Nepaisant to, kad Sovietų Sąjunga žlugo daugiau nei prieš 20 m., jos paslaptys ir mįslės ligi šiol audrina žmonių protus. Daug kas, pažymėta ženklu „Visiškai slaptai“, vis dar slepiama KGB archyvuose, o kai kurie milžiniškos šalies istorijos puslapiai ligi šiol lieka balti. Šiuolaikiniai mokslininkai nesiliauja rašyti knygų apie naujai sužinomas Sovietų Sąjungos gyvenimo smulkmenas, o jaunuoliai, negyvenę sovietmečiu, stebisi šios šalies veiksmais, neatitinkančiais jokių civilizuotame pasaulyje galiojančių politinių, ekonominių ar bendražmogiškųjų taisyklių. Pateikiame tik keletą Sovietų Sąjungos gyvenimo epizodų, kurių logiškai neįmanoma nei paaiškinti, nei pateisinti.

 

Kas žinoma apie Karibų krizę?

 

Sovietų vyriausybė sunerimo, sužinojusi, kad amerikiečių raketos „Jupiter“ buvo dislokuotos Turkijoje. Iš čia jos galėjo pasiekti gyvybiškai svarbius Sovietų Sąjungos centrus vos per 10 min. O sovietų raketoms pasiekti JAV teritoriją reikėjo 25 min. Sovietams buvo labai svarbu amerikiečiams parodyti „jų vietą“. Tuomet ir buvo nuspręsta pasinaudoti amerikiečių skriaudžiamu ir vis bandomu nuversti Kubos lyderiu Fideliu Castro. 1962 m. vasarą Sovietų Sąjunga į Kubą atgabeno 40000 žmonių, 42 raketas su branduolinėmis galvutėmis ir bombonešių, galinčių gabenti branduolines bombas. Atstumas ligi JAV svarbių objektų stipriai sumažėjo. Krizė prasidėjo 1962 m. spalio 14 d., kai JAV žvalgybinis lėktuvas viename Kubos kaimelyje pastebėjo kelias sovietų vidutinio nuotolio raketas. JAV kilo panika, buvo paskelbta Kubos blokada. Spalio 23 d. Sovietų Sąjunga oficialiai pareiškė, kad amerikiečių veiksmai prilygsta agresijai, todėl ji gins Kubą. Abi valstybės ėmė rimtai ruoštis puolimui. Spalio 27 d. vadinama Karibų krizės „juoduoju šeštadieniu“, nes tik akimirka žmoniją skyrė nuo naujo pasaulinio karo pradžios. Neaišku kodėl, tačiau viena prieš kitą šiepusios dantis šalys staiga nurimo: SSRS įsipareigojo išmontuoti savo raketas mainais į garantijas, kad JAV nepuls Kubos ir nesikėsins į Fidelio Castro režimą. Sprendimas išgabenti raketas buvo priimtas net nepasitarus su Kubos vadovais. Paskutinė sovietų raketa buvo išgabenta po kelių savaičių ir lapkričio 20 d. Kubos blokada buvo atšaukta.

 

Ligi šiol neaišku, kas vyko 1962 m. spalio 14–28 d., lygiai taip pat nežinoma, apie ką tiksliai kalbėjo tuometinis Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas su Kubos revoliucioneriais Rauliu Castro ir Che Guevara, o po šių įvykių – su Fideliu Castro. Jei būtų žinomos šių pokalbių detalės, greičiausiai paaiškėtų, kas iš šio konflikto pasimokė.

 

Kodėl Michailas Gorbačiovas tylėjo apie Černobylio katastrofą?

 

Nors Černobylio atominės elektrinės reaktorius sprogo 1996 m. balandžio 26 d., oficialų pareiškimą tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas padarė po Černobylio avarijos praėjus 20 d., t. y. gegužės 14 d. Kas iš tikrųjų buvo daroma tuo metu ir kodėl tylėjo aktyvusis šalies lyderis?

Dar 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo gaunama daugybė pranešimų apie padarytas klaidas statant Černobylio AE, tačiau į juos sovietų valdžios vyrai nekreipė dėmesio; informacija apie sprogimą ir jo galimas pasekmes buvo slepiama, o apie avariją sovietų žmonės sužinojo tik tada, kai pavojaus varpais itin garsiai pradėjo skambinti Švedija. Būtent šios šalies vyriausybė balandžio 28 d. apie pietus kreipėsi į Sovietų Sąjungą, reikalaudama pasiaiškinti dėl radiacijos nutekėjimo. Ligi tol Maskva tylėjo. Tik balandžio 28 d. 21 val. Sovietų žiniasklaida išplatino Kremliaus pranešimą, deja, tokį trumpą, kad iš jo niekas negalėjo suprasti, jog iš tiesų įvyko tikra katastrofa. Juk net ir oficialus Energetikos ministro pavaduotojo Aleksejaus Makuchino pranešimas, Kremlių pasiekęs po sprogimo praėjus porai valandų, buvo melagingas. Jame buvo teigiama, kad balandžio 26 d. 1 val. 21 min. reaktoriaus viršutinėje dalyje kilo gaisras, kuris neva 3 val. 30 min. buvo užgesintas. A. Makuchinas Kremliui teigė, kad AE darbuotojai ėmėsi priemonių avarijos pasekmėms likviduoti ir gyventojų evakuoti nėra būtinybės. Beveik viskas buvo netiesa: reaktorius vis dar tebedegė, jokių specialių priemonių nebuvo imtasi. Buvo dar blogiau: kadangi radiaciją fiksuojantys detektoriai nesuveikė, gaisrininkai ir kitų tarnybų darbuotojai į gaisro vietą buvo siunčiami be jokių specialių apsaugos priemonių. Vyriausybė delsė apsispręsti dėl evakuacijos. Artimiausio miesto Pripetės evakuacija buvo pradėta tik praėjus 36 val. po sprogimo. Antrasis evakuacijos etapas, kurio metu buvo išvežta apie 116 000 žmonių, buvo pradėtas tik gegužės 5 d.   Pirminė M. Gorbačiovo reakcija buvo vangi. Vėliau jis pats prisipažino, kad esą nė nesuvokė, kas įvyko iš tikrųjų.

 

Pasak vieno iš buvusių Baltarusijos valdžios atstovų, nepanorusių viešinti savo pavardės, kai pirmosiomis dienomis po avarijos radiacijos lygis apskrityje stipriai pakilo, pirmieji rajono ir apskrities valdžios telefonais pradėjo skambinti mokslininkai fizikai: jie buvo įsitikinę, kad kažkur įvyko stiprus radiacijos nuotekis ir nesuprato, kodėl toks faktas nuo jų slepiamas. Iškart sunerimo ir kaimyninės Lenkijos vadovybė: vienas Lenkijos vyriausybės vadovas netgi pats atvyko į Baltarusiją išsiaiškinti tikrųjų padidėjusio radiacijos fono priežasčių. Tačiau baltarusių valdžia nieko nežinojo. Fizikai įsižeidė, manydami, kad jais nepasitikima, o Lenkijos valdininkas įtarė, kad nuo jo kažkas slepiama. Baisiausia, kad apie avariją ir apie padidėjusį radiacijos foną nieko nė neįtarė paprasti Sovietų Sąjungos piliečiai. Apie tai, kaip reikėtų elgtis žmonėms, kai radiacija stipriai padidėjusi, niekas nieko nesakė, lyg to dar maža, Baltarusijos ir Ukrainos gyventojai privalėjo dalyvauti gegužės 1-osios parade, tarsi nieko nebūtų nutikę. Nors gegužės mėn. viduryje jau buvo žinoma apie avariją, tačiau Baltarusijos valdžia pareiškė, kad dėl įvykusios avarijos nė neketina mažinti tiekiamos produkcijos į bendrą Sovietų Sąjungos iždą. Visiškai nebuvo atsižvelgiama į Baltarusijos mokslininkų primygtiniu reikalavimus evakuoti visus žmones, esančius 100 km spinduliu aplink Černobylį.

 

Labiausiai nuo avarijos nukentėjo Gomelio ir Mogiliovo sritys. Gomelis buvo užterštas radiacija dėl to, kad yra netoli Černobylio, tačiau Mogiliovo sritis yra porą šimtų kilometrų šiauriau. Tai kodėl į rytus nuo jos esanti Rusijos Smolensko apskritis liko beveik švari? Atsakymas paprastas: juk už Smolensko apskrities prasideda Maskvos apskritis. Kai kuriuose sovietiniuose laikraščiuose netgi buvo spėta pasigirti, kaip operatyviai padirbėjo sovietiniai lakūnai, neleidę radiacijos debesiui nuplaukti ligi Maskvos. Tiesa, vėliau, kai Baltarusijoje kilo bruzdesys, ši informacija buvo paneigta, kad būtų prislopintos antisovietinės nuotaikos. 2007 m. BBC nufilmavo juostą „Vaidinti Dievą keičiant orą“ („Playing God with the Weather“). Šiame filme buvęs lakūnas Aleksejus Grušynas papasakojo, kad jis pats ir keletas jo buvusių kolegų dirbtinai nusodino (susprogdino) radiacijos debesį virš Mogiliovo apskrities tam, kad šis nenuplauktų ligi Maskvos.

 

Kremliuje buvo nuspręsta, kad avarijos pasekmėms likviduoti reikia šaukti atsargos kareivius: pageidautini buvo apie 40 m. amžiaus vyrai, jau turintys 2 vaikus. Toks reikalavimas slėpė paprastą mintį: pagal statistiką, vyresni nei 40 m. vyrai, turintys 2 vaikus, daugiau atžalų retai susilaukdavo, todėl jei toks didžiulę radiacijos dozę gavęs vyras ir išgyvens, tikimybė, kad jis susilauks neįgalaus palikuonio – minimali. Ar šie vyrai apie tokią grėsmę buvo informuojami? Tikrai ne.

 

Svarbu buvo ir tai, kad būti invalidu Sovietų Sąjungoje buvo laikoma didžiule gėda, ypač suaugusiam vyrui. Likviduoti avarijos pasekmių siunčiami vyrai praktiškai važiavo į mirtį, tačiau valdžia puikiai žinojo, kad toli gražu ne kiekvienas išgyvenęs prašys invalidumo ir tikrai neturės jokių pretenzijų valstybei. Iš tikrųjų daugelis apšvitintų vyrų mirė netrukdydami gydytojų. Tie, kas išgyveno, į gydytojus kreipėsi žymiai vėliau, todėl medikai stengėsi tiesiogiai nesieti tokių vyrų negalių su Černobyliu, daug ką suversdami amžiui. Deja, Černobylio katastrofa palietė visas buvusias Sovietų respublikas. Kai kurie politikai mano, kad ČAE avarija yra tarsi sovietų pasityčiojimo iš visų užgrobtų tautų kvintesencija.

 

Misijos „Fleita“ mįslė

 

Manoma, kad sovietų mokslininkams buvo liepta pagaminti psichotropinių ir neurotropinių medžiagas specialioms KGB operacijoms, tarp kurių buvo ir politinės žmogžudystės. Kokie buvo tikrieji šios operacijos tikslai? Apie tai savo knygoje rašo Kenas Alibekas, buvęs Sovietų Sąjungos biologinio ginklo programos direktoriaus pavaduotojas. Apskritai šis Kazachstano mokslininkas – gana prieštaringai vertinama asmenybė, prieštaringi ir jo pasisakymai. Pvz., nuo 1992 m. jis papasakojo amerikiečių specialiosioms tarnyboms, o vėliau ir plačiajai visuomenei apie tai, kad Rusijos mokslininkai labai intensyviai dirba kurdami biologinį ginklą. 2000 m. jis vis dar įtikinėjo pasaulį, kad Rusija tebeturi biologinį ginklą. Tačiau jau 2005 m. Alma Atoje, duodamas interviu agentūrai „Interfaks“, mokslininkas kalbėjo visiškai kitaip, aiškindamas, kad rusai neva sustabdė biologinio ginklo gamybos darbus dar paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Kaip yra iš tikrųjų, težino patys rusai.

 

Mįslės ar nesuvokiamybės Sovietų Sąjungos istorijoje

 

Kur partijos auksas?

 

Komunistų partija buvo sukaupusi didžiules aukso atsargas, vertinamas milijardais dolerių. Pasak vienos versijos, po Sovietų Sąjungos griūties visas šis turtas nusėdo užsienio bankuose. Savo laiku ministras pirmininkas Jegoras Gaidaras bandė kreiptis į detektyvų agentūrą „Kroll Associates“, tačiau tikslus atsakymas nebuvo pateiktas arba tiesiog buvo nuslėptas ir neskelbtas viešai.

 

Ar sovietai turėjo „branduolinį lagaminėlį“, t. y. nešiojamąjį branduolinio ginklo paleidimo įtaisą?

 

1997 m. generolas Aleksandras Lebedis prasitarė apie tai, kad yra apie 100 tokių „lagaminėlių“, tiesa, pusė iš jų „kažkur pradingę“. Daugelis pareigūnų, tarp jų ir gynybos ministerijos atstovai, kažkodėl suskubo tai paneigti. Kaip vėliau buvo paaiškinta, generolas Lebedis supainiojo bombas su minomis.

 

Kaip saugumo ir gynybos pilitika veikė sovietų ekonomiką?

 

JAV ligi šiol nesugeba atsakyti į šį klausimą. Niekam ligi šiol neaišku, kiek iš tikrųjų Sovietų Sąjungai kainavo vieno tanko gamyba. Kiek kainavo medžiagos ir darbo jėga?

 

Tikriausiai Sovietų Sąjungos aukščiausiems vadovams žmonių darbo jėga buvo nemokama, nes pinigus jie mėgo leisti kitur. Apie Sovietų Sąjungos valdžios beribes išlaidas liudija didžiulių karinių ir mokslinių įrenginių likučiai.

 

Povandeninių laivų bazė Balaklavoje (Ukraina)

 

sovietu sajunga (1)

 

 

Slapta povandeninių laivų bazė nedideliame Krymo pusiasalio miestelyje Balaklavoje – vienas iš stambiausių karinių objektų, apleistas po SSRS griūties. Nuo 1961 m. čia buvo pastatų kompleksas, kuriame buvo saugomos ginklų atsargos (tarp jų ir branduolinių) bei buvo remontuojami povandeniniai laivai. Bazės dokuose galėjo pasislėpti 14 įvairaus dydžio povandeninių laivų. Šis kompleksas galėjo atlaikyti tiesioginį atominės bombos smūgį, kurio galingumas – 100 kt trotilo ekvivalentų. 1993 m. apleistą objektą vietos gyventojai nuniokojo ieškodami metalo laužo. Tik 2002 m. buvusioje karinėje bazėje buvo nuspręsta įrengti muziejų.

 

Apleista raketų šachta Kekavoje (Latvija)

 

 

sovietu sajunga (2)

 

Žlugus imperijai, atgavusioms nepriklausomybę šalims atiteko nemažai karinio turto, tarp kurio buvo ir miškuose paslėptų balistinių raketų paleidimo šachtų. Netoli nuo Latvijos sostinės vis dar yra raketų komplekso „Dvina“ likučių. Šis objektas buvo pastatytas 1964 m. Jame buvo 4 raketų paleidimo šachtos, kurių gylis siekė apie 35 m, ir keli požeminiai bunkeriai. Didžioji patalpų dalis buvo užlieta vandeniu, todėl čia lankytis be gido nerekomenduojama. Grėsmę kelia ir nuodingo raketų kuro likučiai.

 

Apleistas elementariųjų dalelių greitintuvas Protvine (Rusija)

 

Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje agonijos tampoma Sovietų Sąjunga nusprendė statyti elementariųjų dalelių greitintuvą. Maskvos apskrities Protvino mieste 60 m gylyje ligi šiol glūdi 21 km ilgio žiedinis tunelis. Į pastatytą tunelį netgi buvo pradėta vežti aparatūra, tačiau driokstelėjo nauja politinių sukrėtimų banga ir visas įrenginys taip ir liko pūti po žeme. Šis objektas kelia nemažą susidomėjimą vien dėl to, kad ten viskas liko taip, kaip buvę.

 

Plaukiojantis miestas „Neft Daşlari“ (Azerbaidžanas)

 

Sovietams reikėjo naftos, todėl penktajame XX a. dešimtmetyje ją pradėta pumpuoti iš Kaspijos jūros. Aplink pirmąsias naftos platformas ant metalinių estakadų ir pylimų ėmė kilti miestas. SSRS klestėjimo laikais atviroje jūroje, 110 km nuo Baku, nesibaidant milžiniškų investicijų, buvo pastatyta elektrinių, devynaukščių bendrabučių, ligoninių, kultūros namų, duonos gamykla. Mieste buvo netgi limonadą gaminantis cechas. Naftininkai turėjo svajonių miestą. Tačiau paaiškėjus, kad Sibiro nafta yra žymiai pigesnė, buvo nuspręsta, kad imti naftą iš jūros neapsimoka, ir jūros miestas ėmė tuštėti.

 

Jonosferos tyrimų stotis Zmijeve (Ukraina)

 

Beveik prieš pat Sovietų Sąjungos griūtį prie Chabarovsko buvo pastatyta jonosferos tyrimų stotis. Ji buvo Aliaskoje vykdomo amerikiečių projekto HAARP analogas. Stotis Aliaskoje funkcionuoja ligi šiol.

 

Tačiau Ukrainai šis palikimas buvo per brangus, mokslinė aparatūra –nereikalinga, todėl kažkada buvęs slaptas objektas šiandien domina tik metalo laužo ieškotojus.

 

Amžinas konkuravimas su tariamais priešais Sovietų Sąjungą vertė elgtis nelogiškai.

 

SPECIALISTO KOMENTARAS

Doc. dr. Algirdas Jokubčionis, istorikas

 

Ar tiesa, kad Sovietų Sąjungoje buvo daroma daug atradimų?

 

Šioje šalyje visi atradimai buvo daromi tokiu principu: nusiperkamas koks nors užsieninės technikos modelis, jis kūrybiškai išrenkamas ir paskui sukonstruojamas lygiai toks pat, tik jam duodamas savo pavadinimas. Juk netgi ir atominės bombos visi duomenys buvo pavogti. Buvo sukonstruota analogiška bomba, nes tai buvo paties Stalino įsakymas. Mokslininkai privalėjo surinkti lygiai tokią pat, gink Dieve, be jokių patobulinimų, kad ji tikrai sprogtų. O paskui – žiūrėsim…

 

Vadinasi, Sovietų Sąjunga buvo apgavikų kraštas?

 

Iš kažkur sovietai nusipirko tankus „Reno“, vėliau juos perrinko, ir tai jau buvo jų. Lygiai taip pat buvo elgiamasi ir su aviaciniais varikliais. Tuo metu geriausi varikliai buvo gaminami Italijoje. SSRS jų nusipirko, išrinko ir, pagaminę analogiškus, suteikė rusišką pavadinimą. Juk Sovietų Sąjunga nepripažino jokių prekės ženklų. Jie gamino konjaką, nors konjako, pagaminto ne Prancūzijos Konjako regione, negalėjo ir negali būti, tas gėrimas turėjo būti vadinamas brendžiu. Lygiai taip pat su šampanu –gazuotas vynas, nepagamintas Šampanės provincijoje, tegali būti vadinamas putojančiu vynu, tačiau sovietams tai buvo nė motais, ir jie gamino šampaną.

 

Kodėl pasaulis jų nesuvaldė?

 

O kaip juos suvaldysi? Sovietų Sąjunga buvo uždara sistema. Kuo buvo galima pagąsdinti sovietus? Juk iš esmės net nebuvo jokio maisto produktų importo į Sovietų Sąjungą.

 

Tai žmonės maitindavosi tik šalyje užaugintais produktais?

 

Arba mirdavo. Juk 1921–1922 m. ,1932–1933 m., 1946–1947 m. daug žmonių mirė iš bado. Maisto produktų įsivežti iš užsienio Stalinas neleido. Nikita Chruščiovas buvo pirmasis, kuris 1963 m. iš Amerikos įsivežė 13 mln. tonų grūdų. Tai buvo pirmasis Sovietų Sąjungos vadovas, kuris nusprendė, kad geriau tegul žmonės nemiršta. O ankstesni šalies vadovai nesukdavo dėl to galvos: jei nėra ką valgyti, tegul miršta.

 

Tai ar Sovietų Sąjungoje žmogus buvo vertybė?

 

Visiškai ne. Tuomet oficialiai buvo aiškinama, kad žmogus yra sraigtelis, kuris turi dirbti, tai – jo vienintelė funkcija.

 

Kokios buvo pagrindinės Sovietų Sąjungos vertybės?

 

Sukurti komunizmą.

 

O kam jis buvo kuriamas, jei žmogus nebuvo vertybė?

 

Viename literatūros kūrinyje herojus bolševikui sako, kad dėl komunizmo reikėtų išnaikinti kažkiek žmonių. O bolševikas jam atkerta: „Kvaily, o kas tavo komunizme gyvens?“

 

Ar tiesa, kad Sovietų Sąjungoje buvo vykdomas protų valymas?

 

Nereikėjo nieko valyti. Tiesiog tuos, kurie buvo protingi, sušaudydavo arba uždarydavo į cypę. Todėl žmonės, tą suvokę, akimirksniu prisitaikė.

 

Ar daug buvo entuziastų, kurie pasirinkdavo geriau būti sušaudyti nei palinkti po sistema?

 

Iš tikrųjų visa visuomenė Stalino valdymo metais prisitaikė prie to, ko iš jos buvo reikalaujama. Niekas ten nei sakė jokių minčių, nei galėjo sakyti, nes paprasčiausiai žinojo, kad už tai bus arba areštuotas, arba sušaudytas, arba ištremtas. Gimti kokia nors laisvesnė nuomonė tegalėjo tik nuo 1954 m., ypač nuo 1956 m. Kai pati valdžia pasmerkė Staliną, tada ir atsirado kitaminčių. Ligi tol visi tylėjo. Ta tema yra anekdotas. Du draugai susitiko, išgėrė, vienas kitam pasipasakojo politinių anekdotų. Kai išsiskyrė, vienas iš jų pagalvojo: „Reikėtų nueiti ir pranešti apie tuos anekdotus NKVD, bet dabar tingiu, gal geriau rytą nueisiu.“ Rytą atėjo NKVD ir jį suėmė, nes draugas nepatingėjo.

 

Stalino kultas gana greitai buvo sugriautas, bet kodėl Lenino kultas gyvavo iki pat Sovietų Sąjungos griūties?

 

Todėl, kad jei Stalinas buvo blogas, vadinasi, prieš jį buvęs vadas – Leninas– buvo geras. Nes jeigu ir Leninas buvo blogas, vadinasi, tai, ką jis sukūrė, yra bloga. Tuomet išeitų, kad socializmas yra blogis. O juk pagal to meto terminus, socializmas buvo puiki visuomenė. Leninas buvo pasmerktas tik per perestroiką.

 

Nikita Chruščiovas buvo vadovas, į Sovietų Sąjungą įnešęs gaivaus oro gūsį. Kodėl jis vėliau nebuvo liaupsinamas?

 

Kai 1973 m. Chruščiovas šventė savo valdžios dešimtmetį, visas jo valdymo laikotarpis buvo vadinamas „Spindulinguoju dešimtmečiu“. Tai buvo jam esant gyvam. Po to jis buvo nušalintas ir apkaltintas voliuntarizmu (idealistu, atitrūkusiu nuo realybės). Palyginkime situacijas: Stalinas mirė ir buvo apkaltintas kultu, Chruščiovas mirė, buvo apkaltintas voliuntarizmu, Brežnevas mirė – ir 1986 m. „Pravdoje“ pasirodė straipsnis apie tai, kad Brežnevo laikais susiformavo stagnacija ir neigiami socializmo reiškiniai. Tiesiog kiekvienas atėjęs į valdžią vadovas stengėsi parodyti buvusį vadovą arba labai, arba šiek tiek neigiamą ir pasirodyti, koks jis pats yra geras.