Dauguma širdyje jaučiasi paaugliais, nors jau seniai sulaukė 30 ar 40 metų. Tačiau vaizdas veidrodyje nuolat primena, jog artėja senatvė. Ji daugumai asocijuojasi su išskirtinai neigiamais dalykais: bejėgiškumu, vienatve, ligomis, gyvenimo monotonija, mažomis asmeninio gyvenimo galimybėmis. Senatvė yra nelaukiama, o to, ko nenorima, dažniausiai pradedama bijoti.

 

shutterstock_50830381

Senatvė prisėlina nepastebimai

 

Demografiniu požiūriu pagyvenusiais žmonėmis laikomi 60-ies ir vyresni, psichologiniu aspektu paskutinis gyvenimo etapas prasideda sulaukus 55-ių metų, tačiau tikslus laikas priklauso nuo asmens socialinio amžiaus: jaunesni ir neturtingesni gyventojai senatvės pradžia linkę laikyti 55-uosius gyvenimo metus, o vyresni ir labiau pasiturintys– 65–70-uosius metus. Nors moterys pirmosios pajunta senėjimo požymius, nes visa grožio industrija be perstojo siūlo raukšleles mažinančias injekcijas, įvairias procedūras SPA centruose, tačiau jos greičiau su ta mintimi susitaiko. Vyrai ignoruoja visus pokyčius, todėl skaudžiai reaguoja priskirti prie „vyresniųjų“ grupės.

   

Senėjimo keliamos baimės

Žmonės bijo, kad senatvėje gyvenimas taps sunkesniu, jiems kils įvairių problemų. Toks jausmas dažniausiai būna pamatuotas, nes įspėja apie pavojų arba galimą žalą. Socialinės psichologijos požiūriu prietarai, nesugebėjimas apdoroti informacijos, gėda, apribojimai, nelankstumas ir statuso praradimas riboja žmogaus saviraišką. Senatvėje didėja tikimybė susirgti, dažnai net keliomis ligomis iš karto, o jei miršta sutuoktinis, nebelieka artimų draugų, senas žmogus pasijunta atstumtas ir vienišas. Ilgai buvo manoma, kad senus žmones labiausiai trikdo mirties baimė, todėl ji buvo tiriama dažniausiai. Eriko Eriksono 1988 m. paskelbtoje amžiaus tarpsnių teorijoje šis jausmas buvo laikomas svarbia pagyvenusių žmonių vidinių konfliktų varomąja jėga: anot jo, žmogus, neįstengiantis nuslopinti mirties baimės išmintingu ir ramiu savo gyvenimo įvertinimu, senatvėje pulsiąs į juodžiausią ir neviltį. Filosofas netvirtino, jog seni žmonės labiau bijo mirties negu jaunesni, tik pabrėžė, kad paskutiniame gyvenimo tarpsnyje tai tampa lemiama psichinių procesų varomąja jėga. Vis dėlto daugelis autorių laikėsi nuomonės, kad šis jausmas labiausiai pasireiškia būtent senatvėje. Tikriausiai taip mano ir dauguma žmonių, ypač tie, kurie patys nėra seni. Tačiau empiriniai mirties baimės tyrimai neabejotinai šį mitą paneigė.

 

Dažniausiai pasitaikantys stereotipai

  • Manoma, kad seni žmonės dažnai yra vienalytė, supanašėjusi masė, jiems priskiriami vienodi bruožai ir savybės, o iš tiesų per ilgus metus sukaupta patirtis kiekvienam suteikia individualumo.
  • Bene populiariasias stereotipas yra tas, kad senatvėje žmonės suvaikėja. Tiriant 60 metų ir daugiau sulaukusius žmones paaiškėjo, kad tik 2-3 procentai iš jų gali būti pavadinti „suvaikėjusiais“.
  • Daugelis mano, kad vyresniame amžiuje sekso nebelieka, bet lytinis gyvenimas priklauso nuo bendros organizmo savijautos bei partnerių tarpusavio santykių. Seksualinis elgesys senatvėje pradėtas tyrinėti apie 1960 metus, o amerikiečių Viljamo Masterso ir Virdžinijos Džonson tyrimai paneigė seno žmogaus kaip belytės būtybės įvaizdį.
  • Kitą stereotipą, kad seni žmonės yra nekūrybiški ir nelankstūs galima lengvai paneigti Karlo Lagerfeldo, Manoelio de Oliveiros, Iriso Apfelo, Algimanto Čekuolio pavyzdžiais, kurie, net ir sulaukę garbaus amžiaus, nestokoja kūrybiškumo ir energijos.
  • Klaidinga nuomonė, kad vyreniems žmonėms išmokti kažką naujo yra sudėtinga, o gal visai ir neįmanoma: ilgalaikiais tyrimais nustatyta, kad mokymosi sėkmė nuo amžiaus nepriklauso, o susilpnėjusią atmintį kompensuoja įgyta patirtis ir noras mokytis.
  • Stereotipas, kad senstantys žmonės yra pikti ir niurzgos, iš piršto laužtas. Blogai nusiteikusių ir visad nepatenkintų žmonių yra įvairiose amžiaus grupėse, o jei žmogus jaunystėje mokėjo džiaugtis gyvenimu, nebuvo kupinas pykčio visam pasauliui, niekas nepasikeis ir jam pasenus.
  • Keisčiausias stereotipas tas – kad senatvėje žmonės tampa labai religingi. Santykis su religija yra suformuojamas anksčiau, vaikystėje, šeimos rate, mokykloje. Jei žmogus nebuvo religingas visą gyvenimą, per vieną naktį jis tikrai nepasikeis.
   

Menas atitolinti senatvę

Demokritas sakė: „Senas jau buvo jaunas, o jaunas nežinia ar sulauks senatvės”. Senėjimo proceso išvengti neįmanoma, tačiau atitolinti jį nesudėtinga. Sveika mityba ir fizinė veikla yra esminiai dalykai, kurie padeda išlaikyti gerą savijautą, judesių koordinaciją, atmintį, žvalumą. Taip pat pravartu rūpintis ir savo protu, tam puiki alternatyva– trečiojo amžiaus universitetai. Socialiai aktyvūs žmonės nepaklūsta visuomenės sukurtiems stereotipams, juk bendravimas suteikia savivertės jausmą ir gyvenimui suteikia prasmę. Svarbiausia – požiūris, juk senatvė yra sielos būsena, o ne įrašas pase, todėl reikia įsiminti ir išmokti keletą dalykų: kiek įmanoma džiaugtis gyvenimu ir džiuginti kitus, nebijoti bendrauti, nesiskųsti, o drąsinti aplinkinius, susirasti įdomių pomėgių.

 

Tai įdomu

 

• Didžiojoje Britanijoje buvo apklausti 2162 žmonės ir paaiškėjo, kad senais pasijuntama nugyvenus būtent 59 metus, du mėnesius ir dvi savaites.

• Suvokimas, kad jau nesame jauni, pasireiškia atšventus keturiasdešimtmetį. Tiksliau – nugyvenus 40 metų, aštuonis mėnesius ir dvi savaites.

• Komunaliniuose butuose gyvenantys asmenys, lyginant su gyvenančiais nuosavuose namuose, mano, kad senatvė prasideda penkeriais metais anksčiau. Be to, bedarbiai senatvę pajunta net devyneriais metais anksčiau, nei dirbantieji pilną darbo dieną.

• Vyrai senatvę pajunta sulaukę 38 su puse metų, o tai gerokai anksčiau nei moterys, kurios suvokia esą nebejaunos nugyvenusios 42 metus ir devynis mėnesius.

• Kalbos potencialo maksimumą pasiekiame 30 metų, ir galime jį išlaikyti beveik nepakitusį maždaug iki 90 metų.

• Intelektas gali išlikti stabilus visą gyvenimą, jei žmogus nepatiria psichinių ligų.

   

Monika Zagurskaitė