Įkopti į Everestą – ne kiekvienam įveikiamas iššūkis. Tiesa, Nepale gyvenantys šerpai šį pavojingą kalną per gyvenimą įveikia ne kartą. Būtent jie šimtus šlovės ieškotojų veda į viršukalnę, o retsykiais ten net pasitinka mirtį. Daugiau nei 300 alpinistų žuvo bandydami pasiekti viršūnę. Dauguma jų – šerpai, kurių kūnai dėl atšiaurių sąlygų kartais amžiams lieka gulėti sniegynuose, liudydami naujų alpinistų pasiekimus.

 

Kas tie šerpai?Portrait,Of,Smiling,Sherpa,Man,With,Backpack,Enjoying,Mountain,Views

 

Šerpai – Nepalo etninė grupė, garsėjanti puikiais alpinizmo įgūdžiais ir didele ištverme dideliame aukštyje. Šalies aukštumose gyvena ištisos šerpų kartos, jie dirba gidais ir nešikais, o jų žinios neįkainojamos. Nepalo šerpai gyvena Solukhumbu rajone, Himalajų apylinkėse. Šį regioną jungia Sun Kosi upė ir nuostabūs kalnų vaizdai, o pats Khumos regionas yra 4,2 km aukštyje. Nors kvapą gniaužia įspūdingas kraštovaizdis, oro sąlygos šiame regione kelia nemažai iššūkių – vasarą siaučia musonai, o žiemos itin šaltos. Tiesa, šerpų tautai tokios oro sąlygos įprastos ir niekaip nepaveikia jų kasdienių įpročių. Manoma, kad gyvenimas dideliame aukštyje leido jų kūnams genetiškai prisitaikyti prie mažesnio deguonies kiekio ir retesnės atmosferos. Tačiau nusileidę iki jūros lygio patirtų tokį patį diskomfortą, kokį patiria į kalnus lipantys žemumų gyventojai.

 

Turizmo sektoriuje dirba 11,5 % Nepalo darbo jėgos, t. y. apie 370 tūkst. žmonių. Dauguma šerpų užsiima alpinizmu ir su tuo susijusia veikla. Nepaisant neįkainojamų žinių apie kalnus, dažnai susiduria su skurdu. Nors ekspedicijų vadovai ir kelionių kompanijos pelno didelį finansinį atlygį iš brangių alpinizmo ekspedicijų, šerpai už sunkų darbą gauna menkus atlyginimus. Anot „National Geographic“, žygis su gidu į Everestą gali kainuoti 30–120 tūkst. JAV dolerių. Skaičiuojama, kad šerpai per visą laipiojimo sezoną uždirba tik apie 4000 dolerių, o vakarietiškos kilmės gidai už tą patį darbą gauna maždaug 50 tūkst. dolerių. Manoma, kad toks atlyginimų skirtumas dar labiau pabrėžia turizmo pramonės nepagarbą šerpų gyvenimui ir atskleidžia skurdo realybę.

 

Kalno rekordininkai

 

Nepaisant sudėtingos finansinės situacijos, šerpai turi kuo didžiuotis. Štai neseniai vienu žinomiausių visų laikų šerpų paskelbtas 49-erių Kami Rita pravarde „Everesto žmogus“. Jis į Everesto viršūnę įkopė rekordiškai daug – 31 sykį, įskaitant du kartus 2019-ųjų gegužę. K. Rita tapo rekordininku ir dar kartą pasiekė viršūnę šių metų gegužę, kopdamas pietryčių kalnagūbrio maršrutu, tuo pat metu būdamas gidu 22 Indijos atstovų komandai, lydimai dar 27 šerpų. Kilęs iš alpinistų šerpų šeimos. Pirmą kartą į Everestą įkopė 1994 m., o nuo to laiko beveik kiekvienais metais žvelgia į tolį nuo pasaulio viršūnės. Jo dėdė žuvo 2014 m. Khumbu ledyne, o Kami padėjo surasti kūną. Jis taip pat kopė į kalną 2015-aisiais, kai didžiulė sniego lavina užgriuvo pietinę bazinę stovyklą, nusinešdama mažiausiai 20 gyvybių, daugiausia šerpų. Per visą gyvenimą matęs tiek daug mirčių, ne kartą sakė žurnalistams, kad jis ir jo kolegos nusipelno daugiau pripažinimo už sunkų darbą. „Šerpai skinasi kelią, taiso virves, o užsieniečiai duoda interviu sakydami, kad įkopti į Everestą lengva. Jie kalba apie savo drąsą. Tačiau pamiršta šerpų indėlį. Šerpai daug kovojo, kad tai įvyktų“, – sakė jis interviu BBC.

 

Mirties zona

 

Žmogaus kūnas neprisitaikęs kopti į aukščiausias pasaulio viršūnes. Pasiekus tam tikrą aukštį sutrinka jo funkcijos. Žemesniame aukštyje plaučiai ir protas gauna užtektinai deguonies, kad tinkamai funkcionuotų, tačiau deguonies lygis mažėja kylant aukščiui. Užkopę beveik 2444 metrus alpinistai patenka į mirties zoną. Kūnas ir ląstelės nustoja funkcionuoti. Miršta ląstelė po ląstelės, minutė po minutės. Norint pasiekti Everesto viršūnę, esančią 8848,86 m aukštyje, reikia pakilti daugiau nei 800 m nuo mirties zonos. Kita pagrindinė priežastis, kodėl žygeiviai linkę žūti mirties zonoje, – perpildytas regionas. Dėl galybės alpinistų, trokštančių įgyvendinti svajonę, sunku greitai pereiti mirties zoną ir pasiekti kalno viršūnę. Everesto viršūnėje deguonies lygis yra 40 % mažesnis, nei jūros lygyje, todėl nenuostabu, kad dažnai ištinka hipoksija. Tai kūno būklė, kai audiniuose per mažai deguonies. Įkvepiant deguonį, jis per plaučius patenka į alveoles, kraują ir kitus kūno audinius. Hipoksija atsiranda, kai reikiamas deguonies kiekis nepatenka per kraujagysles į kraują ir kitus kūno audinius. Šiam procesui būtini tiek oro srautas, tiek kraujotaka. Plaučių ar širdies ligos dar labiau didina hipoksijos riziką. Hipoksija veikia ne tik žmogaus kūno organus, bet ir ląstelių funkcijas. Kai organizmas kenčia nuo hipoksijos, ląstelių funkcijos visiškai sustoja, kūnas tarsi išsijungia, gali įvykti ilgalaikiai pažeidimai. Žmonės patiria kognityvinių sutrikimų – atminties ir klausos praradimą, aklumą ir kt. Be to, dėl hipoksijos gali ištikti širdies priepuolis, smegenų aneurizma, insultas. Ekspertai rekomenduoja Everesto mirties zonoje praleisti ne ilgiau kaip 16–20 val. Šerpams šis aukštis dažnai nėra mirtinas. Priešingai, kai kurie jų mirties zonoje praleido tiek laiko, kad sumušė rekordą. Babu Chiri Sherpa Evereste išbuvo apie 21 val. be deguonies, o Pemba Gyalje Sherpa – 90 val. su deguonimi.

 

Kraupi realybė

 

Kiekvieną mėnesį Everesto kalno mirties zonoje įvyksta keletas mirčių. Pasak tyrėjų, lavonai randami tarp ketvirtosios stovyklos maršruto ir Everesto kalno viršūnės. Ketvirtoji stovykla yra 7,9 km aukštyje, pradedant nuo mirties zonos pradžios ir baigiant kalno viršūne. Ironiška, bet dažnos mirtys Evereste, regis, neatbaido alpinistų. Priešingai, kuo daugiau alpinistų žūsta, tuo labiau auga šio didingo kalno mistika. Remiantis „Himalayan Database“, alpinizmo aukų skaičiaus registru, Everesto šlaituose žuvo 132 šerpai, vien per pastarąjį dešimtmetį – 28. Jie įkrito į plyšius, buvo sutraiškyti griūvančių ledo luitų arba tiesiog išnyko kalno platybėse, kol bandė pasirūpinti klientais. Šie duomenys rodo niūrią realybę – 1,2 % šerpų, vos spėję atsisveikinti su šeimomis, miršta darbe.

 

Šerpų darbas Evereste – vienas rizikingiausių. Be sniego lavinų ir kritimų kopiant, tenka įveikti ledą, pavojingus plyšius, aukščio baimę, nušalimus, tinklainės kraujavimą, pūgas ir itin žvarbius gūsingus vėjus. Per daug metų į Everestą buvo įkopta daugiau nei 8000 kartų, tačiau neskaičiuojama, kiek daug buvo nesėkmingų kartų, kai alpinistų planus sugriovė ekstremalios oro sąlygos. Nenuostabu, kad būna metų, kai į kalną įmanoma patekti vos kelias savaites gegužę. Kelias į Everestą niekada nebūna lengvas. Pasakojama, kad kai kurie alpinistai taip apsėsti šlovės, jog ignoruoja šerpų įspėjimus apie saugumą ir kopia į viršūnę be deguonies balionų, vandens ir maisto. Šerpai, kurie padeda suprasti maršrutą, įrengti stovyklą ar nešti reikiamus daiktus, tokius akibrokštus priima kaip dar vieną vakariečių užgaidą. Gidu ar nešiko darbas Evereste jiems suteikia galimybę užsidirbti ir išlaikyti savo šeimas. Tačiau šio darbo negalima prilygti jokiai kitai aptarnavimo sričiai, nes darbuotojai nuolat aukoja savo gerovę tarnaudami kitiems. Kai įvyksta tragedija, šerpai dažnai dingsta iš istorijos puslapių.

 

Autorė Monika Budnikienė