Naujausi tyrimai rodo, kad per artimiausius dešimtmečius gali būti pagerintas ilgaamžiškumo rekordas, šiuo metu priklausantis 122 metų sulaukusiai Jeanne Louise Calment. Matematiniai modeliai prognozuoja, kad netolimoje ateityje galime išvysti ir 130 metų sulaukusių žmonių. Šias optimistines prognozes iš dalies pagrindžia vadinamosios Mėlynosios zonos – Okinava, Ikaria ir Sardinija, kuriose šimtamečių gausa jau tapusi įprastu reiškiniu.

 

Maksimali žmogaus gyvenimo trukmėFlat,Design,Illustration,Of,Old,Man,Celebrating,His,Hundredth,Birthday

 

Mokslininkai jau seniai diskutuoja apie maksimalų įmanomą žmogaus amžių, kuris, manoma, gali siekti net iki 150 metų. Tiesa, kol kas neturime realių pavyzdžių, nes seniausio pasaulio žmogaus rekordas priklauso 122 m. sulaukusiai Jeanne Louise Calment. Tačiau naujausi tyrimai leidžia manyti, kad šis rekordas gali būti pagerintas per artimiausius keturis dešimtmečius. Tam tyrėjai panaudojo matematinį modelį, leidžiantį prognozuoti mirtingumo tendencijas ateityje. 2023 m. žurnale „PLOS One publikuotame tyrime analizuotišimtų milijonų žmonių iš 19 šalių, gimusių nuo XVIII a. iki XX a. pabaigos, mirtingumo duomenys iki 1969 m. Tyrėjai pakoregavo esamą matematinį modelį ir ištyrė, kaip mirtingumo rodikliai tarp 50–100 metų žmonių skyrėsi atsižvelgiant į jų gimimo metus. Remiantis gautais rezultatais, buvo numatytas galimas gyvenimo trukmės ilgio pokytis ateityje. Modelyje daroma prielaida, kad mirtingumo rodikliai sparčiai auga nuo 50 metų, bet vėliau, bėgant dešimtmečiams, stabilizuojasi. Anot mokslininkų, toks modeliavimas gali padėti geriau suprasti, ar žmonija artėja prie biologinės gyvenimo trukmės ribos. Pavyzdžiui, modelis prognozuoja, kad japonė, gimusi 1919 m. ar vėliau, turi bent 50 % tikimybę sulaukti 122 metų, o gimusi 1940 m. ar vėliau – net daugiau nei 130 metų. Šie rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad žmogaus gyvenimo trukmės riba gali dar toli gražu nebūti pasiekta, ypač jei sveikatos priežiūros lygis ir toliau sparčiai tobulės.

 

Mėlynųjų zonų galia

 

Visame pasaulyje egzistuoja retos vietos, kur laikrodis, regis, tiksi lėčiau, o sulaukti 100 metų – labiau norma nei išimtis. Šios vietos, vadinamos Mėlynosiomis zonomis, laikomos tikromis ilgaamžiškumo ir sveikatos oazėmis. Okinavos sala Pietų Japonijoje garsėja vienu didžiausių šimtamečių procentų pasaulyje. Panaši situacija yra ir Ikarijoje – Graikijos saloje Egėjo jūroje, kur gausu aktyvių, energingų 90-mečių ir 100-mečių. Sardinijos Ogliastros regione žmonės taip pat išsiskiria išskirtine sveikata net sulaukę garbaus amžiaus. Šiose bendruomenėse ne tik viršijamas pasaulinis gyvenimo trukmės vidurkis – čia vyresnio amžiaus žmonės išlaiko gerą fizinę ir psichinę sveikatą bei aukštą gyvenimo kokybę.

 

Dėl savo ilgaamžių gyventojų Mėlynosios zonos jau seniai domina mokslininkus. Terminą „Mėlynosios zonos“ 2004 m. pirmą kartą pavartojo Danas Buettneris – „National Geographic“ tyrinėtojas, žurnalistas ir bendradarbis. Po 2000 m. ekspedicijos į Okinavą, kur tyrinėjo vietinių žmonių ilgaamžiškumo paslaptis, D. Buettneris kartu su demografų ir mokslininkų komanda pradėjo ieškoti kitų panašių regionų visame pasaulyje. Jų tikslas buvo išsiaiškinti, kur žmonės ne tik gyvena ilgiau, bet ir senatvėje išlieka sveiki bei gyvybingi.

 

Tyrimų metu, analizuodami demografinius duomenis ir apklausdami daugybę šimtamečių, mokslininkai nustatė penkias Mėlynąsias zonas. Rezultatai parodė, kad ilgaamžiškumą lemia ne vien genetika. Lemiamą reikšmę turi visa veiksnių visuma: aplinka, kultūra ir gyvenimo būdas. Šie elementai kartu formuoja tiek gyvenimo kokybę, tiek jo trukmę.

 

Vienas svarbiausių šimtamečių gyvenimo bruožų – kasdienis fizinis aktyvumas, ypač lauke. Jis gerina nuotaiką, stiprina sveikatą ir palaiko fizinį pasirengimą. Kitas svarbus aspektas – stiprūs socialiniai ryšiai ir kultūrinės tradicijos, kurios skatina bendruomeniškumą, dvasinį stabilumą bei atpalaiduojančią veiklą, tokią kaip meditacija ar joga. Visa tai prisideda prie ilgaamžiškumo ir emocinės gerovės.

 

Mėlynųjų zonų gamtinė aplinka taip pat turi įtakos – derlinga žemė užtikrina šviežių, vietinių maisto produktų prieinamumą. Šių regionų mityba pasižymi dideliu augalinio maisto kiekiu ir mažu perdirbtų produktų vartojimu. Kasdienėje mityboje dominuoja švieži vaisiai, žaliosios daržovės, riešutai, augaliniai aliejai ir neskaldyti grūdai – jie sudaro apie 90 % visos mitybos. Likusius 10 % papildo baltymai – dažniausiai augalinės kilmės, tokie kaip ankštiniai ar sojos. Gyvūniniai baltymai vartojami saikingai, dažniausiai omega-3 sočiųjų riebalų gausios žuvys – sardinės ar skumbrės.

 

Ekspertai šį mitybos modelį pripažįsta kaip uždegimus slopinančią ir sveikatai palankią dietą, kurioje gausu antioksidantų ir mažai kalorijų. Ji ne tik padeda palaikyti gerą sveikatą, bet ir mažina širdies ir kraujagyslių ligų, cukrinio diabeto, vėžio bei kitų su senėjimu susijusių lėtinių ligų riziką.

 

Kitoks požiūris į vyresnio amžiaus žmonių gyvenimą

 

Socialiniai ryšiai. Socialinis aktyvumas – vienas iš kertinių kiekvienos Mėlynosios zonos visuomenės elementų. Artimų ryšių su draugais ir bendruomene palaikymas padeda vyresnio amžiaus žmonėms išlaikyti gerą emocinę savijautą bei ilgalaikę sveikatą. Tyrimai rodo, kad socialiai aktyvūs senjorai rečiau patiria negalią ar kognityvinį nuosmukį. Daugelyje senjorų bendruomenių sąmoningai stengiamasi užkirsti kelią socialinei izoliacijai – vienai pagrindinių depresijos ir kai kurių ligų priežasčių. Persikėlę į tokias bendruomenes, vyresnio amžiaus žmonės skatinami užsiimti socialine veikla, susijusia su jų asmeniniais pomėgiais ir interesais.

 

Mažesnis streso lygis. Lėtinis stresas – daugelio sveikatos problemų šaltinis. Mėlynųjų zonų bendruomenės taiko įvairius būdus, kaip sumažinti kasdienę įtampą dar prieš jai tampant žalinga. Vienas jų – rūpesčių dėl buities naštos mažinimas: gyventojams nereikia patiems rūpintis veja, sniegu ar net sugedusiais buitiniais prietaisais, nes tuo pasirūpina bendruomenė. Taip sumažinamas psichologinis krūvis ir suteikiama daugiau laiko pomėgiams, poilsiui bei bendravimui.

 

Fizinis aktyvumas. Kasdienis judėjimas – neatsiejama Mėlynųjų zonų gyventojų gyvenimo dalis. Jie eina į turgų, aplanko kaimynus, rūpinasi sodu ar tiesiog gyvena aktyviai. Senjorų bendruomenės skatina šį įprotį siūlydamos įvairius kūno rengybos užsiėmimus, pritaikytus pagal gyventojų amžių ir fizines galimybes. Daugelyje bendruomenių įrengti pasivaikščiojimo takai, sporto salės, lauko treniruokliai, o kai kur – netgi bendruomeniniai sodai, kuriuose gyventojai gali dirbti lauke ir tuo pačiu palaikyti fizinį aktyvumą.

 

Nepriklausomybė. Nepriklausomybė – svarbus vyresnio amžiaus žmonių gerovės veiksnys. Daugelyje Mėlynųjų zonų bendruomenių senjorai gyvena savarankiškai, tačiau sulaukia pagalbos, kai jos prireikia. Tyrimai patvirtina, kad žmonės, kurie gali išlaikyti savo nepriklausomybę, tačiau turi stiprius ryšius su bendruomene ir šeima, gyvena ilgiau ir sveikiau. Tokiose bendruomenėse senjorai jaučiasi saugiai – jie žino, kad pagalba visada šalia, bet jų autonomija išlieka gerbiama.

 

Autorė Monika Budikienė