Stengiamės, kad kuo mažiau vaikų ligoninėse liktų vieni

Iniciatyvą „Niekieno vaikai“ įgyvendinančios organizacijos „Savanoriai vaikams“ vadovė, psichologė Ieva Šuipė pasakoja, kad vienų ligoninėse likusių vaikų slaugymas – dar gana nauja veikla pasaulyje. „Baltarusijos ligoninėse vienišais vaikais rūpinasi specialiai pasamdyti darbuotojai, o labai panaši savanorystė, kaip Lietuvoje, vykdoma Ispanijoje. Ligoninės personalas neturi galimybės būti šalia vaiko visą laiką ar dalį dienos, tad nėra kam atliepti jo emocinių poreikių: pažaisti, nuraminti, kai liūdna, neramu. Tai suteikia mūsų savanoriai“, – sako pašnekovė.

   

Papasakokite plačiau, kaip savanoriai rūpinasi ligoniukais?

 

Ligoninės personalas rūpinasi vaiko gydymu, tenkina jo fizinius poreikius, o savanoriai prie vienišų vaikų budi pamainomis ir keisdami vienas kitą užtikrina, kad vaikas ligoninėje neliktų vienas. Budėjimai vyksta ne tik darbo metu, bet ir vakarais bei savaitgaliais, prireikus – ir naktį.

 

Savanoriai atliepia vienišų vaikų poreikius – maitina, keičia sauskelnes, palydi į procedūras, migdo. Taip pat užsiima įvairiomis veiklomis – žaidžia, skaito knygutes, dėlioja dėliones. O visų svarbiausia, kad savanoriai suteikia emocinį palaikymą – guodžia, išklauso, padrąsina, ramina.

 

Ar visos ligoninės bendradarbiauja ir noriai įsileidžia savanorius būti su sergančiais vaikais?

   

Iniciatyva šiuo metu vykdoma didžiuosiuose šalies miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Džiaugiamės, kad santykiai su šių miestų ligoninių atstovais yra puikūs – jie mato mūsų veiklos prasmę, dėkoja savanoriams už tai, ką jie daro dėl vienišų vaikų, ir kreipiasi, kai tik pastebi galimą savanorių poreikį. Taip pat bendraujame ir su kitų miestų ligoninių atstovais, aiškinamės galimą iniciatyvos veiklos poreikį, esame pasirengę imtis priemonių, jei tik išgirsime, kad to reikia.

 

Per karantiną budėjimai ligoninėse irgi nenutrūko – savanoriai į ligonines vykdavo ilgesniam laikui, nes turėdavo karantinuotis, kad sergantys vaikai būtų maksimaliai apsaugoti. Nors karantino pradžioje ir buvo stabtelėjimas, kol paaiškėjo, ką ir kaip galima daryti, galiausiai radome bendrus sprendimus ir vaikai ligoninėse neliko vieniši.

 

Ar su vienu vaiku būna tik vienas savanoris?

 

Prie kiekvieno vienišo vaiko ligoninėje formuojama nedidelė savanorių komanda. Vaikui siekiama sukurti kuo didesnį saugumą, kad galėtų pažinti žmones, užmegzti su jais santykį, susidraugauti. Todėl per dieną budi vidutiniškai 3 savanoriai, keisdamiesi pamainomis kas 5 val. Jeigu reikia budėti naktį, nuo vakaro iki ryto būna vienas žmogus. Siekiama, kiek tai įmanoma, kad kitomis dienomis pas vaiką ateitų tie patys žmonės arba žmonių pokytis prie vaiko būtų kuo mažesnis.

 

Kodėl ligoninėse atsidūrusiems vaikams nepakanka vien ligoninės personalo dėmesio?

   

Ligoninės personalas turi galimybių patenkinti svarbiausius vaiko poreikius – pamaitinti, perrengti, sugirdyti vaistus, bet galimybės jiems būti visą dieną palatoje su vaiku nebuvo ir nėra. O vaikams, ypač visai mažiems, reikia būti šalia žmogaus, nuraminimo atsidūrus naujoje, nepažįstamoje aplinkoje. Budint savanoriams su vaiku žaidžiama, jis gauna reikiamą užimtumą, nuraminimą, daug bendravimo, dažnai savanoriai moko naujų įgūdžių, su sveikstančiu gali išeiti į lauką. Tai reikšmingai prisideda prie bendros vaiko savijautos, turi įtakos ne tik jo sveikimui, bet ir raidai.

 

Su kokiais iššūkiais susiduriama lankant ligoniukus?

 

Vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susiduria iniciatyvos savanoriai, – vaikai, kurie guli ligoninėse, dažniausiai patyrę sudėtingas gyvenimo situacijas, neretai serga sunkiomis ligomis, turi raidos sutrikimų. Tokia savanorystė nelengva emociškai, todėl svarbi užduotis – savanorių atrinkimas, paruošimas, mokymų procesas, techninis ir emocinis palaikymas, kurį teikia iniciatyvos koordinatoriai ir psichologai. Visa tai būtina norint užtikrinti, kad savanorystė būtų kokybiška, savanoriai žinotų, kad turi atramą po ypač sudėtingų patirčių, o vaikai gautų tinkamą priežiūrą ir emocinę paramą.

 

Kokią naudą gauna sergantys vaikai?

   

Remiantis moksliniais tyrimais, galima matyti, kad vaikui būti ligoninėje nelengva psichologiškai, jis gali jausti daug skirtingų jausmų: stresą, nerimą, baimę, liūdesį, bejėgystę. Taip pat patekę į ligoninę vaikai negali kontroliuoti procesų, dažnai nežino, kas ir kodėl jų laukia. Tokia patirtis – ne tik sudėtinga, bet kartais net ir traumuojanti.

 

Buvimo ligoninėje patirties nepalengvina ir tai, kad vaikai dėl savo raidos ir ribotų kognityvinių gebėjimų, gyvenimiškos patirties stokos ne tik retai gali su tuo sėkmingai susitvarkyti patys, bet ir paaiškinti aplinkiniams, kaip jaučiasi. Susikaupusius jausmus – nerimą, baimę ar bejėgystę – vaikai gali išreikšti per agresiją, atsiribojimą, bendradarbiavimo stoką, regresiją. Sumažinti neigiamą ligoninės patirtį ir susitvarkyti su iššūkiais vaikui padeda suaugusieji – tėvai ar globėjai, kurie būna šalia, ne tik atliepia svarbiausius fizinius poreikius, bet ir nuramina, apkabina, sukuria saugumo jausmą. Deja, ne visi vaikai šalia turi pasirūpinti galintį artimą žmogų, todėl dalis jų ligoninės palatose būna vieni. Pas tokius vaikus ir skuba iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanoriai, kurie siekia užtikrinti, kad vienišų vaikų ligoninėse būtų kuo mažiau. Jie padeda normalizuoti vaiko jausmus ir su jais išbūti. Vaiko raidoje svarbi kiekviena diena, tad netgi viena gera diena, kurią praleidžia ne vienas ir patiria teigiamų emocijų, prisideda prie jo raidos, mažina neigiamos įtakos poveikį, didina saugumo jausmą, suteikia galimybę patirti, ką reiškia būti svarbiam, girdimam ir matomam. Tikime, kad šią patirtį vaikas išsineš į tolesnį gyvenimą ir tai prisidės prie jo gerovės.

 

Papasakokite daugiau apie jūsų savanorius. Kokių savybių reikia tokiai veiklai?

 

Iniciatyvos savanorių komanda – itin įvairi, pradedant amžiumi ir išsilavinimu, baigiant pomėgiais ir gyvenimo būdu. Tačiau visus savanorius, kurių šiuo metu turime daugiau nei 150, vienija bendras noras padėti vienišiems vaikams ir suteikti jiems emocinį palaikymą. Savo gretose neretai sakome, kad iniciatyvos savanoriai yra turintys meilės perteklių ir galintys juo dalintis su tais, kurie to stokoja.

 

Kalbant apie reikalingas savybes, svarbu, kad savanoriai patys būtų gana stiprūs psichologiškai, kad galėtų padėti vaikams. Taip pat suprastų, kad vaiko gyvenimo iš esmės pakeisti negalime, tačiau galime padaryti taip, jog bent vieną dieną jaustųsi reikalingas ir mylimas.

 

Atrinkdami savanorius vertiname ir jų atsakomybę, galėjimą įsipareigoti ilgalaikei savanorystei, turimą patirtį su mažais vaikais, žinias apie vaikų raidą, priežiūrą ir poreikius. Besidominčius savanoryste iniciatyvoje kviečiame apsilankyti savo internetinėje svetainėje www.niekienovaikai.lt ir ten daugiau sužinoti apie savanoriams keliamus reikalavimus, užpildyti anketą ir tapti komandos dalimi bei padėti vienišiems vaikams.

 

Savanoriauti su vaikais, ypač sergančiais, reikia kantrybės ir stiprybės. Ar ši veikla neišsunkia emociškai?

   

Savanoriaujant tikrai pasitaiko visokių akimirkų. Kartais vaikai savanorius iš ligoninės palatos tiesiog išvaro, vadina negražiais žodžiais, erzina ar krečia išdaigas. Kartais savanoriams tenka susidurti ir su vaikais, kurie serga nepagydomomis ligomis, o po kurio laiko palieka mūsų pasaulį. Tai savanoriams gali sukelti daug įvairių jausmų, todėl didžiulį dėmesį kreipiame į tai, kad jie sulauktų palaikymo, galėtų pasidalinti išgyvenimais ne tik vieni su kitais, bet ir su miestų koordinatorėmis, iniciatyvos psichologais.

 

Pasitaiko atvejų, kai savanoriams reikia atsitraukti nuo veiklos – tada jie pasiima „atostogas“ nuo savanorystės, pailsi ir vėl sėkmingai grįžta budėti prie vienišų vaikų.

 

Iš savo pusės stengiamės užtikrinti ne tik nuolatinį palaikymą ir emocinę paramą, bet ir padėti jiems jaustis didelės bendruomenės dalimi. Tam tikslui kiekvieną mėnesį organizuojami miestų savanorių susitikimai, įvairių atvejų aptarimai, mokymai, o kartą per metus visi savanoriai susitinka bendrame suvažiavime, kur įsikrauna teigiamų emocijų, motyvacijos ir su nauja energija grįžta į kasdienes veiklas.

 

Su vaikais leidžiate laiką ir krizių centruose. Papasakokite daugiau.

 

Šią savanorystės kryptį pradėjome matydami poreikį padėti užtikrinti saugią aplinką, emocinę paramą ir užimtumą socialiniuose centruose būnančioms šeimoms su vaikais.

 

Dažnai pasitaiko situacijų, kai su sunkumais gyvenime susiduriančios mamos ar tėčiai turi lankytis pas gydytojus, psichologus ar dalyvauti kituose užsiėmimuose ir tuo metu neturi su kuo palikti vaikų. Yra ir centrų, kuriuose vaikai apskritai būna be tėvų, todėl jiems ypač reikia emocinės paramos, užimtumo ir bendravimo.

 

Taigi, atsižvelgdami į poreikį, savanoriai gali budėti inidividualiai prie vieno vaiko arba būti su vaikų grupe, taip pat retkarčiais savanoriai laiką leidžia kartu su mamomis ir jų vaikais. Kiekvienu atveju siekiama užsiimti edukacinėmis veiklomis, išmokyti vaikus naujų dalykų, prasmingai praleisti laiką.

 

Kaip savanorystė keičia tokia veikla užsiimančius žmones?

 

Į šį klausimą atsako mūsų savanoriai.

 

Augustė iš Vilniaus

 

„Trejus metus sekiau šios organizacijos veiklą, bet vis nedrįsau, galvojau, kad nesu pakankamai emociškai ir psichologiškai stipri, maniau, kad negalėsiu vaikams suteikti tos stiprybės, kurios jiems taip reikia gulint ligoninėje. Bet karantinas savotiškai subrandino ir davė postūmį bent jau pabandyti sudalyvauti atrankoje.

 

Man atrodo labai svarbi organizacijos misija, kad nė vienas vaikas nesijaustų vienišas, todėl kiekvieną dieną džiaugiuosi, kad galiu būti šios organizacijos dalimi ir skirti laiką bei dėmesį tiems, kuriems jo reikia.“

 

Justė iš Klaipėdos

 

„Kai sulaukiau atsakymo, kad praėjau atranką ir esu pakviesta į mokymus, tai buvo geriausia diena, nes gavau galimybę išeiti iš komforto zonos: mokymai, viešasis kalbėjimas, savo ir kito jausmų įvardinimas, pirmasis budėjimas, iš kurio grįžau kaip atidirbusi parą, nes vaikas kaip tik įmanoma bandė mano ribas. Šiame kelyje suprantu, kad santykis su kitais itin svarbus. Tačiau norint, kad jis būtų kokybiškas, labai svarbus ir santykis su savimi.“

 

Aistė iš Kauno

 

„Būdama su vaikais dažnai jaučiu, kad gaunu daugiau, negu duodu. Mažų mažiausiai jie dovanoja širdį tirpdančias šypsenas, o dar ir išmoko būti kantresnei, kūrybingesnei, prisitaikyti prie įvairių situacijų. Čia atradau ir nuostabių savanorių bendruomenę, kurių gerumu nuolat žaviuosi.“

 

Ar pastebite, kad Lietuvoje vis daugiau žmonių atranda savanorystę?

   

Naujų savanorių atrankas rengiame kelis kartus per metus ir tikrai matome, kad susidomėjimas savanoryste didėja, ypač didžiuosiuose šalies miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Vis daugiau žmonių ryžtasi išbandyti šią veiklą ir pripildyti kasdienybę prasmingų akimirkų. Suprantama, dėl skirtingų priežasčių ne visiems pavyksta rasti laiko savanorystei, tačiau pastebime, kad tokie žmonės vis vien nori prisidėti prie vaikų gerovės, todėl tampa iniciatyvos rėmėjais, skiria savo 1,2 % GPM, organizuoja įvairias akcijas, per kurias surinktus pinigus dovanoja „Niekieno vaikams“.

 

Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanoriai neabejotinai patiria naudą, tai prasmingai praleistas laikas reikšmingai prisidedant prie to, kad nė vienas vaikas neliktų vienišas, vaikų šypsenos, palaikanti savanorių bendruomenė, asmeninis augimas įgyjant reikšmingos patirties, žinių bei kompetencijų dalyvaujant veikloje, mokymuose, supervizijose.

 

Mūsų savanoriai dažnai sako, kad savanoriaudami jie daugiau gauna, nei duoda, taigi tai suteikia prasmės bei reikalingumo jausmą, leidžia prisidėti prie pokyčių visuomenėje.

 

Autorius Laima Samulė