Mitai ir legendos – tai kultūros, kuri juos sukūrė, veidrodis. Jis atspindi vietinių žmonių baimes, viltis, svajones ir košmarus. Pagrindinis jų tikslas – perduoti senolių patirtį ir pamokyti. Tačiau yra ir tokių istorijų, kurios skirtos tiesiog išgąsdinti, sudrebinti vaizduotę.

 

indėnė

Čilėje vaikus gąsdina istorijomis apie deformuotą žmogų. Viena vargingai gyvenanti šeima parduoda savo pirmagimį, nuo gimdymo praėjus tik 9 dienoms, burtininkų gildijai. Nuo gimimo kūdikio kūnelis buvo deformuotas, su išnirusiomis galūnėmis. Po dvejų mėnesių berniuko liežuvis tapo dvišakis kaip gyvatės. Praėjus dar šiek tiek laiko, vaiko galva galėjo apsisukti 180 laipsnių kampu. Deformacijos procesą užbaigė burtininkai, kurie po dešiniuoju vaiku pečiu įsiuvo dešinę ranką. Tuomet deformuotas žmogus galėjo tapti urvo sargu, kurį vietiniai praminė „El imbunche“.

 

Gvaraniai – viena gausiausių Pietų Amerikos indėnų tautų, gyvenanti tarp Urugvajaus ir Paragvajaus upių. Jie pasakodavo legendą apie Pombero – būtybę, panašią į elfą, kauką. Jis vadinamas „Saulės šeimininku“, bet iš tikrųjų yra aktyvus naktį. Padaras žemas, bjaurus, plaukuotomis ir trumpomis kojomis ir rankomis, bet seniausiuose šaltiniuose jis yra apibūdinamas kaip aukštas žmogus. Sakoma, kad jis saugo paukščius nuo neklaužadų vaikų ir jų timpų. Panorėjęs jis gali tapti nematomu, o dėl gauruotų pėdų vaikščioti nepaprastai tyliai. Moteris gali pastoti, jei Pombero ranka prisiliečia prie jos pilvo, bet tik tada, jei ji yra vieniša. Spėjama, kad ši legenda atsirado, nes buvo siekiama apsaugoti merginų, kurios turėjo lytinių santykių prieš vestuves, garbę. Kauko malonę galima pelnyti dovanomis (tabaku, medumi ir alkoholiniais gėrimais). Tikėta, kad jis gali pagerinti derlių ir apsaugoti gyvulius.

 

Dominikos respublikoje pasakojama legenda apie laukinę ir magiškų galių turinčią būtybę, kuri atrodo kaip kalnų sirena. Vieniems ši moteriškos lyties būtybė pasirodo kaip stulbinanti būtybė, kitiems – kaip pabaisa. Ji suvilioja vienišus vyrus, praleidžia su jais naktį ir nužudo. Ciguapą galima atpažinti iš to, kad gražuolės moters pėdų pirštai yra nugaros pusėje. Nėra tiksliai žinoma, kada ši legenda atsirado: ar kolonijiniais laikais, ar dar prieš įžengiant ispanams į indėnų žemę.

 

Viudita – kita mitinė būtybė, populiari visose Pietų Amerikos šalyse. Ji visada vaikšto viena po vidurnakčio. Juodai apsirengusios moters veidą dengia nepermatomas šydas. Kartais ji namo parsiveda išgėrusius vyrus ir leidžia jiems liesti jos kūną. Tačiau tada, kai jie labiausiai susijaudina, moteris nusiima šydą ir parodo savo tikrąjį veidą be bruožų, lūpų, plaukų. Šiurpioji moteris pradeda kvatotis beprotišku balsu. Iš siaubo vyrai neteka sąmonės ir pabunda tik kitą rytą, dygiose usnyse.

 

Šiaurės Argentinos pelkėse po saulėlydžio žmonės kartais pastebi nenatūralius šviesos kamuolius. Velnio lempomis vadinamos švieselės sklando šiek tiek pakilusios virš žemės. Daugelis tiki, kad jos – tai neatgailaujančios ir Dievo išsižadėjusios žmonių sielos. Pamačius šias šviesas reikia melstis arba dantyse sukąsti peilį.

 

Mapučių indėnų gentyje žodžiu „wekufe“ vadinami melagiai ir apgavikai. Jie gali turėti fizinį arba dvasinį kūną ir daugybę magiškų galių. Labai dažnai blogio jėgos pasirodo gyvūnų ir gamtos fenomenų pavidalais. Jie gali pavergti neseniai mirusių žmonių sielas, sukelti ligas, išžudyti žmoniją.

 

Sklando gandai, kad XVI amžiuje pabėgo 23 vergai iš prekybinio laivo, plaukiančio iš Panamos į Peru. Išsilaipinę sausumoje jie turėjo kovoti su vietiniais gyventojais dėl išlikimų. Kariaujančių žmonių šauksmai pažadino velnią, kuris atėjo princo Makumbos pavidalu ir išžudė visus. piktoji dvasia įsimylėjo be galo gražią, jauną merginą. Jie susituokė ir sulaukė 7 vaikų. Viena iš jų buvo Tunda. Ji galėjo keisti savo pavidalą, bet negalėjo susilaukti vaikų, todėl ji grobdavo vaikus ir viliodavo vyrus į savo buveinę. Vyrams ji pasirodydavo jų mylimų moterų, motinos, malonios tetos ar mielos mergaitės pavidalu. Likusi viena su suviliotu vyru, ji jiems į veidą paskleisdavo dujas, dėl kurių jie netekdavo valios ir tapdavo priklausomi nuo jos per amžius. Kitoje legendoje Tunda – tai vaiduoklis, šmėkla.

 

Naujausia legenda gimė XIX amžiuje cukranendrių fabrikuose Argentinos šiaurės vakaruose. Vietiniai velnią milžiniškos gyvatės pavidalu vadina „El familiar“. Pasakojama, kad per metus monstras turi suėsti vieną cukranendrių fabriko darbininką, nes taip numatyta sutartyje, kurią jis pasirašė su fabriko savininku. Mainais už tai, piktoji dvasia pažadėjo, kad verslas klestės. Kartais šis monstras vaizduojamas kaip milžiniškas, begalvis juodas šuo.