Keturkojai amžėja kaip žmonės, todėl bėgant metams keičiasi ne tik kūnas, bet ir charakteris bei temperamentas. Ką reikia žinoti apie šunų demenciją norint mylimam augintiniui suteikti orią senatvę?

 

Portrait,Of,A,Brittany,Spaniel,In,Front,Of,White,Background

Amžėjimo pasekmės

 

Visi gyvi organizmai sensta. Prasideda negrįžtami procesai, ląstelės nyksta, neatsinaujina, audiniai atrofuojasi. Tai ypač paveikia smegenų dalis, atsakingas už mokymąsi ir atmintį (smegenų žievę) bei judesių koordinaciją (smegenėles). Vyresniems šunims atsiranda pokyčių, kurie lemia sąmoningumą, aplinkos suvokimą ir reakciją į dirgiklius. Vystosi senatvinė demencija, panaši į Alzheimerio ligą, kuri pasireiškia neurologinėmis ir elgesio problemomis.

 

Naujas Teksaso universiteto (JAV) veterinarijos gydytojų tyrimas atskleidė, jog vyresniems nei 10 metų šunims demencijos rizika padidėja 52 % su kiekvienais gyvenimo metais. Ištyrus 15 000 gana jaunų keturkojų, apie 1 % nustatyti kognityvinių funkcijų sutrikimai. Tai reiškia, kad problema išsivysto vis anksčiau, tikėtina, jog dėl aplinkos taršos ir toksinų kaupimosi organizme. Senatvine demencija serga 28 % 11–12 m. ir 68 % 15–16 m. keturkojų. Beveik visiems šunims, vyresniems nei 16 m., būdingas nors vienas požymis iš penkių.

 

Tikslios priežastys nėra žinomos, tačiau manoma, kad gyvūnams kognityvinės funkcijos sutrinka dėl neuromediatoriaus dopamino trūkumo, atminties problemų kyla neuronuose kaupiantis baltymams (beta amiloidui), kurie sutrikdo nervinių impulsų sklidimą. Pastebėta, kad problema dažnesnė šunims, kurie gyvena sėsliai, monotoniškai ir nuobodžiai, pavyzdžiui, voljere, prie būdos, uždaryti bute, prieglaudoje, taip pat sergantiems epilepsija.

 

 Tarsi svetimas šuo

 

Senatvinė demencija pasireiškia visiems šunims, nepaisant veislės ir lyties. Tačiau, statistikos duomenimis, ji dažniau pastebima nedidelio dydžio veisliniams keturkojams. Būklė tendencingai blogėja. Tai reiškia, kad ligos pradžioje negalavimai būna nežymūs, senstant – sunkėja. Gyvūnas gali pasikeisti taip stipriai, kad šeimininkams susidaro jausmas, jog namuose augina svetimą šunį.

 

Sumišimas ir dezorientacija. Sutrinka aplinkos suvokimas per regą, uoslę, klausą ir kitus pojūčius. Namuose šuo elgiasi lyg nepažįstamoje aplinkoje, pavyzdžiui, nežino, pro kurias duris išeiti į lauką, kur stovi dubenėliai su ėdalu, eidamas atsitrenkia į baldus. Elgiasi neįprastai, pavyzdžiui, ilgai guli nusisukęs į kampą, stovi ir tuščiu žvilgsniu stebi sieną. Sunkiai orientuojasi gatvėje ar parke, savo vietovėje, kur dažnai lankosi. Vedamas už pavadėlio blaškosi ir tempia šeimininką. Iš pradžių sumišimo periodai pasireiškia protarpiais, tarsi smegenis apgaubtų migla. Vėliau gyvūno atmintis sugrįžta, elgiasi įprastai. Kuo toliau, tuo labiau senas šuo tampa užmaršesnis. Dezorientacija pasireiškia visur.

 

Nelaimingi atsitikimai. Demencija pasireiškia ir tuo, kad augintinis pradeda šlapintis bei tuštintis namuose, nors buvo išmokytas gamtinius reikalus atlikti lauke, galėjo pakentėti ir neteršė patalpose. Elgesys pasikeičia ne tik dėl atminties sutrikimų. Susilpnėja nerviniai ryšiai tarp smegenų ir organų, todėl šuo silpniau kontroliuoja šlapinimąsi ir tuštinimąsi. Kartais senus keturkojus reikia iš naujo mokyti švaros įgūdžių, tačiau kantrybės reikia daug daugiau.

 

Nerimas. Sumišimas ir dezorientacija lemia nerimą. Kai šuo paliekamas namuose vienas, jis panikuoja, inkščia, loja, dreba. Pakinta charakteris, pavyzdžiui, tampa bailus arba atvirkščiai – agresyvus; lipšnus, prieraišus, priklausomas arba atvirkščiai – atsiribojęs, asketiškas, vienišas. Sutrikus aplinkos suvokimui, gyvūnas reaguoja į menamus priešus, loja be priežasties. Greitai sudirgsta ir netenka kantrybės. Netoleruoja nepažįstamų dalykų (svečių, vaikų, kitų šunų, kelionių automobiliu, fejerverkų), sunkiai tveria įprastos dienotvarkės pokyčius.

 

Mieguistumas. Dėl demencijos sutrinka normalus cirkadinis ritmas. Pasikeičia įprasta miego rutina. Senas šuo gali miegoti kiaurą dieną, tačiau būdrauti naktį. Dažniausiai su amžiumi keturkojai apskritai miega daugiau, todėl juda mažiau. Vis sunkiau atsikelia iš guolio. Padidėja nutukimo rizika, nors dažnai senyvi augintiniai praranda apetitą (anoreksija) ir susidomėjimą pašaru ne tik dėl prastesnio aplinkos suvokimo, bet ir dėl dantų problemų. Kai kurie seni keturkojai nustoja rūpintis kūno švara, kitiems pasireiškia obsesinis kompulsinis sindromas, tad be saiko laižo kailį, kol odoje atsiveria žaizdų.

 

Temperamento pokyčiai. Kognityvinės disfunkcijos simptomai gali būti asmenybės ar temperamento pasikeitimas, nenoras žaisti ir apatija, sumažėjęs bendravimas su žmonėmis. Gyvūnas palaipsniui izoliuojasi nuo aplinkos: nesidomi tuo, kas vyksta namuose, nors anksčiau rūpėjo bet koks šurmulys ir įvykiai, atsisako žaisti, neatbėga kviečiamas, nereaguoja į komandas, kurias anksčiau žinojo. Kuo vyresnis šuo, tuo labiau vertina ramybę ir vienatvę. Kita vertus, gali būti periodai, kai gyvūnas be tikslo slampinėja, klajoja vienoda trajektorija, pavyzdžiui, palei sieną, aplink stalą.

 

Gretutinės ligos. Pastebėjus elgesio pokyčius, reikėtų parodyti augintinį veterinarijos gydytojui. Seniems keturkojams būdingos ir kitos sveikatos problemos, pavyzdžiui, aklumas, kurtumas, artritas (sąnarių uždegimas) ir lėtinis skausmas, inkstų ligos bei šlapimo nelaikymas, onkologiniai susirgimai. Vienos jų nepagydomos ir susijusios su amžėjimu, kitas galima sėkmingai įveikti laikantis veterinaro rekomendacijų.

 

Pagalba augintiniui

 

Nors demencijos priežastys nėra visiškai žinomos, simptomus galima valdyti pasitelkus vaistus, papildus, mankštą. Veterinarijos gydytojas gali skirti medikamentų, kurie pailgina dopamino aktyvumą smegenyse, todėl atsikuria kognityvinės funkcijos.

 

Daugeliui vyresnių šunų reikalinga pastovi ir griežta dienotvarkė, rami (be triukšmo, nepažįstamų žmonių, ypač vaikų) aplinka. Reikėtų vengti perstatinėti baldus, garsiai leisti muziką. Kai kuriuos šunis itin ramina klasikiniai instrumentiniai garsai bei aromaterapija. Svarbu, kad gyvūnas reguliariai išeitų į lauką, gautų saulės spindulių. Fizinis aktyvumas padeda įveikti nerimą, sureguliuoja miego ritmą. Poilsio kokybę gerina paminkštinti, ortopediniai guoliai. Jei gyvūnas nesiorientuoja tamsoje, naktį reikėtų palikti blausią lempelę.

 

Dėl tuštinimosi ir šlapinimosi problemų vertėtų vesti į lauką dažniau, pavyzdžiui, iki 6 kartų per parą. Tokį planą įgyvendinti sunkiau, jei šeimininkai gyvena daugiaaukščiame name be lifto. Seni šunys dažnai kenčia sąnarių skausmus, todėl lipimas laiptais – nemenkas iššūkis. Gyvūnas gali atsisakyti eiti laukan.

 

Moksliniai tyrimai rodo, kad šunų demencijos profilaktikai ir simptomams lengvinti tinka omega-3 riebalų rūgštys, vidutinės grandinės trigliceridai, antioksidantai, B grupės vitaminai, aminorūgštys, melatoninas. Dėl papildų šėrimo reikėtų pasitarti su veterinarijos gydytoju, tačiau daugelis biologiškai aktyvių medžiagų pagerina kognityvines funkcijas ir gyvūno gyvenimo kokybę. Taip pat apstu firmų, gaminančių ėdalą šunims, kurios pristato specializuotus produktus, gerinančius smegenų darbą (atmintį, mokymąsi ir pan.).

 

Tinkamai rūpinantis augintiniu, galima padėti jam išlikti sveikam, gyvybingam ir laimingam dar ilgą laiką.

 

 Ar galima išvengti?

 

Liūdna tikrovė tokia, jog demencija progresuoja ir šuo negali pasveikti. Simptomai dažniausiai pasireiškia vyresniame amžiuje ir yra natūrali amžėjimo pasekmė. Norint, kad augintinis kuo vėliau pasentų, svarbu užtikrinti tinkamą šėrimą, optimalią fizinę ir psichinę stimuliaciją. Kuo didesnis šuns protinis užimtumas, nuo vėliau pasireikš demencija.

 

Psichiką lavina dresūra. Verta mokyti ne tik komandų, bet ir įvairių triukų, nors jie neturi praktinės naudos. Labai naudingi protines funkcijas stimuliuojantys žaidimai, kai turi rasti paslėptą skanėstą. Jų galima įsigyti gyvūnų prekių parduotuvėse arba pasigaminti patiems. Galvosūkiai žadina natūralius instinktus orientuotis uosle ir medžioti grobį. Psichikai naudingas bendravimas su žmonėmis ir kitais draugiškais šunimis. Socializuoti keturkojai sensta lėčiau palyginti su tais, kurie visą amžių gyvena tame pačiame kieme.

 

Svarbu šerti aukštos kokybės ėdalu be cheminių priedų bei tinkamai mankštinti. Vienoms veislėms reikia didelio fizinio krūvio, kitos pasitenkina keliais 30 min. trukmės pasivaikščiojimais per dieną. Aktyvumo intensyvumas priklauso nuo amžiaus, sveikatos būklės ir individualaus temperamento. Kai kurioms veislėms, pavyzdžiui, aviganiams, borderkoliams, pudeliams, terjerams, reikia didelės psichinės ir fizinės stimuliacijos. Didelė klaida mažus dekoratyvinius keturkojus (Pomeranijos špicus, Jorkšyro terjerus, čihuahua) sužmoginti, elgtis lyg su žaislais, aksesuarais. Dėl nuobodaus gyvenimo ir nepatenkintų šuniškų poreikių tokie gyvūnai sensta greičiau.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė