Svarbu ne tik KĄ rašau, bet ir SU KUO rašau

Agnė Piščikaitė nėra įprasta stilistė – moteris sako tikinti įvaizdžio psichologija ir į žmogaus išvaizdą bei jos keitimą žiūri kaip į tam tikrą kelionę, netgi virsmą. Kartu Agnė ne tik konsultuoja moteris stiliaus klausimais, bet ir kuria… burtų lazdeles. Apie tai, kas yra stilius, moteriškumas, kokią galią turi žodis ir kuo gali tapti paprasčiausias rašiklis ir kalbamės su Agne.

Agne, kaip apibūdinate savo veiklą?

Tiek pagal pasirinktą profesiją, tiek pagal mano esamo laikotarpio savasties poreikius esu įvaizdžio dizainerė / stilistė. Asmenybių išorinio pavidalo (kūno) raiška, kaita ir neribotos galimybės tyrinėti tiek save, tiek pasaulį per išvaizdą yra mano vidinis variklis. Drabužiai, patys iš savęs, yra tik tinkamai sumodeliuoti audinio gabalai, kuriems ir suteikiame atitinkamą reikšmę ar vertę. Todėl tikiu įvaizdžio psichologija; tikiu, jog tai, kas vyksta mūsų viduje – atsispindi išorėje. Viskas, ką renkamės vilkėti ant kūno, yra vidinio pasaulio refleksija. Ir nesąmoningai pasirinkta apranga gali papasakoti itin daug apie tai, kuo gyvename esamuoju momentu.

Man patinka į žmogaus išvaizdą žiūrėti per holistinę prizmę, stebėti kiekvieno virsmus, naujos formos (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis) įgavimą. Jei žmogus sąmoningai kreipiasi į įvaizdžio specialistą, yra didelė tikimybė, kad vidinis virsmas jau įvykęs ir turima išvaizda neberezonuoja. Manau, drabužiai pasakoja istoriją, todėl gana dažnai pasitaiko situacijų, kai geros būklės daiktas tarsi nebetarnauja. Tai rodo apie jo turimos istorijos išaugimą ir pokyčių poreikį.

Žinau, kad neretai kalbate apie sielos įvaizdį. Kas jums yra stilius ir įvaizdis apskritai?

Savęs suvokimas, priėmimas ir leidimas būti yra kelionė. Savo išvaizdos – taip pat. Moterims, su kuriomis turiu laimės dirbti, sakau, kad kelias iki vadinamojo išorinio „tobulojo aš“ yra vingiuotas, itin dinamiškas ir kupinas įvairių duobių. Tai, ką joms suteikiu – yra transporto priemonė. Jų atvirumas prieš save (ir vidinį „aš“) – degalai, padedantys pasiekti norimą tikslą. Mano įžvalgos į jų atsakymus – tarsi GPS navigacija, rodanti, kur, kada pasukti ar sustoti. Papildomos „kelio duobių remonto“ priemonės – visi pasiūlymai ir rekomendacijos, į ką dar galima atsižvelgti harmonizuojant įvaizdį; kokių papildomų paslaugų galiu suteikti arba kur ir į ką galėtų kreiptis dėl tam tikrų niuansų. Tačiau vairuoti teks kiekvienai individualiai. T. y. įvaizdis – nuolat kintantis rodiklis, todėl visos taisyklės, teorijos ir tinkamumai yra arba rėmai, arba kryptys. Gavusi figūros korekcijos drabužiais rekomendacijas, kiekviena moteris gali rinktis – tuo vadovautis tiesiogiai arba eksperimentuoti. Visuomet šypteliu, kai moteris, gavusi manąsias instrukcijas apie tai, į ką jai atsižvelgti vizualiai harmonizuojant savo kūną, išdrįsta žaisti ir laužyti tas taisykles (šypsosi).

Viso to rezultatas, po visų asmeninių įvaizdinių kelionių, išvaizdos eksperimentų ir gautos patirties dirbant su klientėmis, visų pirma sau, o vėliau ir kitiems sukūriau „Sielos įvaizdžio“ savirefleksinį klausimyną, kuris dar papildytas ir figūros tipo aprašais, kiekvieno kaulelio analize bei papildoma medžiaga siekiant pažinti kūną ir gebėti harmoningai ant jo atspindėti savo vidinį pasaulį.

O kaip suprantate moteriškumą?

Tokie žodžiai, kaip „gražus“, „paprastas“, „normalus“, „moteriškas“, „vyriškas“ ir pan., mano suvokimu, neturi jokių reikšmių ar asociacijų. Mūsų visuomenėje gausu įvairių įsitikinimų ir stereotipų, glotniai apipynusių minėtus žodžius. Įmanoma apibūdinti moteriškąją arba vyriškąją lytį, čia yra aiškūs bruožai. Tačiau neįmanoma rasti būdvardžių, apibūdinančių, tarkime, „moteriškumą“. Moteriškumas nėra išorinis vaizdinys. Moteriškumas yra tai, kas sklinda iš vidaus. Tai energijos išraiška. Žmogus – holistinė būtybė, savyje talpinanti tiek moteriškus, tiek vyriškus aspektus. Netikiu stereotipine „švelnumo, emocionalumo ir gėlėtų suknelių“ kombinacija, kurią bandoma užkabinti moteriškumui. Netikiu ir pasakymu, jog „arba turi tai, t. y. moteriškumą, arba ne“. O kas gero / blogo tai turėti / neturėti? Kodėl vyrauja nuolatinis noras save įsprausti į kažkokius etiketės vertus, rėmus? Asmeniškai neturiu jokio poreikio bandyti būti moteriška. Gal dėl to, kad nerandu racionalaus to termino apibrėžimo. Gal todėl, kad mane supa nuostabių vyrų palaikymas ir absoliutus leidimas man būti taip, kaip būnasi. Man moteriškumas asocijuojasi su efemeriškumu. Tai nepastovu. Tai nuolat kinta. Tai asmenybė, o šiuo atveju – moteris, įkūnijanti pati save.

Kodėl moteriai svarbu jausti savitumą ir turėti drąsos būti savimi?

Šis gyvenimas mums duotas, kad čia tiesiog būtume ir patirtume. O kaip galima būti ir patirti, jei neleidžiama sau išreikšti savęs? Taip, dažnai tai nepatogu, gali iškilti įvairių baimių ar kitų niuansų, ypač gyvenant sociume. Bet nėra baisesnės bausmės sau, nei bandyti būti kažkuo kitu. Įvaizdžio psichologija ir yra apie tai. Įvaizdis retai kuriamas sau. Jis visada turi gavėją. Ir labai svarbu nemeluoti sau, to gavėjo ieškant. Galbūt turime autoritetą, kurio įvaizdis mums patinka; galbūt norime atkreipti dominančio partnerio dėmesį; galbūt rengiamės „bet ką“ (nors ir tas „bet kas“ turi savo reikšmę) – svarbu būti sau atviram. Čia ir gimsta savitumas – susipažinimo ir atmetimo būdu. Drąsiai būti savimi labai gera, yra net klišinė frazė: „Būk savimi, nes visi kiti vaidmenys jau užimti.“ Galime kurtis įvairius personažus (o naudojantis įvaizdžiu tai labai lengva), bet kuo toliau nuo savo esaties eisime, tuo mažiau ramybės ir vidinio pasitenkinimo turėsime. Tad ar verta bijoti leisti sau būti?

Dažnai susiduriu su teiginiais, kad „pamečiau save“, „nežinau, koks mano stilius“ arba „man niekas ne(pa)tinka“. Tokiais atvejais užduodu kontrklausimą: „O kaip atrodytum atmetusi visus išorinius dirgiklius?“ Dažnai pačios ant savęs projektuojame kitų žmonių grožio suvokimus, bandome perimti geriausios draugės stilių (greičiau – tą būseną, kurioje draugė žydi) arba baisiau – engiame save dėl turimų ar įsivaizduojamų kompleksų. Šventai tikiu, kad kiekvienas mūsų „nukrypimas nuo normos“, iliuziniai trūkumai ir kažkodėl nevisavertiškumą skatinantys išvaizdos aspektai yra mūsų unikalumas. Ir visi kiti, destrukciniai, niuansai yra drėgmė mąstyme. O ką daro drėgmė? Augina arba pūdo. Geriau aukime.

Agne, o ką jums reiškia žodis abrakadabra?

Patys žodžiai, kaip viena mūsų išraiškos priemonių, man yra instrumentas. Ir tik nuo manęs priklauso, kokia nata grosiu. Visa materija prasideda nuo žodžio. Visa, ką matome aplink save, irgi prasidėjo nuo žodžio. Galbūt nuo žodžio galvoje, minčių pavidalu, bet vis tiek nuo žodžio. Liūdina tai, kad žmonės dažnai kalba vien tam, kad kalbėtų, neprisiimdami atsakomybės už savo verbalumą ir tuo labiau nekreipdami dėmesio į tai, ką kuria jų žodžiai.

Žodis „abrakadabra“ man ir yra apie tai. Apie pačią „žodžio“ magiją, tiesiogine prasme. Pagal įvairius šaltinius, šis žodis pirmąsyk pavartotas II a., gnostiko S. Samoniko rašytoje lotyniškoje poemoje „De medicina præcepta“. Esą rašant šį žodį piltuvėlio forma žemyn, vis nuimant po paskutinę raidę ir atliekant atitinkamą ritualą, galima išgydyti bet kokį ligonį. Vėlgi, tai realybė ar įsitikinimai – spręsti kiekvienam individualiai. Iš esmės šio žodžio reikšmė nėra aiški ir gali būti įvairiai interpretuojama. Dabar mums priimtiniausias „abrakadabra“ aiškinimas kilęs iš aramėjų kalbos, kurioje reiškia „kuriu tardamas žodį“, apeliuojant į dievišką pasaulio sukūrimą. Tai vėlgi žodis bei jo mistinė galia.

Kodėl jums rašiklis siejasi su burtais?

Kaip minėjau, žodis, pateiktas bet kokia forma – tiek verbaliai, tiek raštu, tiek mintyse, turi kuriamąją galią. Žinoma, ir griaunančią, tačiau bet kokia transformacija pirmiausia prasideda nuo kažko destrukcijos. Pats žodis pieštukas kilo iš lotyniško žodžio penicillus, reiškiančio maža uodegėlė. Žvelgiant šiek tiek plačiau, mūsų „mažomis uodegėlėmis“ galima laikyti ir rankas. Kaip teigia Romuvos vaidila Jonas Vaškūnas, mūsų GALia yra mūsų GALūnėse. Todėl viskas, ką sukuria mūsų rankos, tam tikra prasme skleidžia magiją. Viskas, ką valdo mūsų rankos, gali būti traktuojama kaip magija. Viskas priklauso nuo požiūrio. Todėl tai, su kuo rašau, man yra burtų lazdelė. Elementaru – su rašikliu galima užrašyti gera intencija nuklotus, norimus burtus… (Šypsosi.)

Todėl ir sugalvojote kurti burtų lazdeles?

Kūrybinė pradžia – 2016 m., pradėjus studijuoti. Studijos buvo itin dinamiškos, itin kūrybiškos, itin gausios tiek teorinėmis, tiek praktinėmis veiklomis. Tačiau užsisukus intensyviame namai-paskaitos-kūryba rate, man reikėjo kitokio „vidinio išsiventiliavimo“. Vieną naktį, atlikusi visus namų darbus, rankos pačios susirinko kelis niekučius (vielos likučius, smulkius akmenėlius, įvairius karoliukus ir intarpus), gulėjusius ant stalo po kūrybinių ieškojimų. Rezultatas – kreivai šleivai apvyniotas ir intencijomis nuklotas mano paprastas pieštukas – pirmoji burtų lazdelė.

Atsižvelgusi į tai, kaip atrodė išėjęs rezultatas ir, svarbiausia, kaip jaučiausi jį paėmusi į rankas, supratau, kad tai yra priemonė, skirta rašyti ne bet ką. Atėjo gilus žinojimas, kad sukūrusi šią burtų lazdelę investavau į savo didžiulį norą rašyti su malonumu. Su ja rašiau ir „būriau“ studijose gautų kūrybinių užduočių konceptus, su ja pradėjau rašyti poeziją ir sentimentalius laiškus mylimiems žmonėms. Pasidarė svarbu ne tik KĄ rašau, bet ir SU KUO rašau. Žinojau, kad su šia „burtų lazdele“ parašyti žodžiai man turės didelę vertę.

Kaip burtų lazdelių kūrimas tapo platesne veikla? Kaip gimė projektas „Žaros Varinės“?

Praėjus keleriems metams, į mano gyvenimą atėjo du nuostabūs žmonės, kurie, pamatę, ką kuriu, paskatino tuo užsiimti plačiau, t. y. kurti ne tik sau. Man iki šiol keista, jog tai, ką taip myliu aš, myli ir kažkas kitas. Iki šiol susigraudinu gavusi žmonių atsiliepimus, kokius pojūčius suteikė rašymas mano kurtais rašikliais. Pridedant prie ankstesnio atsakymo, jog verbaliai ištartas žodis kuria magiją, turiu pastebėti, kad užrašytas popieriuje, su didele išliekamąja verte, tai daro ypač.

Su tokiomis pačiomis intencijomis atsirado ir pavadinimas „Žaros Varinės“. Buvau gilioje žodžių „medžioklėje“, ieškojau kažko tokio, kas paliestų, bet neturėtų jokių kitų asociacijų. Vieninteliai kriterijai buvo tarimo skambumas ir išraiškingos, lietuvių kalbos, abėcėlės raidės. Turint tokią žodžiais ir garsais turtingą kalbą, būtų nuodėmė atsisukti į užsienio kalbas. Skersai išilgai perskaičiusi lietuvių kalbos ir tarptautinių žodžių žodynus, susidariusi ne vieną minčių-sąvokų žemėlapį, likau su keliais žodžių junginiais, bandydama išjausti, kuris širdyje skamba gražiausiai. Rezultatas – 2021 11 21 gimė „Žaros Varinės“ ir prasidėjo šis magiškas kelias. „Žaros Varinės“ yra mano sielos saviraiškos užsiėmimas. Tai yra tai, kas tik reiškiasi per mane pasauliui.

Kodėl savo darbams pasirinkote varį?

Varinė spalva mane lydi nuo tos akimirkos, kai pajaučiau poreikį pradėti dažyti plaukus būtent šiuo tonu (juokiasi). Bėgant laikui oranžinių atspalvių ir niuansų mano realybėje tik daugėjo. O kurti su varine viela pastūmėjo atsitiktinumas ir turimo šio ištekliaus gausa namie. Mano a. a. senelis savo dirbtuvėse turėjo įvairaus plauko priemonių. Didžiulė varinės vielos ritė ilgą laiką krisdavo man į akis, bet niekaip nesupratau jos paskirties savo pasauly. Iki kol vieną vakarą prisėdau ir…

Varis pasižymi galybe įvairių savybių, bet man jaukiausia – simbolinė ir mitologinė jo reikšmė. Senovėje žmonija visus metalus laikė magiškais, nes anais laikais „magija“ buvo viskas, kas nebuvo suprasta. Čia priskiriami ir įvairūs metalai – medžiagos, kilusios iš žemės gelmių (metaforiškai – iš kito pasaulio, požemio). Dėl šios priežasties ir varinių dirbinių gamyba (o ypač su jais dirbantys) buvo traktuojama per mistinę, magišką prizmę. Kalvis ar amatininkas imtas laikyti savotišku alchemiku, gebančiu, ugnies pagalba, vario rūdą paversti metalu. O kur dar vario koreliacija su graikų grožio deive Afrodite / romėnų Venera, dėl kurių, siekiant amžinojo grožio, buvo kurti veidrodžiai variniais rėmais. Žmoniją visais laikais traukė racionaliai nepaaiškinami, bet emociją kuriantys reiškiniai.

Kas jums yra rašymas apskritai?

Trumpai tariant, kai nerandu verbalių saviraiškos žodžių, visada randu tinkamas raides popieriaus lapui. Kai niekas negirdi (arba nenoriu, kad girdėtų), imu rašyti. Tuomet smegenys ima kopti į visus minčių everestus, siekdamos rasti tinkamiausią žodį. Itin mėgstu literatūrinį ir kūrybinį rašymą, kai, siekiant aiškiai išsireikšti, reikia surasti kuo tikslesnį ir vaizdingesnį žodį. Rašymas, be savo teikiamos kūrybinės saviraiškos laisvės, man yra ir savęs pažinimo priemonė, arba, kaip dabar sakoma, – terapinė priemonė. „Išventiliuoji“ minčių avilį ir po kurio laiko gali kritiškai į save pažvelgti, tarsi iš šono. Jei kalbame nesuvokdami, kokie žodžiai išskrieja iš burnos, tai paėmus rašymo priemonę nepavyks pilti žodžių greičiau, nei geba rašyti ranka. Rašant visi žodžiai, esantys galvos avily, tarsi sustoja į vieną eilę ir tampa lengviau pamatyti esmę.

Autorius Laura Auksutytė