Egzorcizmo šaknys siekia I tūkst. pr. Kr., kai stebint pakitusią žmogaus būseną siekta išvaryti piktąsias dvasias. Nuo biblinių vaizdų, kaip Kristus išvarinėja demonus, iki charizmatiškų krikščionių demonologų 7-ajame dešimtmetyje, žmonės šimtmečius bandė atsikratyti blogio. Galiausiai tai virto paslaptingu ritualu, kurį įprastai matome siaubo filmuose, tačiau dažnai juose – nedaug tiesos.

 

Selective,Focus,Of,Exorcist,Holding,Cross,In,Front,Of,Yelling

Egzorcizmas kaip ligų gydymo būdas

 

Egzorcizmas – malda arba ritualas, kuriuo siekiama pašalinti demoniškos piktosios galios įtaką žmogui. Daugelyje kultūrų manoma, kad piktosios jėgos turi neigiamą įtaką žmogaus gyvenimui, todėl egzorcizmo paklausa nuo amžių sandūros vis dar nesikeičia, o kai kuriuose regionuose auga. Įprastai egzorcizmas reiškia nepageidaujamų būtybių išvarymą iš žmonių, vietų ar daiktų. Daugelis žmonių apsėdimo ir egzorcizmo idėją regi filmuose, kur faktai dažnai pinasi su fikcija. Režisieriaus Williamo Friedkino 1973 m. pastatytame filme „Egzorcistas“ pasakojama tikra istorija, kai 1949-aisiais Reganą MacNeilą apsėdo demonas Pazuzu, paskatino sąmyšį. Praėjus kelioms savaitėms po filmo pasirodymo, Bostono katalikų centras kasdien gaudavo prašymų atlikti egzorcizmą. Tačiau toks apsėdimas, kai demonas demonstruoja alternatyvią asmenybę ir rodo antgamtinius gebėjimus, nebūdingas situacijoms, į kurias įsikiša tikrieji egzorcistai. Krikščioniškoje praktikoje egzorcistas yra bažnyčios narys, turintis ypatingų galių ar įgūdžių. Egzorcistas gali naudoti maldas ir religinę medžiagą, pvz., nustatytas formules, gestus, simbolius, šventus atvaizdus, sakramentus ir t. t. Egzorcistas dažnai kreipiasi į Dievą, Jėzų arba kelis skirtingus angelus ir arkangelus, kad padėtų ritualo metu. Protestantų egzorcistai dažniausiai tiki, kad Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios (Trejybės) jiems suteikta valdžia – vienintelis gebėjimo išvaryti demonus šaltinis.

 

Animizmas – tikėjimas dievais, vaiduokliais ar demonais – aptinkamas beveik visose kultūrose. Beveik viskas, kas nepageidaujama, siejama su dvasinių būtybių įtaka. Daugelyje kultūrų egzorcizmas naudojamas kaip ligų gydymo būdas. Evangelijose kai kurie asmenys apibūdinami kaip apsėstieji, nes akli, nebylūs arba suluošinti. Istorikas Moshe Sluhovsky teigia, kad viduramžių Europoje egzorcizmas pirmiausia buvo kūno išgydymo priemonė ir tik po kontrreformacijos apsėdimas pradėtas vaizduoti kaip sielos liga. Egzorcizmo būdai įvairiose kultūrose skiriasi, o jų įvairovė tiesiog gluminanti. Be nustatytų maldų ar ritualų, kai kada dvasios paprasčiausiai klausiama, ko ji nori, o nurimusi perkeliama į akmenį ar gyvūną, kuris vėliau sunaikinamas. Taip pat apsėstajam duodama švęsto vandens. Pavojingiausios egzorcizmo formos – kai apsėstasis priverčiamas jaustis taip blogai, kad piktoji dvasia nebenori gyventi jo kūne. Žmogus mušamas, deginamas ar panardinamas į vandenį. Žinoma tragiškų atvejų, kai egzorcistai taip nužudė apsėstus vaikus arba jaunas moteris.

 

Kaip keitėsi požiūris į demonų išvarymą?

 

Mesopotamijoje I tūkst. pr. Kr. magija užsiėmę žmonės buvo vadinami ašipu. Jie išvarydavo demonus, atnešusius ligas ir chaosą. Dvasiniai gydytojai ašipu buvo gerbiami gynėjai, naudoję amuletus ir atlikę sudėtingus ritualus. Senovės graikų kalbos žodis „daimonas“, iš kurio kilo šiuolaikinis „demonas“, reiškia į dievą panašias dvasias ir antgamtines jėgas. Populiarėjant krikščionybei per pirmuosius tris mūsų eros šimtmečius egzorcizmas tapo priemone suvienyti tikinčiuosius ir patvirtinti jų įsitikinimus po religinio persekiojimo. Krikščionybės plitimas reiškė, kad pagonybė įgavo neigiamą atspalvį, netgi virto blogiu, kurį reikėjo išnaikinti. Egzorcizmas padėjo įteisinti krikščionybę ir iki IV a. plačiai naudotas prieš krikštą. Atsivertusiems ir siekiantiems tapti krikščioniais rytą prieš krikštą atlikdavo egzorcizmo seansą. Krikšto dieną vyskupas tiesiogine to žodžio prasme apvalydavo nuo blogio.

 

Tik maždaug XII a. egzorcizmas visiškai pasikeitė. Tai lėmė eretiškų krikščionių sektų atsiradimas. Kai kurios palaikė dualistinį gėrio ir blogio konkuravimą, kuris pažeidė Romos katalikų doktriną ir hierarchiją. Stačiatikiams ir katalikams ši erezija padėjo dar labiau išpopuliarinti egzorcizmą. Jis tapo pagrindiniu būdu, leidusiu krikščioniams išsivaduoti iš nuodėmingų eretiškų įsitikinimų. Galiausiai dėl vokiečių teologo Martino Liuterio demonų išvarymo ritualas įgijo naujų atspalvių. Supykęs ir nusivylęs Katalikų bažnyčia dėl parduodamų atlaidų, kuriais tikintieji paspartindavo atgailą už nuodėmes, M. Liuteris surašė nusiskundimų religija sąrašą. Jo skundai ir religinių taisyklių nepaisymas paskatino krikščionybės skilimą, žinomą kaip protestantų reformacija. 1521 m. popiežius pašalino jį iš Katalikų bažnyčios. Nors M. Liuteris – ne vienintelis epochos reformatorius, jis buvo produktyviausias ir, pasinaudojęs rašytinio žodžio privalumais, skleidė idėjas apie tai, kaip turėtų atrodyti krikščionybė, net aprašė egzorcizmą. Anot jo, kūdikiui egzorcizmas turėjo būti atliktas siekiant padėti visą gyvenimą atstumti velnią, nuodėmę ir blogį.

 

Populiarus kaip niekada anksčiau

 

Paplitusi klaidinga nuomonė apie egzorcizmą, kad tai – tamsiųjų amžių reliktas, kuris greitai išnyks iš šiuolaikinio pasaulio. Manyta, kad dėl mokslo raidos neišvengiamai išnyks poreikis išvaryti demonus, tačiau šiais laikais net ir tarp mokslininkų atsiranda egzorcizmo šalininkų. Teigiama, kad blogio išvarymo ritualų populiarumas didesnis nei bet kada, išskyrus XVI–XVII a. Europą.

 

Europoje demonų apsėdimo aukso amžius buvo ne viduramžiai, o du šimtmečiai po protestantų reformacijos. JAV egzorcizmas kadaise buvo nepaprastai retas: protestantai jį laikė prietaringu, o Katalikų bažnyčia – gėdingu. Visa tai pasikeitė, kai dėl filmo „Egzorcistas“ kilo didžiulė egzorcizmų paklausa. Katalikų bažnyčia netgi pasiūlė egzorcistų kursus Vatikane. Katalikai egzorcistai, tokie kaip tėvas Gabriele Amorthas, teigė, kad egzorcizmo reikia daugiau nei bet kada anksčiau. Vatikanas oficialias gaires dėl egzorcizmo pirmą kartą paskelbė 1614 m. JAV Katalikų vyskupų konferencijos duomenimis, demoniško apsėdimo požymiai yra antžmogiška jėga, pasibjaurėjimas šventu vandeniu ir gebėjimas šnekėti nežinomomis kalbomis. Kiti galimi demoniško apsėdimo požymiai – spjaudymasis, keikimasis ir perdėtas masturbavimasis. Kartu su saujele oficialių Vatikano egzorcistų visame pasaulyje yra šimtai apsišaukėlių. Psichologas Michaelas Cuneo, tyrimo tikslais dalyvavęs 50 egzorcizmų, teigia, kad niekada nematė nieko antgamtiško ar nepaaiškinamo: jokios levitacijos, besisukančių galvų ar demoniškų įbrėžimų žymių, staiga atsiradusių ant kieno nors veidų, tik daug emociškai neramių žmonių abiejose ritualo pusėse.

 

Nors dauguma žmonių mėgsta siaubo filmus, kuriuose atliekamas egzorcizmas, tačiau realybėje jie neretai baigiasi mirtimi. 2003 m. Milvokyje aštuonmetį autistą egzorcizmo metu nužudė bažnyčios nariai, kurie dėl jo negalios kaltino neva apsėdusį demoną. 2005 m. jauna vienuolė Rumunijoje mirė nuo kunigo rankos per egzorcizmą, nes buvo pririšta prie kryžiaus ir kelias dienas palikta be maisto ir vandens. 2010-ųjų Kalėdų dieną Londone 14-metis Kristy Bamu mirtinai sumuštas ir nuskandintas artimųjų, bandžiusių išvaryti iš berniuko piktąją dvasią.

 

Autorius Monika Budnikienė