Nuo priešistorinių laikų medžiai laikomi šventais gamtos paminklais. Nuo seniausių laikų žmonės žavėjosi jų magiška savybe mirti kiekvieną rudenį ir atgimti, naujai sužaliuoti kiekvieną pavasarį. Todėl nieko nuostabaus, kad medžiai tapo gyvenimo, mirties ir atgimimo simboliais. Visose pasaulio kultūrose buvo vienas medis, kuriam buvo suteikiama ypatinga, mistinė reikšmė. Tai pasaulio medis, kuris šakomis stiebiasi iki dangaus, o šaknimis siekia požemių karalystę. Tokios sąsajos lėmė, kad medžių paunksmė dažniausiai tapdavo įvairių pagoniškų ritualų vieta. Tikėta, kad ypatingi pasaulio medžiai – tai vartai į kitas dimensijas (visus įmanomus ir nelabai pasaulius).

 

medziai

Igdrasilas – pasaulio medis skandinavų mitologijoje. Pasakojama, kad viduryje dievų pasaulio, vadinamo Asgardu, auga Igdrasilo medis. Tai visžalis uosis, kurio šakos laiko visus devynis pasaulius iki ir virš dangaus. Medį laiko trys milžiniškos šaknys. Pirmoji šaknis yra Asgarde, dievų namuose. Čia yra Urdo šulinys, kur kasdien susirenka dievai. Antroji šaknis yra Jotunheimo arba milžinų pasaulyje, kuriame yra Mimiro šulinys. Trečioji šaknis yra ledo iš šalčio pasaulyje Niflheime, netoli Hvelgelmiro šulinio.

 

Dangaus medis vengrų mitologijoje. Mitinis medis vengrų tautosakoje turi šakas, kurios siekia septynis skirtingus pasaulius. Kiekviena medžio šaka liečia Saulę, Mėnulį, debesis ir kitus dangaus kūnus.

 

Aušros medis latvių (baltų) tautosakoje vadinamas pasaulio medžiu arba visatos centru. Dažniausiai jis vaizduojamas kaip medis, bet taip pat gali būti ir kitais augalais ar net objektais. Niekas nėra matę šio medžio, nors daugelis ieškojo. Manoma, kad šis medis galbūt yra šiaurinė žvaigždė. Medžio kamienas simbolizuoja dabarties akimirką, praeitis (tai, kas praėjo) slypi šaknyse, šakos – tai pasirinkimai ir galimybės ateityje. Baltų mitologijoje medis simbolizuoja visas tris visatos zonas (šaknys – požemis, kamienas – žemė, šakos, viršūnė – dangų). Kai kuriose legendose pasakojama, kad ant kosminio medžio šakų tupi paukščiai, simbolizuojantys nušvitimą, prie kamieno glaudžiasi žinduoliai, simbolizuojantys instinktą, o palei šaknis rangosi gyvatės – išminties simbolis.

 

Šamanų medis sibiriečių mitologijoje. Tai toks pasaulio medis, kuris yra susijungęs su pasaulio upe ir susijęs su visais trimis pasauliais. Šamanas jį turi perkirsti, jeigu nori patekti į kitą anapusinio pasaulio dalį. Legendose pasakojama, kad Sibiro šamanų būgnai yra pagaminti iš pasaulio medžio žaliavos.

 

Pasaulio medis Mezoamerikos mitologijoje vaizduojamas kaip vartai arba pasaulio ašis, jungianti požeminį pasaulį su žeme ir dangumi.

 

Žinių medis krikščionių mitologijoje. Įdomu tai, kad beveik visi pasaulio medžiai vaizduojami su ant žemės besirangančia gyvate. Paprastai tos gyvatės saugo kažkokias uždraustas žinias, kurios prieinamos tik išrinktiesiems. Krikščionys tiki, kad pirmieji žmonės, Adomas ir Ieva, paragavo vaisiaus nuo išminties medžio ir buvo išvyti iš rojaus.

 

Didysis ąžuolas keltų (druidų) tautosakoje. Druidai buvo gamtos pasaulio dvasininkai. Apie juos buvo kalbama kaip apie nepaprastų galių turinčius žmones, viską žinančius apie ąžuolą – pasaulio centrą.

 

Kabalos medis žydų misticizmo pasakojimuose yra toks ypatingas, kad tas, kuris sužino šio medžio paslaptis, sužino viską apie gyvenime.

 

Gyvybės medis tengristų (tiurkų genčių, mongolų, vengrų) mitologijoje. Senovės klajokliai, kad žmonės ir kitos dvasinės būtybės bei žemesniojo rango dievai kilo iš medžių prieš šimtus tūkstančius metų.

 

Bodhi medis budistų religijoje – po šiuo medžiu, kaip tikima, sėdėjo Buda ir nušvito.

 

Jusazetės medis senovės Egipto mitologijoje. Tikėta, kad Jusazetei priklausė medis, iš kurio pasirodė gyvybė, gimė dievai.

 

Kalpavrikša medis indų vedose. Šis medis esą veda gyvybės vaisius tiems, kurie moka paprašyti stebuklingų galių turinčio medžio.