Nors šią vasarą viso pasaulio akys bus nukreiptos į Paryžių, mat ten vyks olimpinės žaidynės, visgi keliautojai raginami vengti Prancūzijos sostinės. Mieste bus nepaprastai daug sporto entuziastų, kurie dar pernai užsisakė viešbučių kambarius, išsinuomojo apartamentus ir išpirko bilietus į lankytinus objektus. Visgi tai nereiškia, kad liepą keliautojai turėtų aplenkti šią nuostabią šalį. Atvirkščiai. Vidurvasaris ir ankstyvas ruduo – puikus metas aplankyti Pietų Prancūziją.

 

Svajingasis ProvansasVillefranche-sur-mer,Village,Next,To,Nice,On,The,French,Riviera

 

„Le Midi“ – taip prancūzų šnekamojoje kalboje vadinama pietinė Prancūzijos dalis. Ji nėra griežtai apibrėžta, tačiau šis regionas suvokiamas kaip teritorija į pietus nuo pelkių masyvo Marais Poitevin iki pat Viduržemio jūros. Neretai Pietų Prancūzija klaidingai laikomas tik Provansas. Iš tiesų tai tėra istorinė sritis, o ne konkretus regionas. Tačiau keliautojai, traukdami į šios nuostabios valstybės pietus, tikrai nesuklys sakydami, kad keliauja aplankyti Provanso. Mat taip jau susiklostė, kad Provansas, dalis Alpių prieigų ir Žydrasis Krantas (Provence-Alpes-Côte d’Azur) laikoma viena teritorija. Ši sritis apima daugybę turistams patrauklių vietovių, tad dažnai vadinama tiesiog auksiniu trikampiu. Visgi smalsiesiems pravartu žinoti, kad tikrasis Provansas – Alpių priekalnių teritorijos į šiaurę nuo Marselio ir Sen Tropezo. Jis toks išskirtinis dėl ypatingo regiono klimato, kurį lemia iš šiaurės vėsumą užstojantys kalnų masyvai ir iš pietų atnešami šilti jūriniai orai. Tad nenuostabu, jog daugeliui turistų visa Pietų Prancūzija ir, žinoma, puikusis Provansas, atrodo tiesiog ideali vieta praleisti atostogas. Į Provanso regioną keliaujama mėgautis lėtu gyvenimu ir grožėtis gamta.

 

Įspūdinga patirtimi keliautojams tampa gėrėjimasis, kaip už Alpių leidžiasi saulė, ilgos vakarienės lauko terasose ir dienos ar dviejų ekskursijos. Viena įdomiausių pramogų – išvyka po Verdono upės tarpeklį. Iš Verdono kanjono paprastai turistai traukia į vakarus ir rieda Levandų keliu (Route de la Lavande) – vaizdingu kalnų keliu 800–1000 m aukštyje. Nakčiai apsistoja populiariausiuose Aukštutinio Provanso Alpių miesteliuose – Banone ir Dofinė. Šis Provanso maršrutas ne be priežasties vadinamas Levandų keliu – gyvenamuosius kvartalus supa levandų laukai. Beje, levandos intensyviausiai žydi liepą. Rugpjūtį nupjaunamos ir antrą kartą pražysta įpusėjus rugsėjui. Iki soties prisikvėpavus nuostabiu jų aromatu ir paragavus gardėsių su šiais aromatingais augalais, keliaujama į Avinjoną, Oranžą ir Arlį. Šie trys regiono miestai varžosi tarpusavyje istorinių paminklų gausa. Avinjonas garsėja kaip buvusi katalikų popiežiaus rezidencija. Liepą mieste šurmuliuoja didžiulis teatrų festivalis: gatvėse aidi muzika, vyksta trupių pasirodymai, o visos įmanomos vietos nukabinėtos spektaklių afišomis ir plakatais. Spalvingasis Oranžas didžiuojasi išlikusiu romėnų amfiteatru, Arlis – tų pačių laikų arena ir amfiteatro griuvėsiais. Abiejuose miestuose vasaros mėnesiais vyksta daugybė renginių, koncertų ir festivalių.

 

Aplankyti Nicą – visada gera mintis

 

Kitas šalies pietų perlas – Prancūzijos Rivjera, dar vadinama Žydruoju Krantu. Jis tęsiasi nuo Kanų iki Italijos sienos ir vilioja švelniu klimatu, nuostabiomis pakrantėmis, įspūdingo grožio miestais. Puikiausiu iš jų tituluojamas regiono centras – Nica. Prancūzijos valstybinis turizmo departamentas skelbia, kad Nica yra antrasis pagal populiarumą šalies miestas po Paryžiaus. Taip pat tai vienas turtingiausių šalies miestų. Nesunku suprasti, kodėl. Milžiniški turistų srautai plukdo čia pinigus, kad galėtų bent savaitę pasimėgauti Pietų Prancūzijos prabanga. Visgi Nica – pagrindinis Prancūzijos uostas, tad jame yra visko, ko tik gali užsigeisti keliautojai. Miestas žavi įspūdingu kraštovaizdžiu ir viduramžius menančia architektūra. Nors dabar Nica pritaikyta poilsiautojams ir joje galima rasti akinamai prabangių viešbučių, senamiestis atrodo kaip prieš kelis šimtus metų – raizgosi siauros akmenuotos gatvelės, stebina skverai ir turgaus aikštės. Jose iš tiesų rytais šurmuliuoja turgus. Lankytojus vilioja spalvingos parduotuvėlės, o barokinio stiliaus bažnyčių grožis gniaužia kvapą. Labiausiai žavi tai, kad ir vietiniai raudonais stogais dengtuose namukuose gyvena amžinų atostogų ritmu. Jie atsipalaidavę ir nuolat šypsosi, nors prancūzams tai nebūdinga. Nicoje prancūzai visai kitokie nei Paryžiuje.

 

Dienomis keliautojams siūloma pasižvalgyti keliaujant pėsčiomis arba važiuojant dviračiu garsiąja Anglijos krantine (Promenade des Anglais). Šioji tęsiasi nuo Nicos senamiesčio iki pat oro uosto. Kultūrinis Nicos centras – Massena aikštė. Tai pagrindinė gyventojų ir turistų susibūrimo bei įvairių renginių vieta. Aikštė apsupta XVII a. architektūros paminklų ir jungia senamiestį su komerciniu miesto rajonu. Atkūrus tramvajų transportą, aikštė paskirta tik pėstiesiems. Pagrindinis gražiosios aikštės akcentas – didelis fontanas, kurio viduryje stovi didinga Apolono skulptūra. Nicos paplūdimiai, tiesa, akmenuoti, tad basomis čia vaikščioti sunku. Norintiems laiką leisti prie jūros paprastai tenka nuomotis gultus. Tačiau visus nepatogumus atperka Viduržemio jūros grožis ir didybė. Ji iš tiesų žydra ir hipnotizuojanti. Keliautojai taip pat lipa į Pilies kalną pačiame miesto centre. Nors tenka kopti bent pusvalandį, nuo viršūnės atsiveria svaiginanti panorama. Geriausia laikas šiam žygiui – ryto valandos. Mat vakare, leidžiantis saulei, šviesa šiek tiek akina. Šviesos stebina ir atėjus nakčiai. Tik tuomet jos įžiebiamos naktiniuose klubuose, baruose ir restoranuose. Nicoje jų tūkstančiai ir beveik nėra tokių, kur kainos būtų žemos. Gėrimai čia brangūs, tačiau šviežutėlės jūrų gėrybės gerokai pigesnės ir kokybiškesnės nei Lietuvoje.

 

Kino gerbėjų svajonės išsipildymas

 

Patyrę keliautojai rekomenduoja Nicoje praleisti dvi dienas. O tuomet traukti į Kanus. Mat juos ir Nicą skiria vos 37 km. Čia tiesiog būtina apsilankyti kino gerbėjams, nes būtent Kanuose organizuojamas prestižinis kino festivalis. Tiesa, jo renginiai paprastai baigiasi dar iki birželio. Visgi nemažai įžymybių lieka čia atostogauti, tad keliautojams kartais pasiseka ekrano dievukus išvysti gyvai. Kanai – jaukus nedidukas miestas, kurio La Croisette pakrantė spindi prabanga. Sakoma, kad gražiausia Kanuose naktį. Tuomet įmantriai apšviesti prabangūs pastatai išryškėja tamsių palmių fone, o pro juos lėtai, lyg senuose kino filmuose, rieda prabangūs automobiliai. Kanai turi ir dar vieną didžiulį privalumą. Šiame ruože paplūdimiai nupilti puikiu puriu smėliu. Tad norintiems kelias dienas tingiai ir ramiai pasivartyti paplūdimyje apartamentus verta nuomotis būtent čia. Tiesa, sutaupyti nepavyks, nes kainos Kanuose aukštesnės nei Nicoje ir netoliese esančiame Sen Tropeze. Tai lemia didelė paklausa ir maža pasiūla. Nors netrūksta prabangių vilų ir įspūdingų apartamentų, vidutinės klasės viešbučių mažai. Viską tenka rezervuoti iš anksto, tad atostogas Kanuose derėtų planuoti dar žiemą. Kiek paprasčiau viskas vyksta Sen Tropeze. Iš Nicos ir Kanų jį galima pasiekti automobiliu, autobusu ar net keltu. Susisiekimas greitas ir patogus.

 

O ir nuveikti čia tikrai bus ką. Šis kurortinis miestas visame pasaulyje žinomas nuo 1950-ųjų. Tuomet jame buvo filmuojami klasikiniai filmai, čia ilsėjosi garsiausi JAV kino aktoriai ir politikai. Sen Tropezas – paplūdimio vakarėlių sostinė. Laiko leidimas paplūdimyje – tokia įprasta gyvenimo dalis, kad net yra specialių klubų, kurių nariai renkasi išskirtinai tik paplūdimiuose. Garsiausias iš jų – Pampelonne. Dienomis ši pakrantė nugulta dailiai įdegusių ir madingais maudymosi kostiumėliais aprengtų kūnų, o vakarop prasideda naktinės pramogos – šokiai ir koncertai. Tiems, kurie ieško kitokių pramogų, Sen Tropezą verta aplankyti dėl puikaus uosto ir XVI a. tvirtovės. Nuo citadelės sienos atsiveriantys vaizdai iš tiesų nukelia tiesiai į praeitį. Juk kadaise šie įtvirtinimai pastatyti siekiant miestiečius apsaugoti nuo užpuolikų. Tvirtovės vidus įrengtas prabangiai, jame veikia puikus Sen Tropezo jūrų muziejus. Šiame kurorte taip pat yra viena ilgiausiai veikiančių modernaus meno galerijų Prancūzijoje, įkurta buvusioje koplyčioje. Stebina tai, kad greta menkaverčių darbų kabo tikri meno šedevrai, susiję su Provanso ir konkrečiai Sen Tropezo temomis. Apsilankymas šioje galerijoje – tarsi visos Pietų Prancūzijos retrospektyva.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė