Natūralus šilkas laikomas prabangos sinonimu. Šis audinys nuostabiai blizga, elegantiškai krinta ir pasižymi daugeliu kitų išskirtinių savybių. Nors tradiciškai šilkas priskiriamas šaltajam sezonui, tačiau mados kūrėjai vis dažniau šį nuostabų audinį pritaiko ir vasaros garderobui. Be to, iš natūralaus šilko ar kokybiškų jį imituojančių audinių siuvamos ne tik prabangios proginės suknelės, bet ir kasdienai skirti rūbai. Tiesa, norint apsitaisius šilkais atrodyti iš tiesų stilingai, verta prisiminti keletą taisyklių.

 

Atradimo legendaFashionable,Pale,Brunette,In,Long,Green,Dress,,Black,Jacket,And

 

Šilkas – vienas seniausių ir labiausiai vertinamų audinių pasaulyje. Kinijoje, kuri yra tikroji šilko tėvynė, apie jo atsiradimą sklando įvairių legendų. Pati žinomiausia pasakoja, kad viena kinų princesė vaikštinėdama sode pamatė ant medžio lapų baltą kokoną, kurio viduje tūnojo vikšras. Visas kokonas buvo sudarytas iš baltų, blizgančių ir plonų siūlelių. Princesė liepė tarnams tuos siūlus išvynioti ir iš jų nuausti plonytį audinį. Kitoje legendoje teigiama, kad kinų princesė sode gėrė arbatą ir į jos puodelį įkrito drugio kokonas, o jį ištraukus pradėjo vyniotis siūlas. Kaip iš tikrųjų žmonės atrado šilką, jau niekas nesužinos, bet faktas tas, kad archeologai šilko gamybos liekanų randa pagamintų net prieš 4–5 tūkstančius metų. Nuo tada ir prasidėjo šilko epopėja – vienas didžiausių Kinijos atradimų. Teisę puoštis rūbais, pagamintais iš šilko, turėjo tik Kinijos imperatoriai ir rūmų didikai. Vėliau kinų imperatoriai šilką pradėjo dovanoti garbingiausiems kitų kraštų svečiams. Šilkas tapo viena geidžiamausių prekių, kurią norėdavo įsigyti kitų kraštų valdovai ir visi kiti, galintys sau tą leisti. Atsiradus paklausai, II a. pr. Kr. ir prasidėjo Šilko kelias – prekybos maršrutas, jungęs Kiniją su Viduriniais Rytais, Europa ir Afrika. Ilgainiui šilko gamybos paslaptis buvo atskleista ir jis pradėtas austi Europoje. Italija tapo viena didžiausių gamintojų. XVII a. gamyba pasiekė aukščiausią tašką. Beje, išlikę duomenų ir apie lietuvių dvarininkus, XVIII–XIX a. bandžiusius auginti šilkverpių vikšrų ir pagaminti šilką. Deja, šilkverpiai Lietuvos klimato sąlygomis nežiemoja, tad ir lietuviško šilko išgavimas nebuvo sėkmingas.

 

Liūdnas šilkverpių likimas

 

Šilkverpis (lot. Bombyx mori) – balkšvas 3–4 cm ilgio drugys. Jo gyvenimas trumpas: patelė, pasibaigus poravimuisi, sudeda ant medžio lapų šimtus 1–2 mm dydžio kiaušinėlių ir pati greitai žūva. Iš kiaušinėlių po 2–3 savaičių išsirita miniatiūriniai vikšreliai. Vikšrai maitinasi šilkmedžių lapais ir per mėnesį neriasi 4 kartus, kas kartą vis padidėdami. Po paskutinio nėrimosi vikšrai pasiekia savo maksimalų 3–4 cm dydį ir būna pasiruošę šilko gaminimo misijai – kokonams verpti. Vikšrai turi dvi specialias verpimo liaukas, iš kurių leidžia ore greitai stingstančius siūlus, panašiai kaip vorai audžia voratinklį. Šilkinis siūlelis sudarytas iš baltymų, kurie surišami iš kitų liaukų išskiriamu specifiniu organiniu junginiu – sericinu. Sukinėdami galveles į šalis, vikšrai suka tuos siūlus aplink save, ir per keletą dienų susisuka į kokonus. Siūlas gali būti nuo kelių šimtų metrų iki net 2–3 km ilgio. Kokonuose vikšrai gyvena dar kelias savaites, paskui prasigriaužia skylę ir iš jos išsirita naujas drugys – prasideda nauja šilkverpių karta. Tam, kad išsivaduotų iš kokono, kaip minėta, drugys pragraužia skylę. Deja, tai sugadina šilko siūlelius. Siekiant gauti kuo kokybiškesnės žaliavos, šilkverpiai auginami specialiose fermose. Vos tik vikšrai baigia sukti kokonus, jie užpilami verdančiu vandeniu arba nuplikomi karštais garais, ir vikšreliai žūva. Dėl karšto vandens poveikio taip pat suyra sericinas – lipni baltyminė medžiaga, tuomet šilko siūlai tampa švelnesni ir nebe tokie lipnūs. Kokonų su vikšreliais reikia labai daug. Juk tam, kad būtų galima pagaminti mažą šilko skarelę, reikia išvynioti kelių šimtų šilkverpių kokonus.

 

Pretty,Beautiful,Woman,Brunette,Hair,Natural,Makeup,Wear,Fashion,ClothesPlačiai naudojamas audinys

 

Dažniausiai natūralus šilkas gaminamas rankomis. Darbuotojai atrenka kokonus ir natūralaus šilko gijas pritvirtina prie ritės. Tuomet specialiu įrenginiu išvyniojami šilko siūlai. Vienas toks siūlelis net 4–5 kartus plonesnis už žmogaus plauką. Tvirtesniems ir storesniems audiniams, iš kurių bus audžiami viršutiniai drabužiai ar patalynė, suverpiamas siūlas iš 8–10 gijų, o plonesniems gaminiams, tokiems kaip lengvos skarelės, – suverpiama iš 4–6 gijų. Šilko audinys labiausiai vertinamas iš visų kitų natūralių audinių – vilnos, medvilnės, lino. Pirmiausia sužavi išskirtinė šio audinio išvaizda. Juk dėl ypatingos struktūros šilkas mirga ir blizga. Be to, yra itin tvirtas. Šilkas paplitęs daugelyje pramonės šakų, įskaitant drabužių gamybą ir namų dekoravimą. Anksčiau šilko gijų įausdavo ir į parašiutams skirtus audinius. Šilkas taip pat plačiai naudojamas medicinos ir chirurgijos srityse, nes tai puiki medžiaga susiūti ir saugiai užverti žaizdas. Natūralus šilkas natūraliai antibakterinis. Drabužiams šilkas dažnai naudojamas oficialiai aprangai. Šilko įaudžiama į prabangiems vyriškiems kostiumams skirtas medžiagas. Iš šilko siuvami marškiniai, kaklaraiščiai ir šalikai. Moterų garderobuose šilkas naudojamas plačiau. Pirmiausia, proginėms suknelėms siūti. Taip pat šis prabangus audinys dažnai naudojamas apatinio trikotažo gamyboje. Štai antklodėms ir pagalvėms gaminti įprastai naudojami ypatingi šilkverpių kokonai, kuriuose tūno ne vienas, o du vikšrai. Gamtoje „dvynukų“ atvejai labai reti, bet žmonės išmoko „koreguoti“ gamtą, į vieną kokoną įterpdami dvi lervas. Jos vienu metu pradeda verpti bendrą kokoną, kuris „užauga“ didesnis nei įprastinis.

 

Su kuo dera natūralaus bei sintetinio šilko rūbai?

 

Natūralus šilkas itin brangus, visgi šiuolaikinis mokslas jau atrado, kaip sukurti jo išvaizdą imituojančius audinius. Žinoma, jie nepasižymi lygiai tokiomis pačiomis savybėmis kaip natūralus šilkas, tačiau atrodo elegantiškai. Tiesa, svarbu žinoti, kaip derinti šilkinius audinius, kad pasipuošus šio audinio rūbai neatrodytų lyg prabangus apatinis trikotažas. Štai keletas madingų derinių:

 
  • Šilko sijonas ir kašmyro nertinis. Subtilus ir žvilgantis šilkas puikiai atrodo derinant su švelniomis ir minkštomis tekstūromis, pvz., kašmyro palaidinėmis ar megztiniais. Jų minkštumas suteikia gylio ir tarsi išdidina siluetą. O tai sukuria švelnų ir malonų kontrastą.
  • Medvilnės marškiniai ir šilko palaidinė. Stilistai norinčius atrodyti stilingai ir įdomiai visada ragina mokytis sluoksniavimo meno. O šilko rūbai itin tinka sluoksniuoti. Plonytės šilko palaidinės ant petnešėlių gali pavirsti apatiniu sluoksniu, kai dėvimas švarkas. Tačiau taip pat toks lengvas rūbas gali būti dėvimas ant baltų marškinių, taip sukuriant korseto efektą.
  • Lino švarkas ir šilko palaidinės bei sijonai. Vienas mėgstamiausių šiltymečio audinių – linas, iš tiesų puikiai dera su šilku. Lino grubumas tampa puikia atsvara šilko glotnumui, tad derinami tarpusavyje šie audiniai leidžia sukurti prabangų, bet kasdienį įvaizdį, puikiai tinkantį laisvalaikiui. Šiuo metu itin madingi lininių švarkų ir šortų kostiumai, kuriuos puikiai gali papildyti šilko palaidinės ar net marškiniai.
  • Šilko suknelė ir medvilniniai marškinėliai trumpomis rankovėmis. Klasikinis derinys, leidžiantis subtilias lengvų audinių sukneles ant plonyčių petnešėlių dėvėti neįpareigojančiai. Toks drabužių derinys paprastai papildomas lengvais laisvalaikio bateliais, beisbolo kepuraite ir patogia rankine. Rezultatas – jaunatviškas ir stilingas kasdienis įvaizdis su prabangos elementu.
  • Šilko palaidinė ir odinis sijonas. Oda ir šilkas yra itin prabangus, net dekadentiškas derinys. Tad tokie rūbai kaip lengvutė šilko palaidinė, susegama mažytėmis sagutėmis, ir trumpas odinis sijonas puikiai tinka vakarui mieste ar net vakarėliui neįpareigojančioje aplinkoje.

 

Priežiūros patarimai

 
  • Šilką saugiausia valyti sausuoju būdu. Šilko audinys, valomas valykloje, nepraranda savo blizgesio ir kaskart po valymo atrodo kaip naujas.
  • Šilkas – natūralus audinys, nelinkęs savyje kaupti dulkių, bakterijų ir kitų nešvarumų. Todėl nebūtina jo skalbti dažnai, kartais užtenka tik pravėdinti gryname ore.
  • Garintuvas – puikus būdas atnaujinti rūbą išvengiant plovimo. Jis ne tik išlygina susiglamžiusias rūbo vietas, bet ir naikina bakterijas.
  • Skalbimas rankomis – dar vienas saugus būdas, padedantis išlaikyti šilkinio rūbo ilgaamžiškumą. Skalbti drungname ar šaltame vandenyje, naudoti subtilius ploviklius ar specialiai šilkui skirtas priemones.
  • Išskalbtas šilko rūbas negręžiamas. Vandens perteklius pašalinamas švelniai prispaudžiant rankšluostį. Džiovinti reikėtų vengiant tiesioginių saulės spindulių.
 

Autorė Jūratė Survilė