Manoma, kad pirmieji sūriai pradėti spausti Viduriniuosiuose Rytuose iš pirmųjų prijaukintų gyvulių pieno prieš maždaug 7000 metų. Legendoje pasakojama, kad sūrio gamybos paslaptis buvo atrasta visiškai atsitiktinai, kai dykumų klajoklis į kelionę pasiėmė pieno, supilto į maišelį, pagamintą iš avies skrandžio.

 

Veikiant specialiems fermentams, kratymui ir šilumai, iš pieno pasidarė varškė ir išrūgos. Išalkęs klajoklis nusprendė paragauti ir nenusivylė. Nuo tada daugelį metų sūrio gamyba buvo laikoma didelėje paslaptyje. Senovės Egipte, kaip gaminti sūrį žinojo tik žyniai.

 

Senovės romėnai ir graikai sūrį laikė prabangiu maistu, prieinamu tik turtingiesiems. Sūrį jau tada naudojo, ruošiant tiek saldžius, tiek sūrius patiekalus. Romėnai buvo ištobulinę 13 sūrių receptūras, sukūrę technologiją, kaip spausti sūrius.

 

Viduriniųjų amžių Europoje vienuoliai atrado būdą, kaip brandinti ir sendinti sūrius. Taip pat jie pradėjo gaminti pirmuosius švelnesnio skonio sūrius. Septintajame amžiuje vos ne kiekviename regione būdavo gaminami kitokie, kažkuo išskirtiniai sūriai.

 

XIX amžiuje chemikas Luisas Pasteras atrado pasterizacijos procesą, kas sūrių gamyboje sukėlė perversmą.

 

XX amžiuje sūriai pradėti gaminti pramoniniu būdu. 1968 metais Prancūzijoje pasirodė pirmoji sūrių reklama.

 

Kilogramui minkšto sūrio arba pusei kilogramo kieto sūrio pagaminti reikia 4 litrų pačio geriausio pieno.

 

Daugeliui žmonių pienas ir sūris yra pagrindiniai kalcio šaltiniai. Taip pat juose gausu cinko, fosforo, vitamino B2 (riboflavino), magnio ir kalio.

 

Alergiją pienui ir jo produktams turi tik 2 – 3 procentai planetos gyventojų. Kietasis fermentinis sūris dėl fermentacijos ir riebumo yra labiau toleruojamas nei pienas.

 

Pirmąją sūrio reklamą galite pamatyti nuorodoje: