Vis daugiau žmonių atranda saviterapijos galią. Tai būdas pažinti save, išgirsti vidinius poreikius ir atkurti psichologinę pusiausvyrą. Vienas prieinamiausių ir veiksmingiausių saviterapijos metodų – rašymo praktikos, padedančios giliai susijungti su mintimis, jausmais, taip pat išgirsti vidinį balsą. Apie tai kalbamės su saviterapinių praktikų mentore Evelina Savickaite.

 

Asm6

Evelina Savickaitė.

Evelina, kaip atradote saviterapiją?

   

Pasirodo, saviterapijos praktikas pradėjau taikyti dar paauglystėje – tik tada tai dariau nesąmoningai, nesuprasdama, kas tai yra. Net tokios sąvokos nežinojau (šypsosi). Gerokai vėliau supratau, kad mano išgyvenimų rašymas, jausmų ekspresija su teptuku ir dažais buvo ne kas kita, o terapinės praktikos.

 

Tačiau giliau į saviterapijos pasaulį panirau kiek vėliau – kai patyriau emocinės sveikatos dugną ir ieškojau būdų sau padėti. Po visko, kai gyvenimas grįžo į savo vėžes, likau pakerėta šių praktikų. Mano atveju, jų nauda buvo tiesiog milžiniška, todėl natūraliai ėmiau tuo dalintis su kitais. Paskui sekė kursai, mokymai, kuriuose gilinau žinias, radau pavadinimus ir atsakymus „kaip ir kodėl tai veikia“ daugybei praktikų, kurias intuityviai taikiau sau ir anksčiau.

 

Kaip apibrėžtumėte saviterapiją ir terapinį rašymą? Kuo jos skiriasi ir kuo papildo viena kitą?

 

Saviterapija – sąmoningas darbas su savimi, naudojant įvairias praktikas savęs ir savo būsenoms pažinti, emocijoms reguliuoti, mintims išsigryninti ir vidinių procesų refleksijai, kurie natūraliai veda vidinio pokyčio link. Be abejo, saviterapija nepakeičia psichoterapijos ar darbo su psichologu, tačiau padeda gilinti ryšį su savimi savu tempu, savomis sąlygomis, savame saugume. Tai tarsi emocinis veidrodis, į kurį galima pažvelgti be kitų žmonių įsitraukimo – bet kada, kada to norisi.

 

Mano praktikoje, terapinis rašymas yra esminė saviterapijos dalis. Jis padeda ne tik lengviau išsikalbėti (kai rašai sau, esi visiškai saugus – žinai, kad niekas to neskaitys, kitaip nei kalbantis su drauge, kai atsiveri ir dėl to esi pažeidžiama, gali būti visiškai rami, kad nesulauksi netinkamo komentaro ar tavęs nesutrikdys pašnekovės reakcija – gali pinti į žodžius jausmus, išgyvenimus, mintis be jokių filtrų), bet ir suprasti, ką jauti, galvoji, kokie tavo poreikiai, įsitikinimai, norai, skausmai ir pasikartojantys elgesio modeliai. Kol kas iš visų išbandytų technikų bei praktikų, rašymas yra stipriausias įrankis išgirsti ir suvokti save. O tai labai daug, nes būtent po tokių suvokimų ir prasideda tikrieji pokyčiai.

 

Ar labiau užsiimate tuo pati, ar vedate saviterapijos užsiėmimus ir kitiems žmonėms?

 

Abi kryptys mano gyvenime gyvos. Taikau saviterapijos praktikas sau, taip pat vedu užsiėmimus mažoms grupelėms ir asmenines sesijas tiems, kas nori individualaus potyrio. Mano vaidmuo – parodyti, kaip galite sau padėti (supažindinu su praktikų įvairove), suteikiu tam erdvę, priemonių (nesvarbu, ar tai būtų studija, drobės ir dažai, ar online susitikimai, kurie žmonėms reiškia 1–2 val., skirtas tik sau) ir, žinoma, mentorystę – lydėjimą, kai reikia – išklausymą ir palaikymą, buvimą šalia. Tačiau to nereikėtų painioti su klinikine terapija, t. y. nesu psichoterapeutė ir negydau žmogaus psichikos. Suteikiu erdvę saviugdai, gilesnei savigalbai, kur žmogus tiek per rašymą, tiek per piešimą neria į savo gelmes.

 

Kokių lūkesčių ar klausimų turėdami žmonės ateina į šiuos užsiėmimus?

 

Dažniausiai į saviterapijos užsiėmimus ateina jautrios, pavargusios, kūrybiškos ir daug galvojančios moterys. Ateina, nes jaučia, kad reikia sustoti arba tiesiog nori atsigauti, išgirsti save ir rasti savyje atsakymus tyliais, švelniais būdais, kurių metu galėtų pajusti ryšį ne su pasauliu, o su savimi.

 

Kaip veikia rašymas? Ką jis „judina“ viduje?

 

Rašymas padeda paleisti ir suvokti. Kai emocijos tik galvoje – jos chaotiškos, persipinančios, vieną mintį veja kita, todėl didesnį paveikslą pamatyti sudėtinga. Tačiau kai tik išguldai jausmus ir mintis ant lapo – tarsi praregi. Nuslūgsta emocinis ir mentalinis krūvis, įsijungia savistaba, savianalizė, galiausiai imi viską matyti aiškiai, su lengvumu. Išties galinga.

 

Egzistuoja struktūros, metodikos? O gal galima rašyti bet kaip ir tai jau veikia kaip saviterapija?

 

Rašyti bet kaip – jau yra ekspresija ir tai gydo sielą. Kai rašymas tampa reguliaria praktika, su tikslingai parinktais klausimais, ciklais ir rašymo formomis, tuomet pasiekiame dar kitokį gylį.

 

Ką daryti žmonėms, kurie sako „nemoku rašyti“, „bijau balto lapo“?

 

Tai dažna baimė, tačiau atsakymas paprastas – rašyti. Ir suvokti, kad kai į rašymą žiūrime ne kaip į kūrinį ar mokyklos diktantą, o kaip į pagalbos sau priemonę, „mokėjimas“ tampa visiškai nesvarbus. To, ką rašai, niekas neskaito, nevertina ir netikrina rašybos ar stiliaus klaidų. Vienintelis svarbus dalykas (kurį išmoksta eigoje) – būti atviriems su savimi. Ne „gražiai“, „mandagiai“, „teisingai“ ir „taisyklingai“, o „nuogai“, be kaukių – nemeluojant nei sau, nei lapui.

 

Gal galite pasidalinti viena dažniausiai naudojamų ar asmeniškai veiksmingiausių rašymo užduočių / metodikų?

 

Viena mėgstamiausių: „Jei mano vidus galėtų kalbėti, ką jis dabar pasakytų?“, ir rašome monologą, be cenzūros. Jei aktuali liūdesio tema, pakalbinkime liūdesį, ką jis nori pasakyti? Kokią žinutę neša? Jei tai nuovargio ar santykio su savo kūnu klausimas, tuomet klausiame: „Jei kūnas turėtų balsą, ką jis dabar man pasakytų?“ Jei aktualus pyktis, vėlgi pasikalbėkime su ta asmenybės dalimi, kuri dabar pyksta: dėl ko ji taip? Ką jai skauda? Ką ji nori pasakyti?.. Per tokius pokalbius išryškėja anksčiau nepastebėti degantys, neišpildyti poreikiai, ribojantys įsitikinimai, istorijos, kurios jau seniai nebėra tiesa, ir t. t. Naujų suvokimų šioje praktikoje netrūksta.

 

Ką reiškia „savigyda“ emociniame kontekste – ar ji iš tikrųjų įmanoma be specialisto?

 

Matau tai kaip rūpinimąsi savo vidumi (savigalba, savęs išklausymas, sąmoningas dėmesio nukreipimas į save ir savo jausmus, mintis bei poreikius, kai nebebėgi, neignoruoji ir negniauži, o sustoji ir skiri laiko būti ryšyje su savimi). Tai ne tik įmanoma, bet ir sveika įtraukti į savo gyvenimą tiek dirbant su specialistais, tiek savarankiškai.

 

Kokios priemonės ar pratimai dažniausiai naudojami per saviterapiją?

 

Įvairios rašymo (laisvasis rašymas, dienoraščio rašymas, laiškų rašymas, išgyvenimų aprašymas ir pan.), piešimo (simbolinė jausmų ir būsenų raiška per spalvas, formas, linijas) ir menų (su tam tikra intencija daromi rankdarbiai) praktikos, meditacija, dėmesingumo ir kvėpavimo pratimai, netgi buvimo gamtoje potyriai.

 

Kur riba tarp saviterapijos ir profesionalios terapijos – kada žmogui reikėtų ieškoti papildomos pagalbos?

 

Saviterapija negydo psichinių sutrikimų, traumų, depresijos, ilgalaikio nerimo ir panašių reiškinių, kurie stipriai paveikia žmogaus gyvenimą bei sveikatą – tokiais atvejais būtina kreiptis į šių sričių specialistus. Visada aiškiai tai komunikuoju. Saviterapija puikiai papildo terapiją, pagerina gyvenimo kokybę. Tačiau esant rimtoms problemoms, terapijos nepakeičia.

 

Matote pokytį, kaip Lietuvoje žmonės priima terapiją ir savigalbos praktikas?

 

Taip, ir jis ryškus. Žmonės ne tik drąsiau renkasi terapiją ir apsilankymus pas psichologą, bet ir vis labiau nori mokytis rūpintis savo emociniais poreikiais patys. Tai sveikintina! Kuo daugiau žmonių sustiprins ryšį su savo vidumi ir leis gyti emocinėms žaizdoms, tuo gražesniame pasaulyje gyvensime.

 

Kiek laiko reikia skirti, kad rašymo terapija duotų apčiuopiamą naudą?

 

Kartais nauda pajuntama dar nesibaigus pirmajam užsiėmimui. Kartais prireikia kelių kartų ar savaičių. Viskas priklauso nuo to, ar žmogus atviras sau, kokiame etape yra šiuo metu ir su kokiu emociniu bagažu pasitinka baltą lapą.

 

Ar tai tinka visiems – gal yra žmonių, kuriems ši praktika gali netikti?

 

Jei žmogus labai bijo susitikti su savo jausmais, yra tam nepasiruošęs ar netgi to nenori – prievartos nereikia. Kai ateina laikas, rašymas pasišaukia pats (šypsosi). Apskritai kalbant, rašymo praktikas galima pritaikyti beveik kiekvienam – „dozuoti“, keisti jų formą, jautrumą.

 

Ką rekomenduotumėte žmogui, kuris nori pradėti pats – nuo ko pradėti?

 

Nuo dienoraščio (aprašykite, kas tądien įvyko, kaip dėl to pasijutote, kokios mintys sukosi galvoje, ką prisiminėte, ką išgyvenote? Ilgainiui dienoraščio rašymas lavina savistabą, savivoką, mažina emocinį krūvį, padeda pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies ir gauti vertingų įžvalgų) ir laisvojo rašymo – kai kiekvieną rytą 10 min. nesustodami rašote viską, kas tą sekundę sukasi galvoje (netgi jei nežinote, ką rašyti, parašykite „nežinau, ką rašyti“ ir tęskite, kol prasiverš visas minčių srautas) – tai puikus būdas atlaisvinti vietos galvoje, „įjungti“ proto aiškumą ir kūrybiškumą. Šios dvi praktikos nereikalauja jokių gebėjimų – nesvarbu, ar rišliai, ar logiškai, ar taisyklingai rašote, jas atlikti gali kiekvienas. Reguliariai skirdami nors po 10 min. ryte (laisvajam rašymui) ir vakare (dienoraščiui), net neabejoju, kad pastebėsite nemenką skirtumą.

 

Jei galėtumėte duoti vieną sakinį kaip „palaikymo žinutę“ žmonėms, kurie ieško savęs – koks tai būtų sakinys?

 

Jautrumas – ne trūkumas, sulėtėjimas – ne tinginystė, tyla – nenuobodi, o ėjimas savu tempu – pats geriausias pasirinkimas. Visi šie dalykai yra raktai į save.

 

Autorė Laura Auksutytė