo, kad meilė tarp vyro ir moters iš tiesų trunka tik trejus metus. Ir žaismingai užsimindavo, kad pirmą kartą įsimylėjo vos aštuonerių. Paklausta apie santykius miglotai atsakydavo, kad jos gyvenime buvo daugybė ypatingų žmonių. Visgi 2004 m. pasirodžiusią poezijos knygą „Šokis dykumoje“ daugelis priėmė kaip autobiografinę išpažintį apie aistringą rašytojos ir tibetiečio romaną. Tačiau pati kūrėja sakė, kad didžiulę meilę patyrė ir Lietuvoje, ir Rytuose. Ją žavėjo pasaulis ir žmonės, tad neįsimylėti tiesiog neįmanoma. „Mylėdama niekada nenorėjau savęs apgaudinėti ir susieti gyvenimo su kažkuo man svetimu vien dėl to, kad taip reikia“, – paaiškindavo J. Ivanauskaitė. Viešumoje greta garsios moters niekada nebuvo vyrų. Dažnai sakydavo, kad vienatvė – jos pačios pasirinkimas. „Tai, kad šiuo metu esu laisva moteris, tikriausiai lėmė ne tik likimas, bet ir mano apsisprendimas. Nemanau, jog verta priešintis likimui. Laisvė man visada buvo ir yra svarbiausia. Kartais sakau, kad laisvė – tas didžiausią komfortą ir prabangą teikiantis partneris“, – teigė rašytoja. Be to, jos gyvenimas nebuvo skirtas šeimai – save ji paskyrė rašymui, tapymui, filosofijai ir prasmės paieškoms. Greta tokių dalykų buitis ir taikymasis prie partnerio poreikių niekada neatrodė reikšmingi. Deja, 2005 m. rašytoja sužinojo, kad serga onkologine liga. Tų pačių metų lapkritį medikai iš menininkės kojos pašalino piktybinį auglį. J. Ivanauskaitė išvyko gydytis į Švediją. Ten jai atliktos dar kelios sudėtingos operacijos. 2006 m. liga trumpam atsitraukė. Ji vėl ėmėsi kūrybos. Tačiau 2007 m. pradžioje liga atsinaujino, vasario 17 d. sarkoma įveikė talentingąją Jurgą Ivanauskaitę.

 

Trumpai:

 
  •  2005 m., jau sunkiai sirgdama, J. Ivanauskaitė pristatė romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“. Jis pripažintas geriausia metų knyga, rašytojai įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija – „už atvirumą pasauliui bei jo kultūrinei įvairovei ir kintančių vertybių pojūtį romanuose“.
  •  2008 m. įsteigta Jurgos Ivanauskaitės premija. Ji skiriama ne vyresniam kaip 45 m. autoriui už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Šia premija pirmoji apdovanota rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.
  •  Režisierius Algimantas Puipa pagal J. Ivanauskaitės romanus sukūrė filmus „Nuodėmės užkalbėjimas“ (pagal „Raganą ir lietų“, 2007 m.) ir „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2011 m.). Režisierė Agnė Marcinkevičiūtė apie rašytoją 2009 m. pristatė dokumentinį filmą „Šokis dykumoje“.
 

Autorius Eglė Stratkauskaitė