Gyvūnas užkariauja širdį prieraišumu, tampa tikru šeimos nariu, todėl jo netekus natūralu liūdėti ir gedėti. Nors visuomenėje tvyro daug stereotipų, kas neva teisinga ar normalu, niekas negali aiškinti, kaip jaustis.

 

Trūksta supratimoFrame,With,Picture,Of,Dog,,Collar,And,Burning,Candle,On

 

Kiekvienas gyvūno šeimininkas supranta, kad ateis momentas atsisveikinti amžiams… Vieną dieną mielas pūkuotas padarėlis maišysis po kojomis, dalins beribį džiaugsmą, o kitą – namuose atsivers spengianti tyla ir tuštuma. Kai kuriuos žmones augintinio netektis prislegia labiau nei artimojo mirtis. Pranešama apie sudaužytos širdies sindromo atvejus. Tai tokia reakcija į sielvartą, kai dėl hormonų (jų kiekis gali būti iki 30 kartų didesnis už normą) pasireiškia simptomai, panašūs į miokardo infarktą.

 

Deja, visuomenėje vengiama kalbėti apie jausmus augintiniui. Meilė ir prisirišimas laikomas neleistinu gyvūnų humanizavimu. „Senmergė – be vyro, tai augina kates“, „Vietoj to, kad gimdytų vaikus, įsigijo šunį“, „Taško pinigus parodoms, geriau namą pasistatytų“ – neretai aplinkiniai smerkia pasirinkimą, jei keturkojai užima didelę gyvenimo dalį. Dažniausiai nesupranta ir gedėjimo proceso.

 

Nedaugelis gali paprašyti kelių laisvų dienų darbe, nes nugaišo šuo ar katė, todėl vaikšto apsiašaroję ir teisinasi alergija. Baisu parodyti tikruosius jausmus, lyg liūdesys po augintinio netekties išduotų ydas: sentimentalumą, nebrandumą, emocinį silpnumą. Taigi, gedėjimą sunkina ne tik palaikymo stoka, bet ir negalėjimas pripažinti savo jausmų. Ši papildoma gėda komplikuoja atsigavimo procesą, jis tampa ilgesnis ir sudėtingesnis.

 

Laikas prieš ir po

 

Augintinis nėra tik šuo ar katė… Skirtingai nei kai kurie žmonės, gyvūnai geba užmegzti tvirtą emocinį ryšį. Labai nedaug dvikojų būtybių suteikia tiek daug pasitikėjimo, atsidavimo ir besąlyginio priėmimo. Remiantis moksliniais tyrimais, augintiniai naudingi tiek psichinei sveikatai, tiek bendrai gerovei. Gyvūnai pakelia nuotaiką, mažina stresą ir vienatvę, depresijos riziką, suteikia socialinę paramą. Jie lyg veidrodžiai atspindi meilę, kurią gauna iš žmogaus, todėl santykiai tampa simbiotiniai.

 

Su augintinio praradimu atsiranda daug tuščio laiko, kurį tenka užpildyti kita veikla. Rūpinimasis gyvūnu sukuria tam tikrą rutiną ir užimtumą. Ryte pavedžiojame šunį, kartais pabendraujame su kitais šeimininkais, per pietų pertrauką užsakome pašaro ir planuojame vizitą į veterinarijos gydyklą, vakare prieš miegą dūkstame lovoje… Praradus augintinį sugriūna įprasta tvarka. Daug dalykų, anksčiau teikusių pasitenkinimą, tampa beprasmiai. Nenuostabu, kad gyvenimas nusidažo pilkomis spalvomis.

 

Sukrečianti patirtis

 

Sielvartas apima fizines, pažintines, socialines ir psichologines reakcijas. Gali pasireikšti simptomai kūne, pvz., galvos, krūtinės, pilvo skausmas, išsekimas, jėgų stoka, pykinimas, apetito nebuvimas, nemiga. Kyla daug įvairių emocijų: liūdesys, pyktis, kaltė, nerimas, baimė, neviltis, vienatvė, ilgesys, palengvėjimas, dėkingumas. Neretai jas lydi ašaros.

 

Pakinta protinė veikla. Gali būti ruminavimas, ypač dėl augintinio ligos ir mirties, susirūpinimas, negebėjimas susikaupti, kantrybės stoka, sumišimas, haliucinacijos (šeimininkas girdi augintinio keliamus garsus). Sielvarto apimtas žmogus leidžiasi į diskusijas su aukštesnėmis jėgomis arba ieško filosofinio pateisinimo mirčiai („Kur dabar yra mano augintinis? Ar šunys turi savo rojų? Ką dar galėčiau dėl jo padaryti?“).

 

Socialiniu požiūriu, siekiama atsiriboti nuo draugų, artimųjų rato arba priešingai – palaikyti glaudesnius santykius ir sulaukti užuojautos. Gedintis žmogus vengia to, kas primena augintinį, pvz., nesilanko parke, kur gali sutikti pažįstamų šunų augintojų. Bijo, kad kaimynai pradės klausinėti, kur dingo augintinis. Kartais kyla nerimas grįžti į tuščius namus.

 

Kaip susidoroti su praradimu?

 

Neleiskite teisti jausmų. Ne visi patyrę gilų ryšį su gyvūnais, dėl to kai kurie žmonės gali reaguoti atmestinai, nejautriai. Pastabos „Tai buvo tik katė“ arba „Tiesiog įsigyk naują šunį“ rodo, kad asmuo nė nebando įsijausti į kenčiančiojo situaciją. Tačiau žmonėms, kuriems gyvūnai buvo bene vieninteliai šeimos nariai, nuskaidrinę kasdienybę tiek rūpesčiais, tiek džiaugsmais, praradimas gali būti ypač skausmingas. Svarbu iš anksto įsisąmoninti, kad aplinkinių reakcijos nebus tokios, kokių tikimasi. Tie, kurie nepažinojo augintinio, nematė tarpusavio ryšio, sunkiai supras sielvartą. Stenkitės, kad komentarai nenuliūdintų ir neabejokite, kad jūsų liūdesys yra 100 % pagrįstas. Nereikia jausti kaltės dėl blogos savijautos.

 

Būkite kantrūs sau. Sielvartas – sudėtingas procesas. Vieną dieną pabusite geros nuotaikos ir susitaikę su netektimi, tačiau apsipilsite ašaromis gatvėje pamatę panašų gyvūną. Pasivažinėjimas emociniais kalneliais tęsiasi iki metų, tačiau gedulo trukmė individuali. Vienas mokslinis tyrimas atskleidė, kad 25 % žmonių, netekusių augintinių, labai liūdėjo nuo 3 iki 12 mėn., 50 % – 12–19 mėn., 25 % – 12–24 mėn. Nesistenkite lyginti savo jausmų su kitais praradimais ir neskubinkite įvykių. Sielvartas nedings per naktį. Neįmanoma pakeisti nuotaikos ir mąstymo per trumpą laiką, todėl leiskite sau pabūti su jausmais. Tikėtina, skausmas palaipsniui lengvės. Šis gyvenimo etapas amžinai nesitęs.

 

Kalbėkite apie savo poreikius. Daug naminių gyvūnėlių augintinių gėdijasi savo jausmų ir nekalba apie praradimo skausmą, todėl aplinkiniai gali nežinoti, kaip padėti. Užtektų pasiteirauti elementarių dalykų, pvz., „Kaip miegojai“, „Ar šiandien pavalgei?“, „Ką planuoji veikti?“. Kartais žmonės sutrinka, išsigąsta ir atsiriboja, užuot palaikę sunkią akimirką, todėl kalbėkite, ko jums reikia. Jeigu praradus šunį sunku išeiti iš namų, pasikvieskite draugą. Galite suplanuoti išėjimą būtent tuo paros laiku – ryte ar vakare, kada įprastai vedžiodavote augintinį. Pasiūlykite artimam bičiuliui kartu peržiūrėti nuotraukas, kuriose įamžintos laimingiausios akimirkos. Skausmą malšina pagalba kitiems, todėl galite savanoriauti gyvūnų prieglaudose. Įamžinkite augintinio atminimą, pvz., pasilikite parodose laimėtas taures, užsisakykite puodelį ar pagalvėlę su jo atvaizdu.

 

Burkitės į palaikymo grupes. Sielvartas būna didesnis, jei nėra su kuo pasidalinti. O dėl stigmos, neva nenormalu gedėti augintinio, sudėtinga sulaukti adekvataus palaikymo. Tačiau yra žmonių, kurie turėjo identišką patirtį. Jei draugai ar šeimos nariai nesupranta jūsų išgyvenimų, kreipkitės į kitus gyvūnų mylėtojus. Socialiniuose tinkluose apstu grupių, vienijančių bendraminčius, atsižvelgiant į gyvenamąją vietą, gyvūno rūšį ir veislę. Kartais pakanka pasidalinti jausmais ir sulaukti patvirtinimo, kad augintinis iš tiesų buvo nuostabus ir be jo liūdna. Sielvarto normalizavimas – pirmas žingsnis priėmimo ir išgijimo link.

 

Laikykitės įprastos dienotvarkės. Svarbu pripažinti, kad gyvenimas pasikeitė. Taip pat derėtų rasti būdų, kaip kompensuoti pokyčius, t. y. atsiradusį laiko perteklių. Jei rytais žadindavo katė, dabar prieš darbą galite užsiimti joga arba skaityti knygas. Šuo padėdavo kas dieną įveikti 10 tūkst. žingsnių? Įsigykite dviratį arba pradėkite lankyti baseiną. Bandykite atrasti teigiamų aspektų. Jeigu augintinis buvo senas ir reikėjo slaugyti, neturėjote kam palikti, ištuštėjus namams atgavote laisvę keliauti. Pasinaudokite proga užsiimti veiklomis, kurių anksčiau sau neleisdavote.

 

Metas naujam draugui

 

Sielvarto ciklas prasideda neigimu („Netikiu, kad jo nebeliko“) ir tęsiasi per pyktį („Kodėl susirgo mano šuo? Gydytojas kaltas, kad nepagydė“), derybas („Galėjau išgelbėti, jei būčiau pastebėjęs…“), depresiją („Man trūksta augintinio“). Galiausiai aplanko susitaikymas su netektimi.

 

Nėra vieno atsakymo, kada laikas įsigyti naują augintinį. Vieni būna pasiruošę po kelių mėnesių, kiti nebenori gyvūnų, kad nepatirtų panašių jausmų ateityje. Prieš atveriant namų duris naujam keturkojui gyventojui, reikėtų sąžiningai atsakyti, ar emociškai paleidote senąjį draugą į amžinosios medžioklės plotus? Jei pakeisite jį gyvūnu, kuris atrodo panašiai, neužlopysite atsivėrusios tuštumos. Tačiau jauniklis gali išblaškyti niūrias minias ir mobilizuoti, nes mažyliu reikia rūpintis.

 

Reikėtų įvertinti kitų šeimos narių pasirengimą. Ne visi vienodai susitaiko su netektimi, ypač vaikai ir senjorai. Jei paskubėsite, kai kurie artimieji gali pasijusti lyg nuvertintumėte jų sielvartą. Gerbkite šeimos narių jausmus ir dėl naujo augintinio sutarkite vienbalsiai.

 

Normalu atidėti naujo draugo įsigijimą. Net jei susitaikėte su netektimi ir ateityje planuojate turėti augintinį, nebūtina skubėti. Galbūt tokį norą skatina įpročiai? Pasimėgaukite gyvenimu be naminių gyvūnų ir pakvieskite naują šeimos narį tada, kai jausite poreikį ne sugrąžinti praeitį, o žengti į ateitį.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė