Sielvartas drasko širdį

Vis dar diskutuojama, ar naminiai augintiniai jaučia netekties skausmą kaip žmonės. Gyvūnų elgesio ekspertai sako, jog ten, kur yra emocinis prisirišimas, bus ir išsiskyrimo kartėlis. Beje, šunys dažniau verkia ne liūdėdami, o džiaugdamiesi.

Tik kelios istorijos…

Visi žino legendą apie japonų akitą Hačiko, kuris kiekvieną dieną stotyje laukdavo mirusio šeimininko, kol pats nugaišo. Socialinių tinklų žvaigždė, turėjęs 16 mln. sekėjų, mieliausiu pasaulio šunimi tituluotas Pomeranijos špicas Boo nugaišo iš sielvarto netekęs keturkojo draugo Buddy, su kuriuo gyveno 11 metų. Kiekvienas turistas, apsilankęs Edinburge (Jungtinė Karalystė), nori nueiti prie „Greyfriars Bobby“ fontano, kuriame stovi bronzinė natūralaus dydžio skaiterjero statula. Šuo išgarsėjo XIX a., kai praleido 14 metų saugodamas mirusio šeimininko kapą. Tai tik kelios istorijos, įrodančios keturkojų prisirišimą, atsidavimą, ištikimybę. Nors aukščiau manyta, kad jausmai ir aukštesni protiniai gebėjimai būdingi tik žmonėms ar primatams, naujausi moksliniai tyrimai įrodo, jog prijaukinti gyvūnai taip pat turi emocijas.

Sielvarto sindromas

Žmonėms, išgyvenantiems stiprų stresą, pavyzdžiui, artimojo netektį, pasireiškia psichosomatinis sutrikimas, žinomas kaip sudaužytos širdies sindromas. Asmuo krūtinėje jaučia skausmą, sunkumą, kurį apibūdina kaip gėlą, o medikai iš tiesų mato miokardo veiklos susilpnėjimą. Progresuojant būklei gali ištikti širdies nepakankamumas. Daugelis šunų mylėtojų neabejoja, jog augintiniai jaučia, todėl kenčia ir net gali nugaišti palaužti sielvarto.

JAV Pietų Ramiojo vandenyno apygardos gyvūnų prieglaudos Vašingtone komanda atliko tyrimą norėdama veterinarinės medicinos literatūroje rasti būklę, vadinamą sudaužytos širdies sindromu. Nustebo, jog nėra jokio mokslinio paaiškinimo apie tai, kaip jaučiasi šunys, netekę šeimininko ar kito keturkojo draugo, kaip padėti gyvūnui susidoroti su emociniu skausmu. „Veterinarinėje literatūroje neminimas sudaužytos širdies sindromas ir nėra jokių medicininių įrodymų, kad augintiniai dėl sielvarto patiria fizinius simptomus, – stebėjosi ataskaitos autorius Cory McKeownas. – Kasdien prieglaudoje matome gyvūnus, kurie kenčia: nustoja ėsti, susirango kampe, slepiasi, nereaguoja į aplinką.“

„Gyvūnų elgesys ir charakteris gali pasikeisti, jei miršta žmogus ar kitas kompanionas. Šie išgyvenimai gali lemti fiziologinius pokyčius, dėl kurių pablogėja sveikata, – įsitikinusi amerikiečių veterinarijos gydytoja Neerja Muncaster. – Pastebėjau priešingą elgesio modelį, pavyzdžiui, didesnį pasitikėjimą, norą bendrauti, kai nugaišta gaujos lyderis, anksčiau skriaudęs esančius žemesnėje hierarchijos vietoje. Tai būdinga katėms. Kai nugaišta agresorė, baikštesnės gentainės įsidrąsina.“

Nors veterinarinėje medicinoje nėra įrodymų, kad gyvūnams iš sielvarto plyšta širdis, šis apsibūdinimas neatsirado be reikalo. Apstu faktų, kai augintiniai gaišta dėl emocinio skausmo.

Tragiška lemtis

Šunų elgsenos specialistas dr. Stanley Corenas papasakojo draugo istoriją, kai jo namuose gyveno trys augintiniai – du šunys ir katė. Nugaišus vienam Bostono terjerui, netrukus nugaišo ir katė. Dienraštyje „Daily Mail“ aprašytas atvejis Afganistane, kai šuo nugaišo netekęs šeimininko. Gyvūnų psichologas Rogeris Mugfordas teigė, jog jis yra „daugelių atvejų, kai augintiniai nugaišdavo iš sielvarto“ liudininkas.

Šios istorijos primena žmonių jausmus, žinomus kaip našlystės efektas, kai mirus partneriui antroji pusė suserga sunkia depresija, kuri pasireiškia per pirmus tris mėnesius. Nors ši būklė veterinarijoje neminima, remiantis žurnalo „Animals“ atliktais tyrimais, augintiniai sielvartauja panašiai kaip žmonės.

Tyrimas, kuriame dalyvavo beveik 280 šeimininkų, atskleidė, kad kačių ir šunų elgesys pasikeičia nugaišus kitam gyvūnui. Augintiniai dažnai ieškodavo „velionio“, o neradę inkštė ar miaukė. Gedintiems gyvūnams pasireiškė simptomai, kuriuos dažnai mini prieglaudų darbuotojai ir kurie būdingi žmonių depresijai. Tai vidutinis ar sunkus apetito praradimas, energijos ir žvalumo stoka, apatija ir saviizoliacija.

Kai katės nustoja ėsti, joms greitai išsivysto būklė, vadinama kepenų suriebėjimu, kuri sukelia šio organo nepakankamumą ir žūtį. Gyvūnai dažniausiai suserga šia liga, kai praranda apetitą dėl streso. Taigi, kai katės sielvartauja, nukenčia ne širdis, o kepenys.

Kai šunys nustoja ėsti, įsijungia daugybė fiziologinių biocheminių mechanizmų, kurie padeda kompensuoti energijos trūkumą. Organizmas pradeda virškinti savo riebalus, sulėtėja medžiagų apykaita. Kraujyje cirkuliuoja toksiški skilimo produktai, iki pavojingos ribos nukrinta cukraus kiekis.

Galima teigti, jog sielvartaudami ir atsisakydami ėsti gyvūnai pradeda naikinti save iš vidaus. Kuo stipresnis buvo prisirišimas, tuo sunkesnis gedulas.

Sielvarto požymiai

•  Garsesnė, dažnesnė ir ilgesnė vokalizacija: miaukimas, lojimas, inkštimas ir pan.

•  Obsesinis kailio švarinimas ir granuloma – odos bėrimas, atsirandantis dėl pernelyg intensyvių ir dažnų veiksmų liežuviu.

•  Apetito praradimas ir atsisakymas ėsti.

•  Per didelis dėmesio reikalavimas.

•  Išsiskyrimo nerimas, nenoras likti vienumoje.

•  Sutrikęs režimas, kai gyvūnas dieną miega, o naktį būdrauja.

•  Blaškymasis, mirusio asmens ar gyvūno paieška, gulėjimas velionio mėgstamose vietose.

•  Meilės atmetimas, nenoras bendrauti ir žaisti.

•  Jėgų ir susidomėjimo stoka, apatija.

•  Vienatvė, slapstymasis, saviizoliacija.

Kaip padėti?

Pasak amerikiečių veterinarijos gydytojos Karen Becker, rekomenduojama išlaikyti kuo stabilesnę augintinio kasdienybę, įskaitant šėrimą, pasivaikščiojimus, žaidimus, šukavimą ir pan. Šeimininkams reikėtų daugiau bendrauti, skatinti gyvūną ir nukreipti dėmesį nuo netekties. Galima ilginti buvimo lauke laiką, užsiimti aktyviais žaidimais, sportu.

Svarbu neskubėti įsigyti naują augintinį ir suteikti laiko susitaikyti su netektimi. Priešingu atveju gali padidėti depresija. Yra rizika, jog senbuvis, kuris ilgisi draugo, sutiks naujoką priešiškai. Tokia santykių pradžia nenaudinga abiem pusėms ir vėliau gali apsunkti kelių augintinių gyvenimą po vienu stogu.

Naminiai gyvūnai puikiai jaučia žmonių emocijas. Jei liūdi šeimininkas, liūdi ir augintiniai. Norint palengvinti keturkojų savijautą, reikėtų kontroliuoti savo emocijas – nešaukti, nebarti, nepykti. Šiuo laikotarpiu šeimai reikia ramybės ir susitaikymo. Tiek šunis, tiek kates ramina fizinis kontaktas, pavyzdžiui, galimybė pagulėti šalia žmogaus ar gentainio, kuriuo pasitiki.

Evoliucijos biologai sako, kad sielvartas turi motyvuoti atkurti emocinį ryšį ir iš naujo patirti prisirišimą. Augintiniai labai socialūs, todėl kenčia netekę kompaniono ar šeimininko. Susidūrus su sunkiomis sveikatos problemomis, pavyzdžiui, jei gyvūnas atsisako ėsti, reikia skubiai kreiptis į veterinarijos gydytoją. Jei pasikeitė augintinio elgesys, pavyzdžiui, nenori likti namuose vienas, verta pasikonsultuoti su dresūros specialistu.

Džiaugsmo ašaros

Naujausios mokslinės studijos, paskelbtos žurnale „Current Biology“, atskleidžia, jog šunys verkia, tačiau – iš džiaugsmo, o ne liūdesio. Tyrėjai nustatė, kad keturkojų akys sudrėksta labiau, kai jie susitinka su šeimininkais po kelių išsiskyrimo valandų. „Visi šunys džiaugiasi, kai pamato pažįstamus žmones. Už šį mechanizmą atsakingas prisirišimo hormonas oksitocinas“, – teigia gyvūnų elgsenos tyrėjas Takefumi Kikusui iš Azabu universiteto Veterinarijos mokyklos (Japonija). Asmeninė patirtis sudomino jį ištirti hormono poveikį gyvūnams. Kai augintinė atsivedė šuniukų, mokslininkas pastebėjo, kad kalytės akys sudrėkta visada, kai ji rūpinasi savo jaunikliais. Kilo mintis, kad oksitocinas, kuris skatina motinystės instinktus, didina jautrumą, kuris reikalingas emocijų raiškai.

Mokslininkus labiausiai nustebino faktas, kad pavyko užfiksuoti džiaugsmo ašaras. Net žmonių psichologijos srityje labiau tiriamos neigiamos emocijos, palyginti su pozityviomis. Netektis, išsiskyrimas, ilgesys, širdies skausmas – tokios priežastys dažniausiai išprovokuoja verkimą. Mokslininkai nekantrauja išsiaiškinti, ar šunys ašaroja liūdėdami, ar tai galėtų būti vienas atpažįstamų, vizualiai matomų kančios požymių. „Liko dar daug neatsakytų klausimų. Žinome, kad suaugusiems žmonėms pagrindinė emocinių ašarų funkcija yra socialinė. Jos sukelia aplinkinių užuojautą, empatiją ir skatina elgtis globėjiškai. Šunų ašarų paskirtis gali būti kita. Dar nežinome, ar gyvūnai naudoja jas komunikacijai, – teigė T. Kikusui.

Išmokti jausmai

Manoma, kad prijaukinti gyvūnai liūdi ar džiaugiasi, t. y. reiškia emocijas, tik todėl, kad žmonės patys to išmokė. „Mūsų augintiniai evoliucionavo kartu. Mes suformavome ir įtvirtinome šunų elgesį, kuris patinka, – teigia psichologas Asmiras Gračaninas iš Rijekos universiteto (Kroatija). – Šunys itin imlūs ir adaptuojasi. Ašaros greitai suminkština šeimininkų širdis, todėl gali būti, kad keturkojai išmoko ašaroti iš džiaugsmo. Galbūt žmonės intuityviai rinkosi šunis, kurie reiškė emocijas, todėl savybė tapo paveldima ir perduodama palikuonims.“ Panašius rezultatus gavo japonų turėjai, kurie pastebėjo, kad nuotraukos, kuriose pavaizduotas šuo drėgnomis akimis, vertinamos kaip mielesnes. Lygiai taip pat šeimininkai apsąla išvydę pakeltus antakius ar klausant į šoną pasuktą galvą. Evoliucijos biologų nuomone, tai išmoktas elgesys, padedantis šunims komunikuoti su žmonėmis.

„Šie atradimai natūraliai kelia klausimą, kas yra emocija? Ar šunys jaučia fiziologinius pokyčius, kuriuos mes siejame su laime ir liūdesiu? Kitaip tariant, ar augintinis tikrai džiaugiasi matydamas šeimininką ir liūdi jo netekęs, ar paprasčiausiai išgyvena eilę biologinių procesų, kurie susiformavo per tūkstančius metų dėl adaptacijos ir atrankinio veisimo?“ – retoriškai klausia A. Gračaninas. Kad ir kaip būtų, mokslas renka vis daugiau įrodymų, jog naminiai augintiniai ne tik jaučia, bet ir moka išreikšti emocijas. Takoskyra tarp šeimininkų ir jų gyvūnų nyksta. Žmonės nėra kažkuo unikalūs ar pranašesni už mažuosius Žemės gyventojus.

Autorė Jurgita Ramanauskienė