Burleska – daugeliui atpažįstama estrados meno forma. Nors dažnai painiojama su striptizu, iš tiesų tai rafinuotas pasirodymas, kuriuo siekiama provokuoti ar pašiepti. Vis dar visame pasaulyje populiarūs pasirodymai nepalieka abejingų ir traukia kuklius smalsuolius, trokštančius peržengti padorumo ribas.

 

Menas, gluminęs žiūrovusFashionable,Woman,With,Art,Visage,-,Burlesque

 

Žodis „burleska“ kilęs iš italų kalbos žodžio burla, reiškiančio pajuoką arba pasityčiojimą. Daugelis burleskos bruožų atėjo iš senovės Graikijos komedijų, o vėliau Romos dramaturgai juos pritaikė scenai kurdami savotišką satyrą ir parodiją. Žodis „burleska“ Europos literatūroje atsirado satyriniuose kūriniuose XIV a. pr., o XVIII a. pr. vartotas apibūdinant muzikos kūrinius, kuriuose rimti ir komiški elementai gretinti siekiant groteskiško efekto. Apie 1830 m. Anglijoje išpopuliarėjo Viktorijos laikų burleska. Tuo metu tai buvo teatrališka pramoga – rizikinga ir komiška, parodijavusi baletą, operą. V. Šekspyrą bei didikus. Burleska, iš dalies kilusi iš pantomimos, gali būti laikoma įžanginės pantomimos dalies pratęsimu, pridedant papildomų meninių sprendimų. Skirtingai nuo pantomimos, kuri buvo skirta įvairaus amžiaus ir socialinio sluoksnio žmonėms, burleska džiugino siauresnę auditoriją. Kai kurie rašytojai, pavyzdžiui, broliai Broughai, orientavosi į konservatyvius vidurinio sluoksnio žiūrovus. Vienos dažniausių burleskos temų buvo V. Šekspyro pjesės ir didžioji opera. Iki 1880-ųjų beveik kiekviena populiari opera tapo burleskos objektu. Paprastai burleskos pasirodymai vykdavo po operos premjeros. Operinės burleskos populiarumą lėmė tai, kad ji pasiekė net tą dalį žmonių, kurie sau negalėjo leisti apsilankyti operoje, arba labiau mėgo į cirką panašius pasirodymus, primenančius ekstravagantišką karnavalą. Burleskos aktorės dažnai atlikdavo vyriškus vaidmenis, o vyrai ilgainiui pradėjo vaidinti vyresnio amžiaus moteris. Šie teatriniai pokyčiai leido žiūrovams atsiriboti nuo pjesės moralės, daugiau dėmesio skiriant džiaugsmui ir pramogoms. Iš pradžių tai buvo tik trumpieji numeriai, o vėliau išaugo į visą vakaro programą. Moterų seksualumo vaizdavimas Viktorijos laikų burleskoje buvo ypač ryškus, jos rodytos kaip sekso objektas.

 

Burleskos aukso amžius

 

Kai 1860-ųjų pabaigoje burleskos šokėja Lydia Thompson pristatė „Bričių blondinių“ trupę Niujorke su burleskos šou „Ixion“, kilo nemenkas ažiotažas. Moterys vaidino vyrus ir dėvėjo vyriškus apatinius – tuo metu tai buvo labai provokuojantis šou, kuriame netrūko taiklaus sąmojo, parodijų, dainų, šokių, persirengimų, juokingų pokštų ir menkai apsirengusių gražuolių. Įžūli britė išties pasiekė tai, ko norėjo – pritraukti žiūrovus ir palikti juos be amo. Šviesiaplaukių gražuolių trupė Amerikoje tapo tikra sensacija. L. Thompson ir jos trupės pirmasis sezonas buvo labai sėkmingas – padėjo uždirbti daugiau nei 370 tūkst. JAV dolerių. Netrukus kilo visuotinis pasipiktinimas, kuris, žinoma, paskatino tokių pasirodymų paklausą. Po didžiulės „Bričių blondinių“ sėkmės burleska Amerikoje tapo vis populiaresnė, o 1905 m. burleskos teatrų savininkai subūrė vodevilio stiliaus mažus, vidutinius ir didelius teatrus. Burleskos pasirodymai buvo pigesni nei vodeviliai, o mažuose teatruose kiekvieną savaitę vykdavo vis kitas šou. Burleskos atlikėjai visą 40 savaičių sezoną gastroliuodavo kaip vienos trupės dalis. Nors gaudavo stabilias pajamas, tačiau tai nebuvo prestižinis darbas, kurį galėjo dirbti aukštai iškėlę galvas, priešingai – vertinta kaip prastuomenei skirta paslauga. Nepaisant to, kai pristigdavo paklausos, vodevilio menininkai burleskos pasirodymuose koncertuodavo prisidengę slapyvardžiais, kad išvengtų gėdos. Nors vodevilio menininkai į burleskos atlikėjus žiūrėjo iš aukšto, daugelis jų būtent dėl galimybės pasirodyti burleskos šou išvengė bankroto. Didžiausia XX a. pr. burleskos žvaigždė buvo šokėja Millie DeLeon, patraukli brunetė, kuri mėtydavo į publiką keliaraiščius ir retkarčiais nemūvėdavo pėdkelnių. Dėl tokių sprendimų ne kartą suimta.

 

Nuo sėkmės iki nuosmukio

 

1912 m. „Minsky‘s Burlesque“ pradėjo kurti burleskos imperiją ir tapo garsiausiomis to meto šou verslo asmenybėmis Niujorke. Amerikietiškos burleskos prekės ženklą pristatė keturi Louiso ir Ethelės Minsky sūnūs: Abrahamas „Abe“ Bennettas, Michaelas Williamas „Billy“, Herbertas Kay ir Mortonas. Jų prodiusuojami burleskos pasirodymai nuolat balansavo ant padorumo ribos, netgi stebėti pareigūnų, kurie buvo dažni, tačiau nekviesti teatro svečiai. Pirmą kartą burleskos šokėjos paskatino pareigūnų reidą 1917 m., kai Mae Dix netyčia ėmė nusirenginėti kostiumą dar nepasiekusi užkulisių. Kai minia apsidžiaugė, M. Dix grįžo į sceną ir toliau nusivilko drabužius, skambant audringiems plojimams. Vienas iš „Minsky‘s Burlesque“ įkūrėjų įsakė merginoms, kad „nelaimė“ kartotųsi kiekvieną vakarą. Taip prasidėjo nesibaigiantis ciklas: norėdami išlaikyti licenciją, broliai Minskiai turėjo scenoje rodyti įstatymų nepažeidžiančius pasirodymus, tačiau norėdami pritraukti klientus rizikavo. Burleskos populiarumas augo iki 1920-ųjų, kol šie spektakliai buvo uždrausti. Dėl to padaugėjo naktinių klubų, kur persikėlė burleska. Tais laikais ji tapo kitokio žanro menu, atsirado daugiau nuogo kūno, erdvės erotiniams vaizdiniams, viliojimui. 3-iojo dešimtmečio pradžioje pradėtas taikyti aprangos kodas, o atlikėjos negalėjo visiškai nusirengti, privalėjo dengti krūtinę ir lytinius organus. Kai kuriose valstijose galiojo dar griežtesnės taisyklės, pvz., buvo privaloma dėvėti didesnių dydžių apatinius ar kojines, kad matytųsi kuo mažiau nuogos odos. Vykstant seksualinei revoliucijai ir persisotinus nuogybių žiniasklaidoje, 1970-aisiais burleskos populiarumas pastebimai smuko.

 

Ypatingų kostiumų raida

 

Burleskai pritaikyti kostiumai išryškino ir taip ryškų atlikėjų stilių. Apranga buvo skirtinga, priklausė nuo rengiamų pasirodymų. Iš tiesų laikui bėgant burleskos šokėjų rūbai keitėsi beveik tiek pat, kiek ir pati burleska. 1860-aisiais moterys negalėjo parodyti net kulkšnių, jau nekalbant apie visą kūną. Vėliau, laisvėjant visuomenei, pasirodymų kostiumai tapo puošnesni, tačiau šokėjos vis dar dėvėjo pėdkelnes ir laisvus apatinius. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir XX a. pr. burleskos pasirodymuose leista pasirodyti su provokuojančia apranga. 1920-aisiais ekstravagantiškos plunksnos ir puošnios detalės pradėtos derinti su dar seksualesniais kostiumėliais, o burleskos atlikėjai išmoko pabrėžti savo kūną ir meną tuo pačiu metu. 1930–1940 m. burleska tapo erotinių šokių šou su gražiais kostiumais ir ekstravagantiškais muzikiniais numeriais, kuriuos dažnai galima išvysti ir šių dienų pasirodymuose.

 

Autorius Monika Budnikienė