Sukrečianti garsiausių Siamo dvynių istorija

XIX a. JAV tai buvo pirmoji Siamo dvynių pora, kurios būklė aprašyta medicininiuose įrašuose. Dėl neįprastos išvaizdos broliai Changas ir Engas Bunkeriai užsidirbdavo gastroliuodami po pasaulį – skaitė paskaitas ir buvo gyvi eksponatai, kol suprato, kad nori kuo greičiau būti atskirti, juk kas nutiks, jei vienas jų staiga mirs?

Vaikystė be išskirtinio dėmesio

Garsieji dvyniai gimė 1811 m. gegužės 11-ąją Meklongo mieste, Siame (dabartinis Tailandas), suaugę kūnais. Jų motina teigė, kad sūnų gimdymas nebuvo sunkesnis nei kitų septynių brolių ir seserų. Broliai pasaulį išvydo sujungti ties krūtinkauliu mažu kremzlės gabalėliu ir atsisukę vienas į kitą. Motina nuo mažens skatino juos kuo daugiau judėti, tad audinys ištempė bei išsiplėtė tiek, kad galėjo vaikščioti vienas šalia kito. Be tų pačių kepenų, kiekvienas turėjo atskirą kūną ir organus. Kairėje pusėje esantis Changas buvo 2,5 cm žemesnis už Engą ir, norėdamas kompensuoti skirtumą, avėjo specialius batus. Broliai Bunkeriai gyveno prie upės, augdami išmoko kartu plaukti ir valdyti valtį. Motina juos augino kaip ir kitus vaikus, neskirdama ypatingo dėmesio. 1819 m., kai broliams Bunkeriams buvo aštuoneri metai, jų tėvas, vietinis žvejys, mirė nuo choleros. Motina, padedama mažesniųjų vaikų, augino antis, o vyresnieji pradėjo dirbti kakavos pupelių aliejaus fabrike, kad išlaikytų šeimą.

Brolių atradimas

Pirmasis ypatingus brolius pastebėjo škotų pirklys Robertas Hunteris, patikimas Siamo vyriausybės prekybos partneris. Teigiama, kad R. Hunteris pirmą kartą brolius sutiko, kai jiems buvo 17 m. Tąkart jis plaukė žvejybos laive Menamo upe, o dvyniai buvo netoliese. Iš pradžių supainiojo su keistu gyvūnu, tačiau susitikęs iškart suprato, kad praturtės juos parodęs Vakarų šalių žmonėms kaip eksponatą. Netrukus vyras gavo dvynių, jų motinos ir Siamo karaliaus leidimą išvežti brolius iš šalies. Dvynių motina gavo finansinę kompensaciją, nes Changas ir Engas negalėjo jos išlaikyti keliaudami. 1829 m. vasarą R. Hunteris ir amerikiečių jūrų kapitonas Abelis Coffinas su dvyniais išvyko į JAV. Pirmoji brolių kelionė laivu iki Bostono, Masačusetso valstijos, truko 138 dienas. Neleisdami laiko veltui broliai mokėsi anglų kalbos. Su jais pasirašyta sutartis, kad gastrolės truks penkerius metus.

Medicininių tyrimų ir pajuokos objektai

Į Bostoną atvyko 1829 m. rugpjūčio 16 d., o kitą dieną paaiškėjo, kad dvyniai bus eksponuojami visuomenei. Netrukus juos apžiūrėjo gydytojai, kurie taikė fiziognomiją bei frenologiją ir laikė brolius kinais. Apie jų atvykimą pranešta laikraščiuose, straipsniai apipinti įvairiais rasiniais stereotipais ir melais. Už eksponavimą visuomenei Changas ir Engas gavo sutartą procentą. Broliai demonstravo, kaip jie fiziškai susiję. Pasirodymai buvo sėkmingi ir sulaukė didelio dėmesio. Kad būtų linksmiau, dvyniai demonstravo įvairius akrobatinius triukus, atsilenkimus, šuolius. Taip pat įtraukė badmintoną, šachmatus ir šaškes.

Viešėdami Bostone Changas ir Engas patraukė britų armijos gydytojo Josepho Skey dėmesį. Gavęs R. Hunterio ir A. Coffino leidimą atlikti kelis paprastus eksperimentus su dvyniais ir ištirti jų fiziologiją bei motorines reakcijas, kelis kartus naktį įėjo į dvynių kambarį ir palietė vieną jų. Gydytojas pastebėjo, kad tuomet jie abu pabudo vienu metu. Johnas Warrenas, anatomijos ir chirurgijos profesorius iš Harvardo medicinos mokyklos Bostone, taip pat ištyrė garsiuosius brolius. J. Warrenas pastebėjo, kad dvynių širdies plakimas ir kvėpavimas buvo sinchronizuoti, o įpročiai ir skonis vienodi. Profesorius paskelbė dokumentą, kuriame patvirtino, kad dvyniai judėjo darniai, o ne traukė vienas kitą judėdami. Jis taip pat vienas pirmųjų pastebėjo skirtingas asmenybes ir įpročius.

1829 m. spalį Changas ir Engas išvyko į Londoną, Angliją, ir ten surengė sėkmingą pasirodymą. Londone juos taip pat tyrė įvairūs gydytojai, įskaitant George‘ą Boltoną, kuris 1830 m. balandžio 1 d. Londono Karališkajam chirurgų koledžui pateikė ataskaitą apie dvynius. Joje nurodė informaciją apie jų bendras fizines savybes, įskaitant ūgį ir svorį. Gydytojas taip pat kalbėjo apie mėsingos juostos, jungiančios dvynius, tvirtumą ir pažymėjo, kad dvyniai nepatyrė skausmo, kai ši juosta tempėsi. G. Boltonas teigė, kad dvynių organai veikė atskirai, o tai padarė ištyręs kiekvieno jų šlapimą suvalgius kvapnaus maisto. Gydytojai ir žurnalistai juos praminė Siamo dvyniais.

Galiausiai Changas ir Engas sugrįžo į JAV. R. Hunteris pardavė savo teisių į brolių, kaip eksponatų, dalį bičiuliui A. Coffinui. Po metų dvyniai nutraukė partnerystę su A. Coffinu ir pradėjo savarankiškus pasirodymus jų neįprastumą trokštantiems pamatyti smalsuoliams. Keliaudami dvyniai toliau traukė daugelio gydytojų dėmesį. Eksperimentų metu gydytojai tikrindavo, kaip broliai susijungę, kas juos laiko, kaip veiks jų nervų sistema, jei tik vienas išgers alkoholio ir pan.

Daugybė palikuonių

Grįžę į Niujorką broliai tapo JAV piliečiais. 1839 m. Changas ir Engas įsigijo ūkį Vilksboro mieste, Šiaurės Karolinoje, ir laikė apie trisdešimt vergų ūkio darbams. Netrukus po įkurtuvių susipažino su ūkininkų Yatesų šeima. Jiedu užmezgė ryši su dviem Yatesų seserimis ir galiausiai 1843 m. balandžio 13 d. Changas vedė Adelaidę, o Engas – Sarah. Iš pradžių Bunkeriai ir jų žmonos gyveno tame pačiame name, dalijosi didesne nei įprasta lova, skirta keturiems žmonėms. Po trejų metų Changas ir Engas pastatė du atskirus namus netoli Maunt Eryje, Šiaurės Karolinoje. Kiekviena žmona turėjo savo namą, o broliai kas tris dienas keisdavo gyvenamąją vietą. Pasak etninės literatūros rašytojos Holly Martin, Changas ir jo žmona turėjo dešimt vaikų, o Engas – dvylika. Tačiau šis skaičius nėra oficialiai patvirtintas. Visi vaikai gimė sveiki.

Vergvaldystės dėmė

Gyvendami Šiaurės Karolinoje, broliai vis dar rodydavo savo sugebėjimus minioms ir į pasirodymus keliaudavo lydimi vaikų. Tačiau galiausiai suprato, kad norėtų gyventi įprastą gyvenimą atskirai. Jiedu konsultavosi su keliais chirurgais, bet šie teigė, kad operacija bus mirtina. Suprasdami, kad neturi pasirinkimo, toliau prižiūrėjo ūkį ir planavo kitus pasirodymus. 1850 m. daugiau nei pusė jų turimų vergų buvo jaunesni nei 7-erių. Tai reiškė, kad jie leis dienas plantacijų laukuose sunkiai dirbdami arba bus parduoti progai atsiradus. Nors spauda tokį dvynių elgesį su vergais apibūdino kaip griežtą, Changas ir Engas atmetė šiuos kaltinimus.

Po Amerikos pilietinio karo ir 1862 m. Išlaisvinimo deklaracijos paskelbimo Changas ir Engas nebegalėjo turėti vergų ir savarankiškai valdyti ūkio. Broliai pradėjo rengti daugiau viešų pasirodymų, važinėti po Vokietiją, Rusiją. Gastrolių metu Changas patyrė insultą. Tai jo nenužudė, bet labai nualino, todėl Engas turėjo padėti atlikti daugumą kasdienių užduočių. Dvyniai gastroliavo ir toliau ieškojo būdų, kaip atsiskirti.

Mirtis tą pačią dieną

1874 m. sausio 17 d., 62-ejų Changas mirė miegodamas. Pabudęs ir pamatęs, kad brolis mirė, Engas suprato, kad jis irgi greitai mirs. Pasakojama, kad tai nutiko po dviejų valandų. Tvirtinama, kad Changas mirė nuo kraujo krešulio smegenyse. Po jų mirties Pensilvanijos profesorius Harrisonas Allenas atliko abiejų skrodimą. Jis išsamiai ištyrė fizinį ryšį tarp dvynių, įskaitant jungiamojo audinio ilgį, kampą ir sudėtį. Po skrodimo dvynių kepenys ir jų liemens gipsas perkelti į Mutter muziejų Filadelfijoje.

Autorius Monika Budnikienė