Savo gyvenime kiekvienas esame pagrindinis herojus  

Režisierius Romas Zabarauskas Lietuvos žiūrovus kviečia pasižiūrėti naujojo kūrinio „Rašytojas“. Niujorke nufilmuota juosta aukštų vertinimų sulaukė daugybėje užsienio šalių kino festivalių. Romas pasakoja, kad sukurti šį filmą nebuvo paprasta, bet jis linkęs į drąsius pasirinkimus. „Gal dabar neužtektų drąsos viską pakartoti, kai žinau, kaip tai sunku. Na, o gal tiesiog imsiuosi kitos beprotiškos idėjos!“, – su šypsena svarsto pašnekovas.

Romas Zabarauskas, Arcana Femina nuotrauka

APIE KĄ naujasis jūsų filmas „Rašytojas“?

Apie Kostą ir Dimą, kurie susitinka Niujorke po 30 metų pertraukos. Jiedu susipažino tarnaudami sovietų armijoje 1980-aisiais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Kostas pasinaudojo atsivėrusiomis galimybėmis ir emigravo studijuoti į Niujorką. Vėliau pats ėmė dėstyti mūsų regiono kultūrą, parašė tris knygas. Paskutinė – apie išsiskyrimą su Dima, kuris liko Lietuvoje. Perskaitęs šį romaną, Dima nusprendžia aplankyti Kostą Niujorke ir pataisyti keletą knygos faktų. Kaip ir jaunystėje, jie susiginčija dėl daugybės skirtingų temų. Išryškėja viena: kiek gyvenime turime laisvės, o kiek viską nulemia skirtingos aplinkybės?

KUO filmas unikalus?

Filmas – dviejų personažų pokalbiai. Daugiau aktorių jame nėra. Man pačiam „Rašytojas“ išskirtinis tuo, kad jį kūrė JAV, Lietuvos ir Vokietijos kino kompanijos. Didele dalimi filmas yra amerikietiškas – kalbama angliškai, vaidina amerikiečių aktoriai, filmavome Niujorko gatvėse, o likusią dalį kino studijoje. Man buvo nauja patirtis dirbti su aktorių profsąjunga ir laikytis sudėtingų, labai išsamių reikalavimų.

KAS kūrybiniame procese įsiminė labiausiai?

Filmo idėja ir užkulisiai buvo neįtikėtinai sudėtingi – man įsimintiniausia, kad apskritai pavyko šį filmą sukurti. Filmas kalba apie pasirinkimų svarbą… Taip ir jo sukūrimą nulėmė drąsūs pasirinkimai – skristi į Niujorką, ieškoti palaikančių komandos narių, finansuotojų. Man kartais net sunku patikėti, kad viskas pavyko. Gal dabar neužtektų drąsos viską pakartoti, kai žinau, kaip tai sunku. Na, o gal tiesiog imsiuosi kitos beprotiškos idėjos!

KOKIĄ pagrindinę žinutę siekėte perteikti žiūrovams?

Jokios, nes nenoriu filmo redukuoti į „žinutę“. Filmas yra filmas – jį reikia žiūrėti, pajausti, interpretuoti. „Rašytoju“ siekiu prajuokinti, sugraudinti ir leisti žiūrovui susimąstyti apie savo paties pasirinkimus.

AR kurdamas susimąstote apie žiūrovus, kokius juos įsivaizduojate?

Mąstau apie dvi žiūrovų grupes – Lietuvos ir tarptautinę auditoriją. Gal esu naivus, bet įsivaizduoju savo žiūrovus kaip be galo skirtingus žmones, kuriuos kartais vienija tik būtent tai, kad jie matė mano filmus. Džiaugiuosi, kad tokius skirtingus žmones – įvairiausio amžiaus, įvairių tapatybių – iš tikrųjų sutinku pristatydamas savo kūrybą. Man tai labai svarbu.

AR pats dažnai būnate žiūrovu? Ką mėgstate žiūrėti?

Žinoma, žiūriu filmus ir laisvalaikiu, ir darbo metu. Šiemet buvau „Sidabrinių gervių“ nominantų atrankos komisijos nariu, tad teko peržiūrėti 66 lietuviškus filmus. Mėgstu kino klasiką, kokybiškus serialus, kolegų darbus.

KAIP sekasi mėgautis kinu? Ar nekyla noras narstyti detalių iš profesinės pusės?

Esu reiklus dramaturgijai ir ambicijai, tačiau į techninius aspektus nekreipiu didelio dėmesio.

KĄ laikote savo autoritetais kinematografijoje?

Mane labiausiai įkvepia prancūzų ir amerikiečių kinas: Godardas, Truffaut, Varda, Demy, Resnais, Rohmeris, Hitchcockas, Sirkas, Araki, Gerwig… Gal todėl, kad kino meną studijavau būtent Paryžiuje ir Niujorke. Tiesa, prancūzai labiau žavėjosi amerikiečiais, o amerikiečiai – prancūzais!

KADA pats susižavėjote kinu?

Kinu susižavėjau paauglystėje, žiūrėdamas kino klasikos vaizdajuostes vienoje bibliotekoje Vilniaus senamiestyje. Tai man tapo netikėtu langu į pasaulį, atsiskleidusį skirtingiausiomis kūrėjų vizijomis.

KAS jūsų darbe sunkiausia, o kas maloniausia?

Sunkiausia įtikinti ateiti į filmą – labai kviečiu skaitytojus nepasididžiuoti ir užsukti į kiną! Maloniausia – bendradarbiauti su talentingais žmonėmis ir kartu rasti originalių kūrybinių sprendimų.

KAIP vertinate lietuvių skonį filmams?

Lietuvoje, kaip ir visur, yra visokio kino gerbėjų. Man apmaudu ne dėl žiūrovų, o dėl pigių komedijų gamintojų, kurie išreklamuoja tikrai prastus projektus, taip neišlaikydami kokybės standarto. Populiarioji kultūra taip pat gali ir turi būti kokybiška, bet reikia pačių kūrėjų sąmoningumo.

AR galima išlavinti skonį šioje srityje?

Tikrai taip! Jei norite profesionaliau vertinti filmus, paklauskite savęs – ar pamačiau ką nors naujo? Ar filmas įtikino ir žaidė pagal savo numatytas taisykles? Ar pavyko sujaudinti – irgi svarbu, bet jaudinti gali ir pornografiniai filmai, tad tai nėra kokybės ženklas, tiesa?

KOKIOSE šalyse, festivaliuose teko rodyti savo filmus?

Niekada nemėginau to apibendrinti, nes filmų rodymus tektų skaičiuoti šimtais, gyvus pristatymus – dešimtimis… Asmeniškai pristačiau savo filmus nuo Minsko iki Niujorko, nuo mažų Lietuvos miestelių iki Meksikos, Paryžiaus ir Berlyno. Festivalių taip pat patyriau ne vieną – nuo debiuto Berlyno kino festivalyje iki prieš kelias savaites vykusio „Rašytojo“ pristatymo Kyjivo LGBT+ filmų festivalyje „Sunny Bunny“.

AR keliaudamas stengiatės aplankyti vietas, kuriose filmuoti jūsų mėgstami filmai?

Ne kiekvieną kartą, bet lankydamasis Venecijoje užmečiau akį į „Grand Hotel des Bains“ viešbutį, kuriame filmuota „Mirtis Venecijoje“.

AR turite filmą (o gal kelis), kurį žiūrėjote tiek daug kartų, kad dialogus mokate mintinai?

Taip, Douglaso Sirko „Viskas, ką leidžia dangus“. Tai 1950-ųjų Holivudo melodrama apie našlę, kuri įsimyli savo sodininką, jų uždraustą meilę. „Keri, pripažink, tu buvai pasiruošusi meilės romanui, o ne meilei“, – griežtai drebia pagrindinei filmo veikėjai jos gydytojas.

KOKIŲ tradicijų ar įpročių, susijusių su filmais, turite?

Lankausi kolegų premjerose, festivalių atidarymuose ar uždarymuose – ši tradicija kaip ir akivaizdi. Namie kartais mėgstu kaip tik pasižiūrėti siaubo filmų, pailsėdamas nuo autorinio kino vizijų.

KOKS žanras mėgstamiausias?

Autorinio kino melodrama. Gal atrodo keistas įvardijimas, bet tokiam žanrui priskirčiau D. Sirko, Pedro Almodovaro, dalį Larso von Triero filmų.

KURIS filmo herojus būtumėte – pagrindinis veikėjas, juokingas draugas, dramatiška asmenybė ar kt.?

Tikriausiai nenustebinsiu atsakymu, jog būčiau pagrindinis veikėjas. Juk gyvenime darau daug drąsių pasirinkimų, kurie sulaukia įvairiausių pasekmių. Darau ir klaidų, iš kurių mokausi. Tad pagrindas filmo dramai galėtų atsirasti.

KAIP būti pagrindiniu herojumi savo gyvenime?

Manau, savo gyvenime kiekvienas esame pagrindinis herojus, tik tą reikėtų suprasti ir vertinti save taip, kaip norėtume, jog vertintų kiti. Tiesa, būti pagrindiniu herojumi nereiškia visada siekti išlikti dėmesio centre. Tiesiog svarbu pripažinti, kad nemaža dalimi patys lemiame savo gyvenimą. Bent jau tuo tikiu aš ir „Rašytojo“ personažas Dima – o kaip galvojate jūs, galėsite nuspręsti įvertinę mūsų filmą.

AR jau yra planų naujam filmui?

Taip, kitais metais pasirodys mano trileris „Aktyvistas“ – dar visai kitoks filmas.

Autorius Laima Samulė