Nuo gimimo cerebriniu paralyžiumi serganti Ajana Lolat pasiekė Lietuvos ir pasaulio Gineso rekordus – nuėjo daugiau nei 15 km. Tai ilgiausias atstumas, kurį žmogus su ramentais įveikė per mažiau nei 10 val. Kartu žingsniavo ir pirmasis Lietuvoje šuo asistentas – vokiečių aviganė Mulan. Savo žygiu Ajana siekia atkreipti dėmesį į šunų asistentų poreikį Lietuvoje. Jos iniciatyva jau ruošiami penki tokie ypatingi šunys, tačiau iki Vakarų pasaulio dar yra kur stiebtis.

 

20220711_083153 (1)

 

Ajana, kaip kilo mintis siekti pasaulio rekordo?

 

Kai pasiekiau Lietuvos rekordą, paaiškėjo, kad jis gerokai viršija pasaulinį, tačiau dokumentus pasaulio Gineso rekordo registracijai reikia pateikti prieš pusmetį, taigi, laikas buvo mūsų priešas. Nusprendėme po metų žygį pakartoti, jau pateikus dokumentus, ir plačiau apie tai kalbėti, pritraukti kuo daugiau žmonių. Mūsų tikslas – nešaukiant, nestovint prie Seimo, bet pozityviomis akcijomis šviesti visuomenę apie šunis asistentus ir jų ruošimo poreikį Lietuvoje.

 

Ar specialiai treniravotės, kad pasiektumėte rekordą?

 

Gyvenu ketvirtame aukšte, be lifto. Greta socialinių mokslų doktorantūros turiu daug įvairių veiklų, todėl mano pagrindinis sportas – lipti laiptais (šypteli). Tiesą sakant, ruoštis nelabai ir turėjau laiko. Šiek tiek gaila, nes rezultatas galėjo būti gerokai įspūdingesnis.

 

Ką jums reiškia pasaulio rekordas? Ar turite naujų tikslų?

 

Šis pasiekimas rodo, kad viskas įmanoma, nes atsistoti nuo sofos ir pasiekti Gineso rekordą yra kosmosas (juokiasi). Mano profesinė veikla – kova už žmogaus teises ir socialinių mokslų doktorantūra, bet labai smagu, kad esu matoma ne tik kaip mergina, kuri viską daro dėl žmogaus teisių, bet ir kaip sportininkė. Tai man svarbus pasiekimas.

 

Kitas žygis bus pėsčiomis aplink Lietuvą. Neišvengiamai reikės specialiai ruoštis, nes kalbame apie beveik 2000 km. Jau dabar stengiuosi kuo daugiau vaikščioti. Radusi progą vis einu, nepaisydama oro sąlygų. Beje, pasaulio rekordai dažniausiai fiksuojami sporto salėse, kur nei duobių, nei lietaus, bet mano žygiai vis gamtoje, todėl turiu būti pasiruošusi ir geriausiam, ir blogiausiam variantui. Ruošiuosi kaip kovos menų atstovė – ne sporto salėje, bet realioms sąlygomis.

 

Kokių reakcijų sulaukėte po rekordo pripažinimo fakto?

 

Gavau daug palaikymo žinučių. Labiausiai reaguoja tėvai, turintys vaikų su negalia. Vis dar retai matome suaugusius neįgaliuosius, gyvenančius aktyviai, siekiančius rekordų, vaikštančius gamtoje, besidžiaugiančius gyvenimu. Daugiau juos matome reabilitacijos centruose, labdaros projektuose, kur pasakoja apie nepriteklių (su visa pagarba jiems). Sulaukiau optimistiškų žinučių – tėvai mato, jog ir jų vaikams viskas bus gerai, gal jie paseks mano pavyzdžiu. Gavau sveikinimų ir iš užsienio, kad Lietuva pavarė. Tai pirmas žmogaus su negalia rekordas, kurį pelnė lietuvis, pasaulis mus pamatė ir išgirdo.

 

Siekiant rekordo jus lydėjo kalaitė asistentė Mulan. Papasakokite daugiau, kaip ji padeda kasdienybėje.

 

Mulan mane palaiko psichologiškai, padeda sunkiais momentais. Kai esu pervargusi, nieko nebenoriu, sugrįžtu į jaukius namus, kur manęs visada laukia ir manimi visuomet džiaugiasi, rūpinasi, kad kuo geriau jausčiausi. Jei kur nugriūvu, ji tuoj atbėga apžiūrėti, laižo užsigautą vietą, neleidžia keltis, kol neparodau, kad man viskas gerai. Negalia daugeliui yra atgrasi, prie žmogaus su negalia bijoma prieiti arba turi sumokėti, kad prieitų, nes artimųjų ar draugų ne visada būna, o Mulan visada noriai būna su manimi. Be emocinio palaikymo, ji gali atnešti daiktus, atidaryti duris bei stalčius, numauti kojines, pakviesti pagalbą ir kt.

 

Kodėl Lietuvoje Mulan – vienintelis šuo asistentas?

   

Deja, Lietuva vis dar besivystanti šalis, ne tokia moderni, kaip norėtume įsivaizduoti. Ypač žmogaus teisių srityje esame tik pradiniame etape, dar turime suprasti, kas yra žmogus ir kokios jo teisės. Kai bandome kovoti, kad šunų asistentų paslauga būtų reglamentuota, mums sako: „Baikit juokus, neįperkame vežimėlių ir ramentų, tai apie kokius šunis eina kalba!“ Reikėtų klausti valdžios atstovų, kodėl taip delsiama įteisinti šunų asistentų ruošimą. Manau, taip patogiau – naujovės, pokyčiai reikalauja pastangų. Galbūt kažkam teks pripažinti, kad klydo, gal užleisti vietą jaunesniems specialistams? Kol kas padedami kinologų, kurie ruošia tarnybinius šunis, dresuojame penkis šunis asistentus. Žinoma, jie tuo užsiima po darbo, o mes renkame lėšas įkūrę Ajanos Lolat labdaros ir paramos fondą. Asmeniškai stengiuosi kuo plačiau skleisti žinią apie šunų asistentų naudą žiniasklaidoje (nors esu introvertė), taip pat dalyvavau darbo grupėje Seime rengiant Šunų asistentų įstatymą.

 

Kokių problemų turintiems žmonėms naudingas šuo asistentas?

   

Mokant skirtingų komandų, šuo asistentas gali padėti bet kokiam neįgaliam žmogui. Du mūsų šunys padeda vaikams su autizmo spektro sutrikimu: saugo, kad nesusižeistų, nuramina. Tokiu atveju teisiškai už šunis atsakingas vienas iš tėvų. Trečias šuo gyvena su manimi, ketvirtas pas berniuką su cerebriniu paralyžiumi, o penktas – kurčiojo šeimoje. Šuo padeda tėčiui išgirsti, kada vaikai pravirksta ar kitus svarbius dalykus, pavyzdžiui, kad poliklinikoje atėjo jo eilė ir kviečiamas pavarde. Jei žmogus serga cukriniu diabetu ar epilepsija, šuo gali perspėti apie artėjantį priepuolį.

 

Kokia bendrai neįgaliųjų situacija Lietuvoje? Kokių pokyčių norėtųsi?

 

Svarbiausia, kad žmones su negalia pripažintų žmonėmis, o ne ligoniais, kuriems paskyrei pašalpą, davei vežimėlį ar ramentus, ir daugiau nieko nebereikia. Itin reikalinga psichologinė pagalba. Štai aš, net būdama gana aktyvi, siekdama mokslinio laipsnio ir turėdama darbą, labai nepasitikėjau savimi. Buvau pernelyg kvalifikuota dirbti už menką atlygį, bet tikėjau kitų kalbomis „kas tave ims“ ir nesiryžau prašyti didesnio atlyginimo ar ieškotis kito darbo. Kai mano gyvenime atsirado Mulan, supratau, kad jei galiu pasirūpinti vokiečių aviganiu, tai pasirūpinsiu ir savimi, nepražūsiu. Išdrįsau išeiti iš darbo, pasiekiau Lietuvos bei pasaulio rekordus, o dabar siekiu esminių permainų žmonių su negalia gyvenime. Atrodo, tai tik šuo, bet ji mane išgelbėjo. Ir ne tik mane.

 

Kokių atsiliepimų sulaukiate iš šeimų, turinčių šunis asistentus?

 

Viena mama verkia iš laimės, kad autizmo spektro sutrikimą turintis sūnus pagaliau išmoko kalbėti. Kitam vaikui baigėsi panikos atakos ir pagaliau po ilgo laiko visa šeima gali ramiai miegoti naktį. Mano tėtis sako, kad kartais šunys turi daugiau žmogiškumo negu žmonės. Pasidalinau vaizdo įrašu, kaip Mulan numauna man kojines. Tai toks jautrus momentas, nes daugelis žmonių nusisuka nuo paralyžiuotų kojų, nenori jų matyti, o Mulan taip švelniai numauna kojines, švelniai apuosto, palaižo ir einame žaisti. Kiek toks jos veiksmas man žaizdų užgydo! Kiekvienam reikia šilumos. Jei jos bus, įvyks daugybė gražių dalykų.

 

Kokias didžiausias neteisybes matote kovodama už žmogaus teises?

 

Visų pirma pastebėjau, kad tos teisės labai universalios – visi norime mylėti, džiaugtis, dirbti, patekti į pastatus. Žmonės su negalia kasdien gyvena lyg karantine, nes negali pakliūti į pastatą, kur vien laiptai, negali įsidarbinti, nes kažkas įsivaizduoja, kad negalime dirbti, negali eiti į pasimatymą, nes kitiems atrodome klipatomis. Tiesa, neseniai kalbėjau su viena mergina, kuri į mano repliką, kad malonus bendravimas internete baigiasi atskleidus negalią, atsakė, jog tas pats ir pasakius, kad turi antsvorio. Vienišumas, nepriėmimas, nepatekimas į darbo rinką – universalios problemos. Manau, daugiau turėtume koncentruotis į visų mūsų bendrumus ir siekti visiems gyvenimo, kai galime svajoti, keliauti, būti aktyvūs, dirbti ir gauti reikalingą pagalbą.

 

Kokia situacija su šunimis asistentais kitose šalyse?

 

Vakarų Europoje labai aktyvi šunų asistentų pagalba, Latvijoje ir Estijoje jau ruošiami šunys asistentai, bet dar nėra įstatymų. Klausimas, ar orientuojamės į Vakarų pasaulį, ar Rytų Europą, kur apie tokią pagalbą negali būti kalbos. JAV, Vokietija, Prancūzija, Anglija, Skandinavijos šalys – šunų asistentų meka. Sistema puikiai išvystyta ir veikia. Žmonėms su negalia priskiriami šunys asistentai ir mokama pašalpa jais tinkamai pasirūpinti. Visuomenė pripažįsta tokią pagalbos formą, jos nauda nekvestionuojama.

 

Kaip manote, ar situacija Lietuvoje artimiausiu metu pasikeis?

 

Per kelerius artimiausius metus stebuklo nebus. Žinoma, padarysime, ką galėsime. Žygis aplink Lietuvą bus skirtas tam, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su šunimis asistentais, jų nebijotų. Visgi dabartiniai mūsų šunys – tik pirmoji karta, kuri nebus auksinė. Manau, trečia karta bus tie tikrieji šunys asistentai, kuriuos matome filmuose. Tai suvokiame ir darome geriausia, ką galime, su tais resursais, kuriuos turime. Kažkas turi padaryti pradžią. Dažnai pagalvoju, kaip sunku buvo tose šalyse, kur atsirado pirmieji šunys asistentai – jie neturėjo jokio sektino pavyzdžio, o mes turime, todėl negalime nuleisti rankų, net jei rezultatu džiaugsis tik vaikai ar anūkai.

 

Ar kartais norisi nuleisti rankas? Kas motyvuoja sunkiausiomis akimirkomis?

 

Kone kasdien pasitaiko tokių akimirkų, ypač kai gauni tūkstantines sąskaitas, o kišenėse keliolika eurų. Griebiesi už galvos, o kitą dieną jau bandai kažką sugalvoti, kas padėtų išjudėti į priekį. Sugalvoji, padarai ir nepražūvi. Šeimose šunys asistentai turi gyventi ir būti dresuojami trejus metus iki šuns brandos, kad nesielgtų kaip paaugliukai, kurie viską išmoko, bet praskridus pro nosį bitei nubėga paskui ją (šypsosi). Tai reikalauja kantrybės ir daug darbo.

 

Į priekį mane veda du dalykai – vaikų pažanga šeimose, kuriose dirba šunys asistentai, pagerėjusi visos šeimos psichologinė būsena, normalizavęsis kasdienis gyvenimas. Kai tai matai, supranti, kad verta judėti pirmyn, visas nuovargis išgaruoja. Žinoma, mano motyvacija yra ir Mulan – ja pažadėjau rūpintis visą gyvenimą ir savo pažadą ištesėsiu. Mes esame kartu, tai mano varikliukas.

 

Paaukoti galima:

Ajanos Lolat labdaros ir paramos fondas

LT023500010011672977

 

Daugiau informacijos – www.mulanfondas.lt

 

Autorius Laima Samulė