Taisyklės, kurias galima laužyti

Nuolat girdime įvairių patarimų, kaip įsirengti stilingus ir jaukius namus, o perteklinė informacija įspraudžia į rėmus, kas neva tinka ir gražu, o ko negalima, ir atgraso nuo eksperimentų. Atskleisime populiariausias stiliaus rekomendacijas, kurių galime nepaisyti.

Matiniai paviršiai – tabu

Daugelis remonto meistrų ir dizainerių pataria dažyti kambarių paviršius, pavyzdžiui, sienas, duris ir jų staktas, blizgiais dažais. Siūloma įsivaizduoti kiaušinio lukštą, kuris atspindi šviesą, turi šiek tiek grublėtą, o ne lygų it stiklas paviršių. Lubas, priešingai, reikėtų daryti itin glotnias ir matines. Argumentuojama, kad pusiau blizgi satininė sienų apdaila bus mažiau tepli, todėl nesimatys pirštų antspaudų ir kitų dėmių. Paviršiai, ypač intensyviai naudojamose zonose – ties praėjimo takais, baldais, jungikliais, rankenomis, grindjuostėmis, kur didesnė kūno lietimosi su siena tikimybė, ilgiau išlaikys pirminį reprezentatyvų vaizdą. Matiniai dažai pabrėžia paviršiaus ypatybes, todėl yra teplūs.

Stilistų teigimu, šis patarimas nėra laužtas iš piršto, o grįstas praktika. Tačiau jo galima nepaisyti norint sukurti išskirtinį, modernų, stilingai patrauklų interjerą. Matinės sienos patiks tiems, kuriems nusibodo klasika, o širdis trokšta naujumo ir šviežumo. Specialistai atkreipia dėmesį, kad matiniai dažai pasiteisins, jei namuose nėra mažų vaikų ir gyvūnų, kurie, deja, dažnai palieka dėmių ir kitaip apgadina interjerą. Matiniai paviršiai tinkamesni didelėms erdvėms, kuriose nebūna susibūrimų ir nepasitaiko trinties į sienas. Jei namuose gyvena keli suaugę žmonės, kurie nuolat palaiko švarą ir gali būti atsargūs (nesiramsto), šis vizualinis sprendimas itin papuoš gyvenamąją aplinką.

Mažoms erdvėms – šviesūs dažai

Šis patarimas sklinda iš lūpų į lūpas nuo neatmenamų laikų. Šviesus paviršius geriau atspindi šviesą, todėl vizualiai praplečia erdvės suvokimą. Šviesūs tonai, ypač balti, siūlomi mažoms erdvėms: nuo siauro koridoriaus, vonios kambario iki virtuvės ir palėpės. Argumentuojama, kad išdažius mažas erdves tamsiai, jos atrodys it urvas, net sukels klaustrofobiją (uždarų erdvių baimę). Iš dalies tokie įsitikinimai yra teisingi ir tinka daugumai žmonių, ieškančių standartinių sprendimų. Šviesios sienos suteikia švaros pojūtį, šviežumo, tarsi patalpoje būtų daugiau oro.

Jeigu namų šeimininkai nebijo improvizuoti ir siekia įdomaus meninio efekto, galima apsvarstyti viziją dažyti mažas patalpas tamsiai. Spalva paryškins kambario savybes, suteiks išskirtinumo ir unikalumo. Kam slėpti tai, kas ir taip akivaizdu? Viena vertus, žmonės mėgsta dideles erdves, kur galima paganyti akis. Tačiau jose gali sustiprėti nesaugumo jausmas. Kita vertus, mažos patalpos suteikia saugumo ir privatumo, nes tarsi apkabina. Juk vaikystėje daugelis mėgo žaisti statydami „namus“ ir slėpėsi po antklodėmis tamsoje.

Stilistai rekomenduoja įrengti tamsiai intymias patalpas, pavyzdžiui, vonios kambarį, kuris atrodo mistiškai ir prabangiai panaudojus auksinės ar kitų spalvų metalo aksesuarus ir išmaniai išdėsčius apšvietimo šaltinius. Tamsiai galima dažyti ir miegamojo ar darbo kambario sienas. Siūloma išlaikyti panašią spalvų gamą ir nenaudoti šviesių ar ryškių akcentų. Tinka brangių akmenų – rubino, safyro, smaragdo, maisto – tamsaus šokolado, kakavos, deginto cukraus, rudeninės gamtos – rūdžių, molio, samaninės, alyvuogių, jūros mėlynumo spalvos.

Nemaišyti metalinių faktūrų

Moterys jau atsikratė stereotipo, kad viename įvaizdyje negalima naudoti kelių skirtingų metalo papuošalų. Atėjo laikas griauti pasenusius interjero mitus. Daugelis renkasi vienos spalvos furnitūrą, nes siekia darnaus aplinkos vaizdo ir bijo suklysti, sukurti chaosą. Maišyti metalus nėra lengva. Gali susidaryti įspūdis, jog interjeras sukurtas iš likučių arba to, kas buvo po ranka. Pedantiškai harmoningas vaizdas taip pat atstumia perfekcionizmu, neatrodo šiuolaikiškai. Jei namai primins viešbučio apartamentus, juose bus nuobodu, nesijaus šeimininkų dvasios.

Vienoje patalpoje komponuojant skirtingas žaliavas, pavyzdžiui, poliruotą ir sendintą auksą, sidabrą, žalvarį, juodąjį metalą, atsiranda daugiau žaismės ir ekspresijos. Detalės išduoda, kad namų šeimininkai apgalvojo interjerą ir sąmoningai derino sunkiai derančius dalykus.

Siekiant išgauti stilingą, tačiau nerūpestingą interjerą, galima naudoti vieną metalą kaip pagrindinį akcentą, o kitą – tik kaip papildinį. Arba rasti vieną jungiančią grandį, tarkime, funkcionalumą. Apatinės virtuvės spintelių rankenėlės – bronzinės, viršutinės – auksinės, vonioje santechnika – juoda, o apšvietimo elementai – sendinto sidabro. Tai puikus būdas naudoti skirtingus metalus, bet išsaugoti vientisą stiliaus idėją. Taip pat dera dvi kontrastingos žaliavos – matinė ir blizgi, kurios didina interjero vertę. Nerekomenduojama naudoti dviejų panašių furnitūrų, pavyzdžiui, chromo ir nikelio.

Spalvų kokteilis – kičas

Ilgus metus dominavęs skandinaviškas stilius įdiegė į pasąmonę, kad žmogus harmoningai jaučiasi tik neutralioje aplinkoje, kuri nei jaudina, nei dirgina. Išpopuliarėjo vientisas pastelinis stilius, nudažęs patalpas kreminėmis ar pilkomis spalvomis. Dizaineriai rekomenduodavo klientams saugius, taurius ir laiko patikrintus tonus, su kuriais neįmanoma suklysti. Jie patardavo iš anksto sudaryti namo ar buto paletės viziją ir įgyvendinti ją be nuokrypio į ryškesnį atspalvį. Taip prie sienų derintas minkštas kampas, prie jo – kilimas, prie kilimo – paveikslas, o paskui ir užuolaidos bei gėlės vazonas. Erdves užpildydavo panašūs daiktai, lyg ore tvyrotų rūkas ar dar blogiau – dulkių sluoksnis. Pandemijos pabaiga lėmė esminį interjero tendencijų lūžį, nes žmonės, pavargę nuo monotonijos, ėmė su troškuliu gerti į save spalvas.

Šiandien populiarus eklektiškas stilius, keliantis asociacijų su bohemišku ar liaudišku įvaizdžiu, patinka ne visiems, tačiau meninės spalvų kompozicijos leidžia pabėgti nuo realybės į vaikystės pasaką ar triukšmingą Pietų Ameriką. Siūloma eksperimentuoti su vienu patalpos elementu, pavyzdžiui, ryškiai nudažyti vieną sieną arba šviesiame kambaryje pastatyti tamsaus gobeleno sofą. Tokie stambūs objektai – vieninteliai ir nepasikartojantys neutraliame fone – atrodys lyg monumentai aikštėje ir taps traukos centru. Kuo siauresnė spalvų paletė, tuo daugiau akcentų galima naudoti vienoje patalpoje. Jei sienos, lubos, grindys, baldai yra juodos ir baltos ar kreminės ir šokoladinės spalvų, verta drąsiai įterpti raudonų arba oranžinių aksesuarų. Ieškant originalumo tinka naudoti net du papildomus atspalvius: mėlyną ir geltoną, rožinį ir alyvinį, garstyčių ir žalią.

Viskas iš tos pačios medienos

Įprasta praktika erdvėje įkurdinti vieną medienos rūšį. Pasirinkus ąžuolą, ši spalva parenkama ir grindims, ir durims, kietiesiems baldams. Panašiai kaip su neutraliomis spalvomis, siekiama sukurti interjere vientisą ir neutralų vaizdą arba bijoma maišyti skirtingas faktūras. Iki smulkmenų tobulas interjeras ir elementų pasikartojimai skamba nuobodžiai lyg užstrigusi patefono plokštelė. Akys tiesiog slysta vienodais paviršiais, o interjeras atrodo tarsi surinktas iš vieno medinių kaladėlių rinkinio. Šią taisyklę ne tik galima, bet ir būtina laužyti, norint įsirengti modernius ir gyvybe alsuojančius namus.

Daugelis patiria stresą, jei tenka derinti skirtingas medienas. Visi žino, kad uosis dera prie uosio. Tačiau išpila prakaitas sukant galvą, ar prie pušies spalvos parketo tiks žurnalinis staliukas iš buko. Stilistai ramina, jog nerimas visiškai nepagrįstas. Dauguma medienos atspalvių yra šilto tono, todėl natūraliai dera tarpusavyje. Taigi, visi rudi atspalviai atrodys gerai šalia geltonos, raudonai geltonos, oranžinės furnitūros. Kur kas sudėtingiau, jei grindys sudėtos iš 2012–2019 m. išpopuliarėjusių pilko tono laminuotų plokščių. Tai nėra natūralios medienos atspalvis. Šaltą toną sunkiau derinti su gamtine palete, tačiau visada yra išeitis. Prie pilkų grindų tinka baldai, pagaminti iš sendinto, blukinto medžio arba juodai dažyta furnitūra.

Autorius Jurgita Ramanauskienė