EvotoKaune įsikūrusios „RED“ studijos šokėjai jau daug metų skina pergales čempionatuose, džiugina TV projektų žiūrovus ir šoka garsiausių atlikėjų koncertuose. Neseniai profesionalios šokėjos ir choreografės Rugilės Dailidaitės auklėtiniai tapo Europos čempionais. Pasak studijos vadovės, vaikuose slypi didžiulis potencialas, kurį tinkamai išnaudojus galima pasiekti įspūdingų rezultatų. „Tik reikia daug ir nuoširdžiai dirbti“, – sako Lietuvos šokių asociacijos prezidentė.

 

Rugile, papasakokite daugiau apie įspūdingomis pergalėmis pasibaigusį Europos šokių čempionatą.

„RED“ šokių studija gyvuoja nuo 2008 metų, tad jau užauginta ne viena karta, kuri suspindėjo Europos ir pasaulio čempionatuose. Norint atstovauti Lietuvai tokio lygio varžybose, pirmiausia reikia parodyti labai gerus rezultatus Lietuvoje – įveikti kelis nacionalinių varžybų etapus ir patekti į aukščiausias vietas Lietuvos šokėjų reitinge. Nudirbę šį darbą, važiavome į Europos čempionatą, kuris šį kartą vyko Lenkijoje. Varžėsi daugiau nei 2500 šokėjų, todėl nemažas pasiekimas vien patekti į finalą savo kategorijoje. Kai paskelbė, kad Arono Žvirblio ir Vakario Vegio duetas tapo čempionais, nesulaikėme ašarų, drebančiomis rankomis puolėme ieškoti telefonų, kad užfiksuotume stebuklingą akimirką, kai tūkstantinėje šokėjų minioje suskamba Lietuvos himnas. Fantastiškas jausmas.

Tada susikabinę ir pečius apgaubę trispalvėmis laukėme kito dueto – Rėjaus Karvelio ir Pauliaus Kavaliausko, taip pat patekusių į finalą, rezultatų. Kai paskelbė ketvirtą vietą ir neišgirdome lietuvių pavardžių, užplūdo begalinis džiaugsmas supratus, kad jau esame prizininkai. Tuomet sako trečią vietą – dar ne mes. Antrą – irgi ne. Iškart pajutome žodžiais nusakomą euforiją – mes čempionai! Negana to, dvylikametis Rėjus Karvelis solo rungtyje iškovojo bronzą. Tikras šaunuolis.

 

Ar nesudėtinga su vaikais vykti į tokio lygio varžybas?

Man buvo dviguba atsakomybė, nes vykau ne tik kaip studijos „RED“ vadovė, bet ir Lietuvos šokių asociacijos prezidentė, lydėjau visą lietuvių delegaciją – 234 šokėjus. Reikėjo pasirūpinti, kad visi laiku startuotų, sužiūrėti, ar kas nepasijuto blogai po pasirodymo ir pan. Esu be galo dėkinga treneriams už pagalbą čempionate. Nors įtampos netrūko, bet viską atperka džiaugsmas dėl vaikų pasirodymų. Jaučiu, kad darbas studijoje nenuėjo veltui. Esame geriausi ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

 

EvotoKaip vyksta pasiruošimas čempionatams? Ko gero, vaikai dirba ne tik studijoje, bet ir savarankiškai?

Veiksnius, kurie lemia pergalę, puikiai iliustruoja paveikslėlis, kur po čempiono pjedestalu yra treneriai, tėvai, draugai, darbo valandos, psichologinė būklė ir daugybė kitų dalykų. Būti pasirengusiam psichologiškai – ne mažiau svarbu nei fiziškai. Iki tokio lygio varžybų vaikai keliauja mažais žingsneliais kelerius metus. Gali būti daugkartinis Lietuvos čempionas, bet atkeliavęs į tarptautinę areną, su niekada nematytais šokėjais iš viso pasaulio, tiesiog išsigąsti. Tenka raminti vaikus, kad esame pasiruošę, kad ne be reikalo tiek metų mokėmės. Žinoma, drąsa ir užtikrintumas atkeliauja su patirtimi. Ilgus metus dirbama salėje, bet jei vaikas nori pasiekti aukštų rezultatų, reikia dirbti kasdien. Kartais to daryti salėje nėra galimybių, juk vaikai turi ir kitų įsipareigojimų: mokykla, namų darbai, šeima, draugai, kitos veiklos. Tad padirbėti reikia ir namuose, radus laisvą valandėlę.

Tiesa, šokiams pasišventusius vaikus sunku iškrapštyti iš salės: net penktadienio vakarą jie niekur neskuba, nors tėvai kažin kiek laiko laukia automobilyje (šypsosi). Aš jų ir neskubinu, esu pašventusi gyvenimą vaikams ir šokiams, nes rezultatai pasiekiami tik nuosekliai dirbant.

 

Ką šokiai suteikia vaikams? Kaip ši veikla lavina tiek fiziškai, tiek psichologiškai?

Kas užsiima šokiais, žino, kad tai malonus laiko leidimas, puikus sportas, neribota saviraiškos galimybė. Kai vaikai pradeda stresuoti, jaudintis dėl pralaimėjimo, piktai konkuruoti su kitais šokėjais, visuomet sustabdau ir primenu, kad šokiai pirmiausia turi teikti malonumą, vidinį džiaugsmą, gerų emocijų. Neturime būti kovotojai, su kardais puolantys kitus, juk pirmiausia, norėdami būti geresni, kovojame su savimi. Man svarbiausia, kad vaikai būtų laimingi, šokyje atrastų save, ramybę, džiaugsmą. Žinoma, sykiu palaikytų gerą fizinę formą, juk sveikame kūne – sveika siela. Šokiai man pačiai padeda išsaugoti puikią fizinę formą, nors seniai nebesu paauglė (šypteli). Šokiai yra gyvybė, jie neleidžia sustingti, nuliūsti. Be emocinės ir fizinės naudos, dar yra ir socialinė, nes turime glaudžią bendruomenę, kurią vadiname „šeima“, taip pat „namus“ – studiją, kur vaikai jaučiasi gerai ir niekur nenori eiti. Kaip vadovei, tai vienas svarbiausių dalykų.

 

Ar visuomet norėjote šokio mokyti vaikus? Kokie pedagoginio darbo Evotoprivalumai ir iššūkiai?

Labai nemėgstu stereotipų, nes esu nestandartinis žmogus. Elgiuosi kitaip nei priimta, nepaklūstu nusistovėjusioms normoms, kada reikia studijuoti, tuoktis, kurti šeimą. Jaunystėje pradėjau kelti klausimą „o kodėl reikia?“, bet tie žmonės negalėjo atsakyti, nes gyvena pagal stereotipus, patys nesuprasdami, kodėl jais seka. Visada ieškojau naujo kelių, iššūkių, norėjau kažko kito, nei daro kiti. Darbo su vaikais planuose nebuvo, nes tam reikia pašaukimo: Dievo dovana – vaikų noras būti su tavimi, tavęs klausyti, sekti paskui ir tau norėti juos vesti, dalintis žiniomis, patirtimi. Ne kartą girdėjau, kad su vaikais dirbti itin sunku. Be to, prisiminiau save ankstyvoje paauglystėje – tėvams nebuvau vyšnaitė ant torto, veikiau svarainis (juokiasi). Taigi, pedagoginio darbo tikrai netroškau, bet viskas pasisuko netikėta linkme.

Tuo metu šokau kolektyve, buvau viena geriausių šokėjų, bet finansiškai nebegalėjau toliau lankyti studijos, todėl vadovė pasiūlė padėti jai dirbti. Noras šokti buvo didesnis nei baimė dirbti su vaikais. Taip ir pradėjau. Metams bėgant suvokiau, kad čia yra mano vieta. Kai gali vaikams perduoti savo išmintį, patirtį, žinias ir stebėti, kaip visa tai priimdami jie atranda savo kelią, išpildo svajones, tai neįkainojama. Jei kas atsuktų laiką atgal, dar sykį kartočiau tą patį kelią.

 

Kuo ypatingi šiuolaikiniai vaikai?

Nepasakyčiau, kad jie labai skiriasi nuo mūsų vaikystėje. Tiesa, į mūsų studiją ateina vaikai, kurie mažai laiko leidžia prie ekranų. Jiems įdomiau šokti, bendrauti, kažką veikti, pažinti, pamatyti, keliauti. Vykstame ne tik į varžybas bei čempionatus, bet ir stovyklas, keliones, einame į kiną, žaisti biliardo ir kt. Leisdami laiką ne tik studijoje, sukuriame stipresnį tarpusavio ryšį.

Vedu šokių pamokas ir stovyklose, kur susirenka skirtingo amžiaus ir įvairių pomėgių vaikai, bet ir juos galima sudominti šokiais. Jei padarysi tinkamą pirmą įspūdį, atversi širdį, tai ir vaikai bus atviri, tada galėsi suinteresuoti bet kokia veikla – šokiu, dainavimu, ieties metimu, bėgimu su kliūtimi ar kt.

Mūsų studiją lankantys vaikai ne tik nuostabiai šoka, bet ir puikiai mokosi, labai didžiuojuosi visais jų pasiekimais. O dėl ekranų – žinoma, jie pabūna su telefonais, juk gyvename amžiuje, kai technologijos yra neatsiejama kasdienybės dalis.

 

Kodėl vaikus reikia lavinti ir po pamokų? Kuo reikšminga užklasinė veikla?

Iki 20-ies žmogus turi didžiausią potencialą, gali pasiekti daugiau nei bet kada gyvenime. Deja, daug kas šio potencialo neišnaudoja. Po mokyklos vaikas grįžta į namus, valandą praleidžia su telefonu, dvi valandas prie kompiuterio, tada paruošia pamokas ir diena baigėsi. Būrelį lankantis vaikas po pamokų grįžęs namo pavalgo, persirengia, susideda daiktus ir eina toliau lavintis (fiziškai, intelektualiai, kūrybiškai ir kt.), paskui jis lygiai taip pat paruošia namų darbus ir dar spėja pažaisti ar praleisti laiko prie ekranų. Kuo daugiau darome, tuo daugiau padarome, tuo daugiau potencialo išnaudojame. O kai mažai darai, tai mažai ir padarai, paskui aptingsti, ieškai pasiteisinimų, kodėl kažko nedaryti, gal ir nugarą ima skaudėti, kol ilgainiui nepajudi iš namų. Kol galime, turime judėti, mokytis, siekti.

 

Šokiams reikia ypatingų gebėjimų ar gali lankyti kiekvienas?

Gali lankyti kiekvienas. Turiu ne vieną pavyzdį, kai ateina vaikas, kuris nejaučia muzikos ritmo, nėra lankstus, bet iš jo pavyksta išugdyti čempioną, nes užsidegimas, noras išmokti šokti ir kažko pasiekti daug didesnis nei kitų. Kartais pakanka 10 % talento, tik žinoma, reikės įdėti 90 % darbo. O kartais būna, kad vaikas turi 80 % talento, bet žinodamas, kad yra talentingas ir jam sekasi, mažiau dirba ir nebūtinai tampa čempionu. Užsispyrimas ir troškimas būti geriausiu lemia daugiau. Taigi, bet kas gali šokti, svarbu, kad viduje degtų troškimas.

Labai noriu pakviesti visus į naują „RED“ studijos sezoną. Į savo šeimą kviečiame įvairaus amžiaus būsimus šokėjus nuo 4–5 metų. Mokome įvairių šokių stilių: street dance, hiphopo, Bboying (breikas), „Vogue“ choreografijos, house, pop dance, taip pat vedame „Kangoo jumps“ treniruotes.