Savo gyvenimo taisykles kuriu pats

Viršelio herojus Saugirdas Vaitulionis atvirai sako – esu darboholikas. Veiklaus profesionalo pilna visur: veda populiarią pokalbių laidą, redaguoja vyrams skirtą žurnalą, kuria kvepalus, organizuoja renginius, vysto reklaminius projektus bei aktyviai veikia socialiniuose tinkluose. Visgi ir jam prireikia atsipūsti. „Kai reikia pailsėti tiek fiziškai, tiek emociškai, pasidarau tylos dieną“, – sako pašnekovas.

Saugirdas Vaitulionis, nuotrauka – Vilijos Arlauskaitės (Caffa Photography), stilius – Mildos Metlovaitės, grimas ir plaukai – „Studija Patricija“.

Saugirdai, jūsų veiklų sąrašas iš tiesų įspūdingas. Kaip pavyksta viską suderinti?

Nepavyksta! (Juokiasi.) O jei rimtai, visą gyvenimą esu pratęs dirbti daug, nes niekas nieko man ant lėkštelės nepadavė, tad didelis krūvis – normalu. Esu darboholikas, todėl tų darbų tiek ir turiu (šypteli). Žinoma, kai būna pats pikas – kiek sudėtingiau, bet tam turiu nemažą komandą ir padėjėją Aistę, kuri yra mano dešinioji ranka ir kiekvieną rytą primena, ką tądien turiu padaryti, kad nieko nepamirščiau. Apie mano užmaršumą vienu metu jau legendos po miestą sklandė, nes dėl didelio darbų krūvio pamiršdavau susitikimus ar sumaišydavau renginių datas. Yra tekę į „Kino pavasarį“ ateiti dieną prieš atidarymą (juokiasi). Taigi, dabar turiu griežtą darbotvarkę ir dar griežtesnę padėjėją, kuri primena kiekvieną žingsnį, kad Vaitulionis nebesusiveltų.

Neseniai pradėjote aktyviau dalintis receptais. Kokią vietą jūsų gyvenime užima skanus maistas?

Maistas, mano galva, – vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Labai mėgstu išragauti ir gaminti naujus patiekalus, vaikščioti po naujus restoranus ir patirti naujų skonių. Man visada patiko gaminti ir draugai žino, kad tą darau visai neblogai (šypsosi). Tiesa, dabar mažiau laiko lieka didelėms draugų vakarienėms. Kai kurie žmonės nemėgsta suktis virtuvėje, o man tai malonumas, atsipalaidavimo forma, kūrybinis procesas. Jei ruoši be kūrybos ir meilės, maistas bus neskanus. Šiame lėkimo laikotarpyje, kai kiekvieną minutę esame užimti, kažkur skubame, maistas yra iš tų malonumų, kuris priverčia nors trumpam sustoti ir pasimėgauti. O receptais dalinuosi, nes šimtus kartų, kai storiuose parodydavau, kad kažką gaminu, sulaukdavau krūvos žinučių su klausimais apie receptus, tad dabar mėgstamiausiais dalinuosi su visais.

Kurios šalies virtuvė artimiausia, o kieno kulinariniai šedevrai atsidūrė jūsų juodajame sąraše?

Mano nuomone, nėra skanios ar neskanios virtuvės, tiesiog produktai, kurių žmogus (ne)mėgsta. Pavyzdžiui, aš negaliu pakęsti austrių. Bandžiau daug kartų, ne mano produktas ir tiek. Tad nevalgau ir nesigadinu nuotaikos. Labai mėgstu žalią žuvį, o žvėrienos ar jautienos tartaro nevalgau, nes manau, kad kotletas turi būti keptas (juokiasi). Visgi kiekvieną receptą galima adaptuoti, tobulinti ir iš labai nemėgstamo jis gali tapti favoritu. Bet širdyje esu paprastas lietuvis, kuris dievina bulvę (juokiasi). Visomis formomis – nuo paprastos keptos iki kugelio ar blynų.

Kelionės visuomet siejasi su kulinariniais atradimais. Kur paskutinį kartą lankėtės ir maistas paliko didelį įspūdį?

Gegužę jau kelintą kartą vykau į mylimą Sakartvelą. Dievinu šios šalies gamtos grožį ir fantastišką, nuodėmingą virtuvę. Po penkių dienų iš ten grįžau priaugęs gal 5 kg. Jei galėčiau, kasdien valgyčiau bulves ir bulkas, bet tada, ko gero, pats atrodyčiau kaip bulvė ar bulka (šypsosi). Viešint Sakartvele nebuvo nė dienos be tradicinių chačiapurių. Kiekvienas regionas juos gamina skirtingai – kitokia tešla, kitokie sūriai. Negi visų neišragausi? (Juokiasi.)

Labai patiko, kad Sakartvele ne kartą girdėjau žodį „Lietuva“. Kai paklausdavo, iš kur atvykome, iš įpročio atsakydavome angliškai, o kartvelai iškart sakydavo „ai, Lietuva!“. Gidė paaiškino, kad kartvelai taip daro iš pagarbos ir meilės lietuviams, nes ir mes jų šalies vardą tariame kaip vietiniai. Jutau malonų pasididžiavimą, nes jokioje kitoje šalyje nesu tiek kartų iš vietinių girdėjęs sakant Lietuvos vardą lietuviškai.

Kiek kartų per metus stengiatės išvykti pakeliauti?

Kai tik galiu pabėgti nuo darbų. Kelionės man – vienas didžiausių įkvėpimo šaltinių. Iš visų kelionių parsivežu naujų idėjų, įdomių potyrių ir įkvėpimo kurti kažką nauja. Tarkim, idėją naujiems savo kvepalams parsivežiau pasivaikščiojęs po nuostabų prieskonių turgų, kuriame tiek visokiausių aromatų! Iškart grįžęs skambinau mūsų parfumerei Gretai, su kuria kartu kuriame namų kvapus bei kvepalus, ir abu kibome prie kūrybos. Rudenį pasirodys naujieji mano kvepalai.

Stengiuosi keliauti tikrai daug. Tiesa, nors dievinu keliones, nekenčiu krauti lagamino. Ypač išsikrauti po kelionės – suprantu, kad užtruktų vos kelias minutes: vienus rūbus padėti atgal į drabužinę, o kitus į skalbyklę. Mane erzina šis procesas ir per tiek metų neišmokau jo atlikti tą pačią dieną po kelionės. Numestas lagaminas gėdingai praguli svečių kambaryje kelias dienas, kol pačiam prieš save pasidaro nepatogu ir einu iškrauti (šypteli).

Ar buvote kada solo kelionėje?

Nesuprantu vieno žmogaus kelionių, žinoma, išskyrus darbines. Tikrai nesu iš tų žmonių, kuriam reikia pabėgti į savęs paieškų stovyklą, užsiimti joga ir ieškoti išsigalvoto nušvitimo. Man 42-eji, tad tikrai jaučiuosi save atradęs ir nieko nereikia daugiau ieškoti. Keliauju tik su bičiuliais, draugais ar šeima, nes vienas didžiausių malonumų ir vertybių – bendravimas su žmonėmis. Nesuprantu, kodėl reikėtų save bausti atimant tokį malonumą kažkur išskrendant vienam.

Ar niekada nepavargstate nuo bendravimo ir žmonių?

Jei turiu daug renginių, kur bendrauju su daugybe žmonių, natūralu, kad save išdalinu ir reikia pailsėti ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Jau daug metų darau vieną dalyką – kartą per savaitę (dažniausiai sekmadienį) pasidarau tylos dieną: niekam neatsiliepiu į skambučius, neatrašau žinučių ir niekur neinu. Susisiaučiu į chalatą ir visą dieną lovoje arba ant sofos valgau skanų maistą, niurkau katę ir žiūriu bukiausias pasaulyje komedijas (šypsosi). Būna, pamiegu ir dieną, tada visą naktį, o pirmadienį atsikeliu vaiskia, pailsėjusia, perkrauta galva ir vėl galiu šokti į darbų maratoną. Manau, dirbantys su žmonėmis būtinai turi pailsėti nuo bendravimo ir savęs dalinimo kitiems, nes kitaip tikrai gali pavažiuoti stogelis (juokiasi).

Ką labiausiai vertinate kalbant apie draugystę, draugus? Kiek svarbus visiškas atvirumas?

Manau, nėra žmonių, kurie būtų 100 % atviri, vis tiek turi pasilikti kažką sau. Draugystėje man svarbiausia – nuoširdumas ir tikrumas. Esu bendraujantis žmogus, todėl turiu tūkstančius pažįstamų, bet mano artimiausių draugų ratas ganėtinai mažas. Esame tvirtai sulipę, vieni kitus mylime, saugome ir palaikome. Jei kažkam nutinka bėda, greit suburiame draugų komitetą ir randame sprendimą. Kai vyksta nuostabūs dalykai, visi kartu jais džiaugiamės. Manau, svarbiausia – nuoširdumas, vienas kito palaikymas ir pajautimas, kada mums labiausiai reikia vieniems kitų. Per tiek metų pavyko suburti ir išlaikyti draugų branduolį, kuris man yra didžiulė gyvenimo dovana.

Lengva paprašyti pagalbos ar geriau būti tuo, kuris padeda?

Draugai žino, kad man galima skambinti kiaurą parą. Kad ir kas nutiktų, visada esu pasiruošęs būti šalia, išklausyti ir padėti. Pats nesu iš tų, kurie dažnai prašytų pagalbos. Tiesiog nuo mažumės nesu iš dejuotojų, kurie skundžiasi – esu pratęs su iššūkiais ir negandomis tyliai susitvarkyti pats. Džiaugiuosi, kad retai pasitaiko situacijų, kur reikėtų pagalbos ar vyktų didelės dramos, stengiuosi racionaliai spręsti kasdienius uždavinius. Bet žinau, jei kada nors prireiktų pagalbos, turiu ne vieną numerį, kuriuo galiu paskambinti.

Kieno nuomonė jums svarbi? Ar pačiam sunku pakeisti savo nuomonę?

Jei kalbėtume apie profesinę pusę, turiu keletą autoritetų, kurių nuomonės paisau, man ji svarbi. Apskritai man svarbiausia – mano šeimos ir artimiausių draugų nuomonė. Nelabai kreipiu dėmesį į tai, ką pareplikuos praeivis ar komentaruose parašys Aldutė iš Karmėlavos arba Juozukas iš Utenos (šypteli).

O dėl nuomonės keitimo, manau, kad nuomonės nekeičia tik kvailiai. Jei esi užsispyręs ožys, ir visą gyvenimą trankai galvą į sieną, nes negali pakeisti savo nuomonės, gal metas susimąstyti? Normalu, kad 42-ejų nemąstau taip, kaip mąsčiau, pavyzdžiui, 30-ies. Bręsta žmogus, keičiasi laikmetis, kinta įsitikinimai. Tai absoliučiai normalu. Tik kvailiai su metais nekeičia savo nuomonės.

Kokiomis taisyklėmis vadovaujatės kasdienybėje?

Mano gyvenimas man tuo ir patinka, kad nebandau laikytis kažkieno primestų taisyklių ar griežtų kanonų. Esu tokio amžiaus, kai pats galiu kurti savo taisykles. Man nereikia bandyti įsisprausti į kažkieno sukurtus rėmus ar elgtis „nes taip reikia“. Manau, kiekvienas žmogus gyvenime privalo lygiai du dalykus – mylėti artimą ir laikytis įstatymų. O visa kita – kiekvienas savo pasaulėlį kuria, kaip jam norisi. Ir mažiau galvokite, ką pasakys kiti.

Kokią tobulą dieną sau sukurtumėte?

Ten, kur šilta, ant gulto, su kokteiliu ir skaniu maistu. Kai galiu protarpiais pasnausti ir niekur nereikia skubėti…

Autorius Laima Samulė