Visi nuolatos siekiame ar bent svajojame apie kokį nors pokytį. Vieni laikosi dietų arba mokosi sveikiau maitintis, kažkas siekia į kasdienybę įtraukti kvėpavimo ar meditacijos praktikų, dar kiti kasmet vis iš naujo pasižada daugiau judėti. Tačiau kaip švelniai, be kraštutinumų, su atida ir meile savo kūnui prisikviesti ilgalaikį pokytį į gyvenimą papasakoti gali Ingrida Rybelienė. Hathajogos ir dinaminės jogos ant kilimėlio, oro jogos, meditacijų bei joginio kvėpavimo praktikų mokytoja su dar keliomis kitų sričių specialistėmis socialiniame tinkle „Facebook“ sukūrė projektą „Pokyčių alchemija: Valgyk! Švytėk! Judėk!“ ir kviečia keistis be streso bei prievartos.

 

ABC_4047-110

Ingrida Rybelienė

Ingrida, norėdama jus pristatyti stabtelėjau – atrodo, veiklų, kuriomis užsiimate, spektras itin platus. Kaip pati save pristatote?

 

Esu jogos, oro jogos ir joginio kvėpavimo mokytoja, organizuoju ir vedu moterų stovyklas, labai mėgstu lydėti į meditacijas, tiek ramias, tiek aktyvias. Pastarųjų kelerių metų mano aistra tapo socialiniame tinkle „Facebook“ užgimęs projektas „Pokyčių alchemija“.

 

Kada ir kaip susidomėjote jogos praktikomis?

 

Mane visą gyvenimą lydėjo judesys. Juk gimėme ir judame (šypsosi). Vaikystėje šokau, paauglystėje – taip pat, jaunystėje nuolat lydėjo mankštos – tai sporto klubuose, tai namuose. Sukūrusi šeimą pasiilgau nuolatinio reguliaraus judesio. Buvau savęs ieškojimo kelyje. Vienas sportas, kitas, sporto klubo treniruokliai ir pan. Daug ką išmėginau, bet niekas neteikė tokio visapusiško lavinimosi, harmonijos. Kol galiausiai atradau oro jogą. Tai tokia pati nuostabi joga, tik su specialia kabančia juosta, kuri leidžia patirti nesvarumo būseną. Taip ir likau prie šio judesio meno jau daugiau nei dešimtmetį. Tiesa, atradau ir jogą ant kilimėlio. Dabar jos užima lygias dalis mano gyvenime.

 

Esate viena iš projekto „Pokyčių alchemija“ bendraautorių ir vedlių. Kas jums yra pokytis apskritai?

 

Man pokytis – lengvas, streso nekeliantis įgūdžių formavimas, kuris tampa kasdienybe. Pavyzdžiui, atostogaudama jau negalvoju, nuo ko pradėti pietų lėkštę arba kokio judesio reikia kūnui ilgo skrydžio metu ar kaip atkurti gyvybinę energiją po darbingos savaitės.

 

Regis, visi norime jaustis sveiki, laimingi, saugūs. Bet ne visi prisiimame atsakomybę už šiuos savo norus. Kodėl? Nes kiekvienas noras reikalauja pastangų. Pavyzdžiui, jeigu nesu sveika, reikia kažką daryti. Lengviausia apsilankyti pas gydytojus, sugerti tablečių kursą ir tam kartui pasveikti. Visgi dažniausiai toks gydymas neišsprendžia ligos priežasties, ištakų. Jis sprendžia pasekmes, simptomus. Po kurio laiko tai vėl gali pasikartoti.

 

Tam, kad išspręstume priežastis, dėl kurių sušlubuoja sveikata, reikia prisiimti atsakomybę atpažinti, suprasti, žinoti, nuo ko pradėti, įdėti pastangų ilgalaikiam pokyčiui. Kitaip sakant, reikia išsiugdyti naujų įpročių. To siekdami įdedame valios pastangų, laiko, ieškome žinių. Būtent todėl tokiu būdu pasiektas pokytis nepraeis taip greitai, kaip tiesiog išgėrus tabletę.

 

Taigi, mano gyvenimas sukasi apie tai, kaip lengvai, be streso, be kraštutinumų, be savęs graužimo ar fanatiško panirimo suvokti, priimti ir suformuoti naujus įpročius, kurie galbūt taps viso ateinančio gyvenimo būdu. Be to, man pokytis – tai ne tik mano pokytis. Matau, kaip šeimos nariai taip pat keičia savo įpročius. Kai kraujo tyrimai parodo, kad blogasis cholesterolis sumažėjo – manau, tai puikus apčiuopamas įrodymas, kad pokyčiai veikia teigiamai!

 

Kodėl jogos praktikas verta jungti su kasdienių įpročių stebėjimu, formavimu?

 

Kaip minėjau, judame nuo gimimo. Tik ar tikslingai? Ar reguliariai? Ar sveikatai naudingai? Jogą pirmiausia reikėtų suprasti kaip kasdienę kūno ir proto mankštą. Kam to reikia? Pavyzdžiui, kad einant slidžiu šaligatviu išlaikytume pusiausvyrą. Kad bėgdami tuos kelis žingsnius iki autobuso nenikstelėtume čiurnos. Kad nepasitemptume siekdami daikto nuo aukštai esančios lentynos. Kad daug valandų sėdint darbe neskaudėtų nugaros. Beje, ar žinojote, kad nugarą skauda dėl to, jog nėra reguliarios mankštos ir tam tikros raumenų grupės per silpnos, todėl stuburo slanksteliai gauna per didelę apkrovą ir per dieną pavargsta?

 

Tad klausimas jums ir skaitytojui: kokio kokybiško gyvenimo ateityje – po metų, 10, 20, 30 ir daugiau, norite? (šypsosi) Aš noriu keliauti, šokti, kopti į kalnus, eiti į žygius, noriu gyventi aktyvų kokybišką gyvenimą.

 

Tad joga yra mano gyvenimo džiaugsmas. Toks mankštos būdas tinka neatsižvelgiant į amžių, lytį, išsilavinimą, šeiminę padėtį, nepriklauso nuo lankstumo, jėgos, ištvermės, kūno sudėjimo ir pan. Tai procesas: šiandien atsistojus tiesiomis kojomis siekdami pirštų galiukų galbūt pasieksime tik kelius, po mėnesio – kiek žemiau, po metų – jau paliesime grindis, dar po kiek laiko gebėsime delnus pilnai ant jų priglausti. Man patinka savyje ir kituose stebėti pokyčius ne tik kūne, bet ir mąstyme.

 

Papasakokite plačiau apie projektą „Pokyčių alchemija“.

 

Kaip skelbia pavadinimas, šis projektas apie pokyčius, kurie gerina gyvenimo kokybę. Tai ne tik judesys, šie pokyčiai apima mitybą, kvėpavimą, požiūrį į save, kasdienius įpročius. Norimi pokyčiai formuojami švelniai, lėtai, suprantant, kam ir kodėl jų reikia, atsirenkant sau tinkamus dalykus, kurie galiausiai tampa gyvenimo būdu.

 

Pasidalinsiu asmeniniu pavyzdžiu. Mano šeimos nariai tikrai mėgsta makaronus. Jei būtų jų valia, makaronus valgytų kasdien (šypsosi). Dar prieš dvejus metus sukau galvą, kaip paprastus kvietinius makaronus pakeisti į sveikesnius. Prasidėjo vienų metų pokyčio kelionė. Iš pradžių kas aštuntą pakuotę pirkau kitokius – sveikesnius makaronus. Prasidėjo komentarai: mama, kodėl jie tokios spalvos; nevalgysiu, nes jie kieti, man šitie neskanūs ir pan. Po pusės metų jau valgė visokius, o sveikesnius pirkau jau kas antrą pakuotę. Po metų mūsų namuose neliko paprastų kvietinių makaronų, tik visų grūdo dalių, ryžių, žirnių ir visokie kitokie. Šiandien komentarų, kad jie kitokie ar neskanūs iš šeimos narių nebesulaukiu. Paklausite, kodėl? Todėl, kad pokytis atėjo be streso, be drastiškų žingsnių. Atėjo po truputį, lėtai, su šypsena ir keliais paburbėjimais. Tačiau tikiu, kad šis pokytis į mūsų namus atėjo visam laikui.

 

Apie tokį pokyčių pakvietimą, prisijaukinimą ir yra mano su kolegėmis kuruojamas projektas „Pokyčių alchemija“. Esame penkios gidės, kurios susistemintas žinias, perleistas per asmenines praktikas, pateikiame lengvai. Šios žinios yra apie mitybą be dietų, apie jogos mankštas ir kvėpavimus, apie santykį su savo kūnu ir energijos atkūrimą, apie simbolių ir metaforų terapiją, apie palaikymą ir dar daug ką.

 

Kaip kilo projekto formos idėja? Ar socialiniuose tinkluose pamatėte laisvą nišą?

 

Mes – moterys (juokiasi). Kai susitinkame, kalbamės apie tai, kas gyvenime sunku, o kas – lengva. Klausiame viena kitos, kaip tai pavyksta? Pasidaliname patirtimis (jau pasakojau pavyzdį apie makaronus). Tokiu būdu ir kilo mintis susijungti, susieti svarbiausias gyvenimo sritis, po truputį dalintis profesionaliomis žiniomis ir padėti kitiems formuoti pokytį, kuris taptų gyvenimo būdu. Norėjome, kad bet kur pasaulyje gyvenančiai moteriai tiktų mokymų formatas. Kad bet kuriuo paros metu ji turėtų prieigą prie mokymų platformos ir pokalbių palaikymo grupės. Šis transformuojantis kursas gali keliauti su dalyvėmis visur: namuose, darbe, atostogose, keičiant gyvenamąją vietą, miestą, šalį, net žemyną.

 

Šiandien socialinėse medijose be galo daug informacijos. „Pokyčių alchemijos“ projekte nesukūrėme dviračio. Mes tiesiog susisteminome žinias, kurias pateikėme vizualiai ir per praktikas. Tokiu būdu prisijungusioms moterims visame žinių vandenyne nebereikia leisti daug laiko, ieškoti, tikrinti, nes mes tai jau padarėme.

 

Socialinio tinklo grupėje „Pokyčių alchemija“ nemažai pokalbių su įvairiais žmonėmis. Kaip atsirenkate pašnekovus?

 

Visi pokalbiai susiję su mūsų projektu. Dažnai pokalbiams pašnekovus renkamės pagal tai, kokių klausimų užduoda dalyvės, kokia aplinkos situacija. Pavyzdžiui, artėjant didžiosioms žiemos šventėms kalbamės apie tai, ką ir kaip valgyti per šventes (šypsosi).

 

Kaip pasiekiate balanso tarp mokamo ir nemokamo turinio?

 

„Facebook“ grupėje „Pokyčių alchemija: Valgyk! Švytėk! Judėk!“ laikas nuo laiko reguliariai vyksta įvairios nemokamos iniciatyvos (šiais metais jau įvyko dvi). Pirmoji jų „Saldi be cukraus“ buvo žiemą, iš karto po mūsų didžiųjų švenčių ir Naujųjų metų. Juk per šventes atsipalaiduojame ir po jų sunkiai sugrįžtame prie sveikesnės reguliarios mitybos. Todėl šioje iniciatyvoje panorusias dalyvauti moteris kvietėme prisijungti, išklausyti teorijos, stengtis dalintis patirtimi, galiausiai palaikyti viena kitą ir po truputį atsisakyti cukraus. Visos esame skirtingos, todėl visų pirma išsiaiškinome, ką reiškia atsisakyti cukraus. Tik tuomet kiekviena, pažindama save, po truputėlį tą darė. Kažkam atsisakymas cukraus yra visiškas saldainių „nuėmimas“, kažkam – saldėsių sumažinimas iki vieno per dieną ar jo pakeitimas vaisiumi.

 

Balandžio pradžioje moteris pakvietėme į kitą iniciatyvą – „Judėk ir jausk“. Jos metu kvietėme drauge pasitikti pavasarį su judesiu. Iniciatyvos metu dvi savaites kiekvieną dieną atlikome saulės pasveikinimo judesių ciklą, kuris kilęs iš jogos. Aiškinomės, kodėl jis reikalingas, kam skirtas, ką duoda kūnui bei mokinomės tiesiog pažinti kūną: truputėlį, tačiau reguliariai pajudėti ir paskui pajausti kūną dienos metu. Kaip jaučiasi kojos? Kaip jaučiasi rankos? Kvietėme atlikti savirefleksiją – įsivardinti ir užsirašyti šiuos pojūčius – taip ateina daugiau suvokimo apie savo kūną.

 

Šiais pavyzdžiais norėjau pasakyti, kad, be mokamo kurso, mūsų projekte tikrai reguliariai vyksta nemokamų iniciatyvų. Net ir dabar, mano minėtoms iniciatyvoms pasibaigus, visa jų metu pateikta medžiaga prieinama, todėl visi norintys gali tai rasti bei susipažinti. „Pokyčių alchemijos“ mokymų platformoje pateikiame ir daugiau mokymo programų, kuriose moterys atpažįsta savo ciklus, supranta, kodėl ir kaip veikia kūnas, pateikiame jogos pamokų. Kviečiu pasmalsauti (šypsosi).

 

Autorius Laura Auksutytė