Santykiai gali būti sudėtingi net kai abu partneriai nesiskundžia sveikata, tačiau diagnozuota lėtinė liga keičia bendravimo dinamiką. Kyla naujų iššūkių stengiantis išlaikyti pasitenkinimą ryšiu, emocinę gerovę ir romantiką.

 

Konsultuoja specialistė psichologė Jovita Žibūdaitė

 

Palaikyti, bet ne gailėtisYoung,Man,Having,A,Problem.,Wife,Comforting,Her,Sad,Husband.

 

Partnerio lėtinė liga (cukrinis diabetas, išsėtinė sklerozė, Krono liga ir pan.) gali išmušti iš pusiausvyros ir sujaukti įprastą poros gyvenimo rutiną. Kyla didelė rizika, kad pasikeis santykių vaidmenys, todėl svarbu išlaikyti lygiavertę partnerystę.

 

„Pirma, sveikas asmuo kartu su sergančiu partneriu turėtų domėtis diagnozuota lėtine liga – eiga, galimais paūmėjimais ir atkryčiais, konsultuotis su specialistais. Antra, reikėtų klausti sergančio partnerio, ką jam reiškia diagnozė, kaip išgyvena sveikatos pablogėjimą. Kiekvienas žmogus individualiai patiria tą pačią ligą. Trečia, svarbu suprasti, kad partnerio diagnozė liečia abu žmones. Tai iššūkis, su kuriuo susiduria ne vienas asmuo, bet ir artimieji. Liga paliečia visą šeimą, taip pat ir vaikus“, – sako psichologė Jovita Žibūdaitė.

 

Derėtų atsakyti sau į klausimą – „kaip liga paveikia mus kaip porą?“ Būna situacijų, kai sužinojus diagnozę sveikas partneris perima kontrolę, tariasi su gydytojais, numato gydymą ir net galimas išlaidas, tačiau susirgęs asmuo turi visai kitokių planų. Šiuo atveju susidoroti su santykių permainomis padėtų porų terapija.

 

„Norint išlaikyti emociškai sveikus santykius ir nepradėti gailėtis artimojo, reikėtų žvelgti į jį ne kaip į bejėgį, o kaip į suaugusį žmogų, kuris šiuo metu susiduria su sveikatos iššūkiu, galimai lydėsiančiu visą gyvenimą, ir kuris yra pajėgus tvarkytis su kylančiais jausmais. Tai padės neįeiti į gelbėtojo vaidmenį. Ir atvirkščiai, tam asmeniui, kuriam diagnozuota liga, svarbu nepradėti matyti antrosios pusės kaip globėjo ar slaugytojo“, – teigia specialistė.

 

Suderinti abiejų poreikius

 

Itin svarbu ieškoti dermės tarp rūpinimosi partneriu ir asmeninės gerovės. „Reikėtų įsisąmoninti, kad poroje svarbūs abu žmonės, ne tik sergantysis, net ligos paūmėjimo periodais. Santykiuose – kasdienybėje ir rutinoje – turi būti vietos abiejų žmonių poreikiams. Pasaulis negali suktis tik apie vieną“, – tvirtina psichologė.

 

Kitas aspektas – supratimas, kad bet kokia liga veikia gyvenimo kokybę, taip pat ir pasitenkinimą santykiais. „Jeigu partneris dėl ligos kurį laiką negali dirbti, atsiranda finansinių iššūkių. Nekalbant apie fizinės sveikatos pablogėjimą ir ligos sukuriamus apribojimus. Poroje tenka derinti skirtingus poreikius. Sergantys Krono liga ar dirgliosios žarnos sindromu kartais negali keliauti ilgų atstumų. Galbūt sveikas partneris pradės turistauti vienas. Susirgus hipertenzija, padidėjus cholesterolio kiekiui kraujyje rekomenduojama keisti gyvenimo būdą – mitybą, fizinį aktyvumą. Labai smagu, kai į permainas įsitraukia abu partneriai“, – įžvalgomis dalinasi pašnekovė. Ir nieko tokio, jei poreikiai nedera, nesutampa. Svarbiausia – kalbėtis ir susitarti.

 

Nereikia atmesti pagalbos iš šalies. „Galbūt kartais galima paprašyti kitų šeimos narių pagalbos. Vienam partneriui rūpintis kitu gali tapti per sudėtinga, – pastebi J. Žibūdaitė. – Statistikos duomenimis, diagnozavus lėtinę ligą 75 % santuokų ištinka krizė. Svarbu abiem susidėlioti, kaip atrodys gyvenimas, kaip bus patenkinami abiejų partnerių poreikiai bei interesai – ne tik nulemti ligos, bet ir asmeniniai.“

 

Apsisaugoti nuo perdegimo

 

„Susirgus lėtine liga kyla didžiulė rizika, jog sveikam partneriui išsivystys perdegimas. Tai ypač būdinga moterims. Remiantis moksliniais tyrimais, jeigu kardiologine liga serga vyras, žmonos gyvenimo trukmė sutrumpėja. Tačiau jeigu serga moteris, sutuoktinio gyvenimo trukmė nepakinta. Moterys labiau linkusios įsijausti į globėjos vaidmenį, taip alina savo fizinę ir psichinę sveikatą“, – pabrėžia psichologė.

 

Į rūpinimosi procesą verta įtraukti kuo daugiau žmonių – nuo artimųjų, šeimos narių iki specialistų: „Kuo anksčiau tai bus atlikta, nelaukiant perdegimo simptomų, tuo geriau. Siūlau kalbėti apie sunkumus ir situaciją šeimoje, nedaryti iš ligos paslapties.“ Didesnis aplinkinių įsitraukimas didina tikimybę sulaukti pagalbos paūmėjimo atvejais, kurių negalima prognozuoti.

 

Pasak J. Žibūdaitės, svarbu išsiaiškinti, kokia atsakomybė už rūpinimąsi sveikata bei ligos kontrole tenka sergančiajam ir jo partneriui. „Daugiausia tai turėtų būti ligonio reikalas, likusi dalis tenka gydantiems sveikatos priežiūros specialistams, tik paskiausiai – artimiesiems ir partneriui, – aiškina ji. – Motyvacija už norą sveikti, keisti gyvenimo būdą į sveikesnį – tik sergančiojo atsakomybė.“

 

Tai, kad moterys besąlygiškai įsitraukia į sergančiojo gydymą ir perima atsakomybę, yra tiek biologinis, tiek kultūrinis reiškinys. Mergaitėms nuo mažens užkoduota rūpintis kitais, globoti ir toks elgesys skatinamas visuomenėje. Susirgus vyrui daugelis moterų priima gelbėtojos vaidmenį kaip savaime suprantamą dalyką ir nustumia save į antrą planą. Šis mąstymo ir elgesio modelis palaipsniui keičiasi, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse.

 

Normalizuoti santykius

 

Duodant santuokos įžadus bažnyčioje tariami žodžiai „ir džiaugsme, ir varge“. Kalbama apie patirčių įvairovę, nesakoma „vien varge“. Tai galima pritaikyti situacijoje, jei susirgo partneris. „Net kai santykius ištinka krizė dėl ligos, svarbu stengtis, kad susirgimas netaptų pagrindine pokalbių tema ar objektu, apie kurį sukasi šeimos gyvenimas“, – pataria J. Žibūdaitė. Šalia vargo turi likti vietos ir džiaugsmui.

 

Susirgus vyksta psichologinis prisitaikymas, panašus į gedėjimą po netekties. Tik šiuo atveju žmogus netenka sveikatos. „Būdingos penkios stadijos, kurios keičia viena kitą individualiu eiliškumu. Tai neigimas, pyktis, derybos, depresyvumas, susitaikymas. Kiekvienas išgyvena diagnozę savaip. Vienus supurto šokas, kitiems pasireiškia liūdesys, treti pyksta. Normalu pereiti per įvairias stadijas, kol įvyksta ligos priėmimas“, – ramina psichologė. Adaptacijos periodu partneriai daug kalba apie ligą, savo jausmus, permainas ir ateitį, tačiau per 2–6 mėn. nuo diagnozės pradžios sveika normalizuoti santykius.

 

„Derėtų koncentruoti dėmesį ne į ligą, o vienam į kitą. Apskritai joks gyvenimo įvykis, net vaikų gimimas, neturėtų tapti centriniu dėmesio objektu ilgą laiką, – įsitikinusi specialistė. – Ilgalaikiai santykiai nuolat keičiasi, todėl pravartu pasitikrinti, kaip kiekvienas iš partnerių supranta romantiką. Kitaip tariant, paklausti: „Kas tau leidžia suprasti iš mano elgesio, kad esi svarbus ir mylimas?“ Galbūt prieš ligą atsakymas buvo vienoks, o susirgus – kitoks.“

 

Norint išsaugoti intymumą, reikia palaikyti darną tarp artumo ir atstumo. „Liga neturėtų poros nei per daug suartinti, nei per daug nutolinti. Tenka ieškoti tinkamo aukso vidurio, – sako J. Žibūdaitė. – Artumas – tai kalbėjimasis apie poreikius, dalijimasis išgyvenimais, tuo, kas jautru ir svarbu, kas „tarp mūsų ir apie mus“. Atstumas – tai individualumas, atskiri interesai, asmeniniai pomėgiai, aistros.“

 

Augti kartu su patirtimis

 

Vienas poras liga sustiprina, kitos pasuka į skirtingas puses. „Patirti išgyvenimai sustiprina porą, jei įvyksta adaptacija prie ligos. Partneriai jaučia, kad išbandymas juos užaugino. Beje, psichologinis adaptyvumas – vienas pagrindinių sveikos psichikos požymių, – pastebi pašnekovė. – Jeigu net praėjus kuriam laikui atrodo, kad liga išmušė iš įprasto gyvenimo ir nepavyksta į jį sugrįžti, vadinasi, dar nepavyko įveikti šio išbandymo. Galbūt metas ieškoti specialistų pagalbos.“

 

Pasak psichologės, pati liga niekada neišskiria porų – išskiria negebėjimas prisitaikyti. „Mes visi per gyvenimą, ypač jo pabaigoje, susidursime su didesne ar mažesne negalia sutrikus sveikatai. Jeigu neišmoksime priimti sveikatos problemų ir negalios vienuose santykiuose, nuo to nepabėgsime kituose. Galiausiai tai nutiks mums patiems“, – reziumuoja J. Žibūdaitė.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė