Stalo etiketas

Elgesys prie stalo išduoda žmogaus išprusimą ir pasaulėžiūrą. Dažniausiai etiketo mokomės vaikystėje iš savo šeimos, o kartais elgiamės intuityviai ir neišvengiame klaidų. Tam tikros taisyklės ir papročiai gali atrodyti snobiški, tačiau turi praktinę reikšmę.

Taktiškas svečias

Svarbiausias etiketo tikslas – leisti žmonėms, su kuriais bendraujame prie stalo, jaustis komfortiškai ir patogiai. Galime įžeisti aplinkinius apkalbomis, kategoriška nuomone ir garsiu balso tonu. Nepažįstamųjų draugijoje rekomenduojama vengti trijų temų: apie finansus, religiją ir politiką. Pusbalsiu bendrauti su sėdinčiais iš kairės ir dešinės arba priešais, tačiau nevalia šaukti tam, kuris sėdi kitame stalo gale. Aplinkinius gali žeisti dusinantis kvepalų šleifas, alkūnės ant stalo, privatumo stoka (prisilietimai, nors ir netyčia).

Valgymo etiketo taisyklė, kurios privalu laikytis, – kramtyti užčiaupus burną. Svarbu atkreipti dėmesį į garsus, kurie sklinda valgant ir geriant. Gero tono nerodo čepsėjimas, pliaukšėjimas liežuviu, lūpų aplaižymas, kaukšėjimas dantimis, kąsnio gromuliavimas (stumdymas po burną), raugėjimas ar žagsulys. Kalbėti dera tik sukramčius ir nurijus kąsnį. Yra situacijų, kada sunku kvėpuoti pro nosį ir valgymas užsičiaupus tampa nemažu iššūkius, pavyzdžiui, sergant sinusitu. Tokiu atveju rekomenduojama dažniau prisidengti burną servetėle.

Netvarkingas valgymas ne tik trikdo aplinkinius, bet ir kelia juoką. Net labai išalkus rekomenduojama dėti į burną nedidelį maisto kiekį, papildyti tik nurijus prieš tai kramtytą kąsnį. Mažiau yra geriau. Nevalia prikimšti pilną burną ar per greitai ištuštinti lėkštę. Daugelis žmonių nekontroliuoja savo mimikų ir manierų valgant. Nufilmavę savo elgesį prie stalo namie, neformalioje aplinkoje, galime pastebėti nepatinkančių dalykų ir atitinkamai pakoreguoti.

Prieskonių viražai

Remiantis nerašyta etiketo taisykle, svarbu pagirti asmenį, kuris ruošė maistą (namų šeimininkę, restorano virtuvės šefą ir pan.). Žinoma, prieš tai būtina paragauti patiekalą, kad liaupsės neatrodytų dirbtinės ir perteklinės. Net jei maistas nėra toks skanus, kokio tikėtasi, susilaikykite nuo viešo nepasitenkinimo ir kritikos. Vieną dieną netaktiški atsiliepimai atsisuks bumerangu.

Kitas patarimas, kuris turi praktinę reikšmę bei išreiškia mandagumą, – skaninti maistą druska, pipirais, padažais ar kitais pagardais galima tik paragavus ir įsitikinus, jog kažko trūksta. Jeigu gardiname nepaliestą maistą, siunčiame žinutę, kad abejojame gaminimo įgūdžiais, esame iš anksto įsitikinę, jog valgis bus neskanus. Taip pat reikėtų atminti, kad visada galima įberti prieskonių papildomai, tačiau perdozavus neįmanoma išimti. Persūdžius patiekalą kyla rizika visą likusį laiką gurkšnoti vandenį. Perdozavus pipirų pasekmės dar liūdnesnės.

Naudojantis druskine ir pipirine svarbu mandagiai pasiūlyti jas šalia sėdintiems asmenims. Indeliai paduodami kompanionui į rankas. Negalima gardinti svetimo maisto. Jeigu toliau sėdintis asmuo paprašo paduoti prieskonių ar padažų, reikia pasiųsti stovelį arba padėklą su visu asortimentu.

Instruktažas dėl įrankių

Kiekvienam pasitaikė situacija restorane, kai abipus lėkštės padėta daug įrankių ir nežinia, nuo ko pradėti pirmiausia. Abejojant savo įgūdžiais, galima iš anksto pasidomėti, kokie įrankiai naudojami salotoms, o kokie – desertams. Laimei, nereikia labai jaudintis sumaišius jų eiliškumą. Geriausia nedramatizuoti ir nesureikšminti klaidos. Jeigu patys neatkreipsime dėmesio į tai, kas neva ne pagal taisykles, niekas kitas nepastebės.

Etiketo žinovai sako, kad svarbu ne kokią šakutę naudojame, o kaip. Visi žmonės turi savų įpročių, dažnai išmoktų vaikystėje, atsižvelgiant į smulkiąją motoriką ir pirštų lankstumą. Vieni laiko įrankius kaip pieštuką, kiti paima šakutę lyg šaukštą, treti – gniaužia kumštyje. Idealiu atveju rankeną reikia laikyti trimis paskutiniais pirštais (suteikia atramą), o judesius koordinuoti nykščiu ir rodomuoju pirštu. Ši padėtis patogi vienu metu naudojantis peiliu ir šakute, smeigiant ir pjaunant, pernešant maistą į burną. Kuo tikslesnis valdymas, tuo mažiau tikėtina, kad valgis, ypač riebus, slidus, išlėks iš lėkštės.

Vis dėlto yra etiketo taisyklių, kurios palengvina neverbalinę komunikaciją tarp valgančiųjų ir aptarnaujančio personalo (padavėjų). Šiuo atveju didžiausią vaidmenį atlieka įrankių išdėstymas. Įsivaizduokite lėkštę kaip laikrodžio ciferblatą ir laikykite šakutę ties 8, peilį – ties 4 valanda. Tokia padėtis reiškia pertrauką tarp valgymų. Galima trumpam pakilti nuo stalo. Restorano ar kitos maitinimo įstaigos personalas supranta signalą, kuris reiškia: „Aš dar nebaigiau. Neatimkite mano lėkštės.“ Baigus valgyti peilį ir šakutę reikia padėti lėkštėje iš dešinės (ties 4 val.). Tradiciškai padavėjai mokomi patiekti maistą iš kairės, o surinkti lėkštes iš dešinės. Kai įrankiai nukreipti į dešinę, personalas gali paimti juos viena ranka nerizikuojant, kad peilis nuslys žemėn.

Gėrimo protokolas

Jei neramina gausiai serviruotas stalas, verta atminti, jog asmeniui priklauso taurės ir stiklinės, kurios pastatytos lėkštės dešinėje (ties 12–1 val.). Nesvarbu, kas įpilta, galioja bendra taisyklė gerti gurkšniais (tyliai, neskleidžiant garsų) ir pastatyti indą ant stalo, o ne laikyti rankoje ir gurkšnoti. Šiukštu negalima užversti galvos, apversti taurės, kad subėgtų paskutiniai lašai, į burną įkristų uogos, citrusų ar ledo gabaliukai. Kaip dauguma stalo etiketo gairių, rekomendacijos dėl gėrimų vartojimo padeda išsaugoti pašnekovų dėmesį į esminius dalykus. Nenorime, kad aplinkiniai sutrikę spoksotų, kaip valgome ar geriame. Geriau, kad jie dėmesingai klausytų to, apie ką kalbame. Nemandagūs garsai, šiukščios manieros blaško ir galiausiai atstumia.

Kalbant apie vyno gėrimo ritualus, svarbu atminti, kad subtiliai susidaužiant taurėmis reikėtų susiliesti plačiausia dalimi, kurioje yra skystis, o ne krašteliu. Taip sumažėja rizika netyčia sudaužyti stiklą. Niekas nenori tvarkyti šukių ir vyno dėmių vakarėlio viduryje. Susidaužti rekomenduojama tik su žmonėmis, kurie pasiekiami per ištiestą ranką. Jei asmuo sėdi per toli, užtenka susirasti žvilgsnį ir kilstelėti taurę, tokiu judesiu paskatinti bendrą veiksmą.

Kai kurie nepasižymi iškalba ir vengia sakyti tostus, tačiau kitiems asmenims dar baisiau atsidurti dėmesio centre ir sulaukti gražių žodžių. Išgirdę sveikinimą ar tostą daugelis sutrinka. Nereikia panikuoti ir raudonuoti. Pats paprasčiausias dalykas, kurį galima padaryti formalioje aplinkoje, pavyzdžiui, per verslo pietus, yra… nieko nedaryti. Svarbiausia nekelti taurės, negerti gėrimo, ramiai sėdėti ir šypsotis, mėgautis žodžiais ir reiškiama pagarba, padėka ar įvertinimu. Tegul kiti pakelia taures ir geria. Kai žmogus baigia kalbėti, galima atsistoti ir padėkoti.

Kitas vyno gėrimo paprotys, kurį reikia žinoti, tai metodika, kaip tinkamai laikyti rankoje taurę. Kai kurie laiko pirštais ar net delnu už dugno. Kūno šiluma didina gėrimo temperatūrą ir blogina skonio savybes. Taurę reikia laikyti už kojelės nykščiu ir rodomuoju pirštu.

Snobams – ne vieta

Svarbiausia ne tai, kaip elegantiškai laikome šaukštą ar dedame kąsnį, o tai, ar maistas nekrenta iš lėkštės ir burnos, neištepa staltiesės. Valgant prie stalo turime nekelti pašalinių garsų, savo elgesiu ir manieromis neblaškyti aplinkinių, neatitraukti jų dėmesio nuo maisto. Galima palaikyti mandagų pokalbį, tačiau pagrindinis tikslas, dėl kurio susirinko žmonės, – valgyti.

Dėl šios priežasties nereikia kompleksuoti dėl visų etiketo smulkmenų. Jei aplinkiniai žiūri kreivai ar net smerkia dėl to, jog pasinaudojote ne ta šakute ar taure, jie elgiasi grubiai ir netaktiškai. Kiekvienas, kuris įsižeidžia dėl to, kad, jo nuomone, netinkamai laikote įrankius, nenusipelnė draugystės.

Neteiskite kitų ir ignoruokite nepagrįstą kritiką savo atžvilgiu. Gerai išauklėti žmonės paprastai nutyli klaidas, stengiasi užglaistyti nesklandumus, o ne aštrina situaciją. Jei elgsimės taip, jog šalia esantiems bus malonu ir įdomu, oficialūs renginiai praeis sklandžiai ir be streso.

Autorius Jurgita Ramanauskienė