„Geriau gyventi ereliu trumpai negu varna ilgai“, – sakoma senovės lietuvių patarlėje. Erelis daugelyje pasaulio kultūrų vadinamas paukščių karaliumi. Lietuvos nacionaliniu paukščiu laikomas gandras, kuris, kaip tikima, neša ne tik vaikus, bet ir sėkmę. Paukščiams tautosakoje skiriamas ypatingas dėmesys.

 

erelis

Žvirblis – smulkus paukštelis, tautosakoje dažniausiai vaizduojamas kaip gudrus, vikrus ir įkyrus vagišius. Nedaugelis žino, kad žvirblis taip pat laikomas sėkmės arba nelaimės pranašu. Paukščio simbolis literatūroje kartais vaizduojamas kaip Dievo palankumo ženklas, mirties pranašas bei prarastų sielų gaudytojas. Indonezijoje ir dabar kai kas tiki, kad šv. Valentino dieną pamačiusi žvirblį mergina sėkmingai ištekės už nelabai turtingo vyro. Geras ženklas, jeigu žvirblis namuose susisuka lizdą. Žvirblių čirškimas pranašauja lietų. Krikščionybėje žvirblis simbolizuoja Dievo rūpestį smulkiausiais tvariniais.

 

Tikriausiai visi primena pasaką apie gudruolę varną, pasičiupusią sūrį. Mitologijoje varnos vertinamos labai prieštaringai. Viena vertus, ji asocijavosi su išmintimi ir ilgaamžiškumu, tačiau jos taip pat buvo ir prisibijoma. Buvo tikima, kad paukštis susijęs su tamsiosiomis jėgomis. Kartais ji vaizduojama juodais sparnais uždengianti Saulę. Baltarusiai ir ukrainiečiai tiki, kad po pasaulį keliauja velnias, pasivertęs varna ir joje slypinti jėga gali uždegti namų stogus. Manoma, kad pulkas varnų, laikomų nešvariomis būtybėmis, nujausdamos burtininko ar raganos mirtį pradeda sukti ratus aplink jų namus, laukdamos, kol joms atiteks galva. Klastingų žmonių sielos vaizduojamos kaip varnos.

 

Erelis – paukščių karalius. Priešingai nei varna, jis siejamas su aukštesnėmis jėgomis. Kai kas tiki, kad erelis buvo vyriausias griaustinio dievas Perūnas slavų mitologijoje praėjusiuose gyvenimuose. Jis simbolizuoja vėją ir debesis. Tikima, kad jam paklūsta vėjai, audros ir debesys. Slavai sako, kad erelis kovoja su audros debesimi, kad sustabdytų krušą, keliančią pavojų laukams ir derliui. Apie erelį dažnai kalbama kaip apie būtybę, žinančią jaunystės išsaugojimo paslaptį. Kai erelis pasensta, jis panyra į gyvybės vandenį ir vėl tampa jaunas. Pasakojama, kad kilnus paukštis gyvena atokioje, žmonėms neprieinamoje saloje ir turi lizdą tankioje medžių lapijoje. Gyvuoja ir kitokia legenda, kad erelis savo lizdą nešiojasi po sparnu. Manoma, kad erelis gali apsaugoti nuo ligų, gaisrų ir nužiūrėjimo.

 

Lakštingalos įvairių tautų žmonėms primena meilę ir ko nors ilgėjimąsi. Net sakoma, kad „žmogus be tėvynės – lakštingala be giesmės“. Tai paukštis, giedantys naktį, ir simbolizuojantys grožį, nemirtingumą, laisvę ir nepriklausomybę. Graikų ir romėnų mituose pasakojama apie Filomelą, kuriai buvo išpjautas liežuvis, kad ji niekam negalėtų papasakoti apie tai, kad buvo išprievartauta. Dievai vėliau ją pavertė lakštingala, kad jos nenužudytų prievartautojas.

 

Lietuvoje iki šiol, nutirpus sniegui, žmonės laukia grįžtant pirmųjų kregždžių. Jos tarsi pažadina pasaulį ir simbolizuoja gyvenimo atsinaujinimą. Manyta, jei kregždės lizdus lipdo ūkiniuose pastatuose, namų savininkai bus laimingi. Netoliese skraidančios kregždės apsaugo namus ir gyvulius nuo ligų, prakeikimų ir gaisrų. Todėl sakoma, kad net gyvuliai džiaugiasi, kai grįžta kregždės. Pagal tai, kaip kregždės skrenda būdavo spėjami orai. Jei jos skrenda žemai – bus lietaus, jei nardo padangėse – oras bus gražus ir giedras. Senovėje žmonės manydavo, kad, regis, per dieną dingstančios kregždės, žiemoja ne šiltuose kraštuose, o po ledu arba ežero dugne. Kregždės visais laikais turėjo simbolinę prasmę jūreiviams. Jos buvo pirmosios pranašės, įspėjančios, kad žemė jau netoli. Dabar madingos kregždės tatuiruotės simbolizuoja saugų grįžimą namo, taip pat meilę ir ištikimybę šeimai.