Silvija Šimulytė – ritualinių pirčių vedlė. Ji ne tik rengia moterų pirtis, tačiau ir prausynas nėščiosioms, mergvakarius, padeda sakraliai įprasminti kitus svarbius gyvenimo virsmus. Tad ir papasakoti gali apie tai, iš kur atkeliauja ritualinės pirties tradicija, kas vyksta už pirties garo šydo, kodėl pirtis atpalaiduoja, suteikia naujų jėgų, išvalo protą, tampa simboliniu naujo kelio slenksčiu.

 Cozy,Sauna,Accessories,In,Wooden,Sauna

Silvija, vedate ritualines pirtis moterims, bet juk ne visuomet taip buvo?

 

Nors ši istorija yra apie mano praeitį, iš tikrųjų ji yra apie DABAR – apie mane, atradusią savo kelią. Skubėjau, lėkiau, klupau, bijojau būti palikta, nesuprasta. Visą tai sukūrė iš vaikystės atėjusi baimė. Baimė likti vienai. Baimė nebūti svarbiai. Nesaugumas. Dariau viską, kad nuo to pabėgčiau ir apsisaugočiau, buvau perfekcionistė, o laimė man susidėjo tik iš dviejų komponentų – pinigų ir įvertinimo. Kartais sustodavau pasvajoti, pažiūrėti į debesis, bet tuo metu nesugebėjau atsigręžti į save. Sąmoningumo lygis buvo žemas – norėjau, kad keistųsi kiti, aplinka, bet ne aš.

 

Žingsniavau savo tikslų link. O tuomet sutikau būsimą vyrą. Į keturiolika mūsų bendro gyvenimo metų sutilpo daug: draugai, vakarėliai, šeima, vaikai, kelionės. Tai buvo tie mano gyvenimo metai, kuriuose bėgau nuo savęs. Mylėjau šeimą, o save buvau visiškai pamiršusi. Nežinojau, kaip išsivaduoti iš begalinio liūdesio. Nemokėjau džiaugtis. Užsimiršti padėdavo rūpinimasis vaikais, namais ir bandymas užsiimti veiklomis, kurios, galvojau, yra mano kelias. Turėjau įdomių darbų, kūriau versliukus, šokinėjau nuo vieno prie kito – kai vienas projektas nepavykdavo, imdavausi kito. Mėgavausi projektais, bet šeimoje jaučiausi svetima. Kai veiklos nepasisekdavo, pykau ant savęs ir dar labiau save nuvertindavau. Kol priėjau lūžio tašką. Pradėjau ieškoti savęs ir prašiau visatos nukreipti mane tinkama linkme…

 

Kaip pirtis atėjo į jūsų gyvenimą?

 

Prisimenu magišką akimirką – mane supo moterys, vanduo ir saulė. Gražus vasaros vakaras ir pirmas tikros pirties pajautimas: kitokios, ritualinės, transformuojančios, stebuklingos. Tą vakarą atradau tai, ko ilgai ieškojau. Būdama pirtyje, jausdama augalų ir vantų kvapą, išgirdau savo tėtį. Jis jau buvo iškeliavęs į šviesą, bet jo žinutė buvo kaip niekada aiški – „Pirties mergaitė“. Taip jis mane vadindavo vaikystėje. Norėjau suprasti ir klausiau, ką man nori tuo pasakyti. Išgirdau, kad esu Žemėje tam, jog skleisčiau žinią apie pirties galią.

 

Taip atradau tai, kas teikia džiaugsmą mano sielai – jaučiausi lyg ant sparnų. Pradėjau mokintis pirties meno „Perkūnijos“ pirties mokykloje. Pamenu pirmą mokytojos Audros sakinį: „Sveikinu pradėjus naują savo gyvenimo kelionę.“ Taip ir buvo – tai tapo mano naujo etapo pradžia.

 

Vedate ritualines pirtis. Kas tai?

 

Nuo senų laikų pirtis naudojama fiziniam bei protiniam nuovargiui panaikinti, organizmui atpalaiduoti. Tai ypatinga žmogaus šventė. Ji skatina kūno po vantų masažo palengvėjimą, atjaunėjimą ir prabudimą. Ritualinė pirtis pakelia nuotaiką, dvasią ir pašalina abejones. Jos poveikis daugiaplanis – aptinkami bei aktyvuojami slapti organizmo sugebėjimai. Kai kalbi su gamta, o tai darau kiekvieną dieną, per jos elementus susijungi su ja. Kai paimi žmogų ir vedi į pakitusios sąmonės būseną, jo nepaleidi, kai pavyksta įtraukti, tada žmogus išgyvena jausmą, kuriuo niekada gyvenime nebuvo patyręs. Ritualinė pirtis apgaubta pagarba, ritualais – tai tarsi ėjimas į sakralią vietą. Atmindami protėvius, susiliedami su gamta, pasinerdami į kvapų ir garsų įvairovę, subtiliai prisiliečiame prie kvepiančios gamtos pasaulio, atsipalaiduojame ir apsivalome. Tai aromatinga pirtis – dėl jos natūralių kvapų, visada užėjęs į ritualinę pirtį, pasijusi tarsi gamtoje, juk joje tiek daug žolelių, augalų, skirtingų vantų.

 

Su patirtimi mano pirties ritualai stiprėjo ir gilėjo. Tai kelionė, kuri nesibaigia sukauptomis žiniomis, nes vis atrandu kažką naujo. Pasitelkdama vantų ir augalų galią pasiekiu žmogaus vidų, dalinuosi šiluma, energija ir stebuklu. Visa tai darau ne per žodžius, o per magišką augalų energiją ir savo intuityvias dovanas. Per mano pirties ritualus žmonės dažnai išgyvena tokius jausmus, kurių dar niekada nebuvo patyrę. Myliu tai, ką duodu kitiems.

 

Supratau, kad Meilė yra beribė ir ji prasideda nuo savęs. Tai kartoju ir klientams. Ateidami į pirtį jau išreiškiate meilę sau, nes skiriate laiko ir dėmesio sau. O sugrįžę iš pirties į savo erdves galite pasidalinti šia meile su kitais.

 

Kuo ritualinė pirtis skiriasi nuo įprastos, tradicinės?

 

Ritualinė pirtis – tai sakrali erdvė kūnui, jausmams, mintims ir širdžiai. Tai susitikimams su savimi. Nuo senų laikų pirtis naudojama fiziniam bei protiniam nuovargiui šalinti, organizmui atpalaiduoti. Tai ypatinga žmogaus šventė. Ji skatina kūno po vantų masažo palengvėjimą, atjaunėjimą ir prabudimą.

 

Tradicinė lietuviška pirtis – seniausia ir mėgstamiausia. Bėgant laikui paprasčiausia higienos procedūra virto ritualu. Dar daugelis esame įpratę pirtyje sočiai prisivalgyti, kęsti karštį užlipus ant aukščiausios pakopos. Ritualinėje pirtyje temperatūra pasiekia 50–60 laipsnių, tai švelni, saugi, jauki ir šilta pirtis, kurios malonumais galima mėgautis 3–4 val. Jos metu maisto nevalgome, nebent užkandame vaisių. Daugiausia geriame mano rinktų žolelių arbatą ar vandenį.

 

Kokios dalys sudaro ritualinę pirtį?

   

Visi susirinkę ir paragavę kvapios žolelių arbatos keliaujame į 3–4 valandų patyrimą. Kai norisi pabėgti nuo kasdienybės, kartu pajausti tyrumą ir švelnumą, atpalaiduoti ir sušildyti kūną švelniu vantų prisilietimu. Tai pirmas švelnus užėjimas.

 

Antruoju užėjimu garinė pirtis virsta druskos kambariu, kuriame kvėpuojame augalų aromatais prisotinta druska. Vėl pasijusite vaiku, tapsite žaismingi ir laimingi. Čia laukia kūno šveitimas druska ir gamtos gėrybėmis. Tai išpildys jūsų troškimą atsinaujinti. Jausitės tarsi gimę iš naujo.

 

Per trečiąjį užėjimą laukia vantų šokis – lengvas, šiltas ir kvapus. Vantos šakelės prisilietimas pasiekia širdį ir sužadina norą gyventi su šypsena, gerai jaustis bei susigrąžinti viltį, skatinančią tikėti geresniu pasauliu. Po šilto vantų šokio neriame į vandens telkinį ar garinėje apsiliejame šaltu vandeniu. Taip nuplauname viską, kas paseno ir yra nereikalinga.

 

Ketvirtasis užėjimas – skaniausias ir saldžiausias. Sugrįžtame į savo kūną ir į sakralią erdvę pabūti, palepinti kūną augalų fitoliu ar medumi. Susigrąžiname svajones, laimę ir vaikišką optimizmą. Kaip gera skirti laiko sau, savo kūnui ir sielai. Visa tai leidžia pasijusti atjaunėjusiems, švytintiems ir laimingesniems.

 

Ar ritualinė pirtis gali būti vedama tik garinėje pirtyje?

 

Ritualinėje pirtyje svarbiausia yra garas. Švelnus, žmogų apgaubiantis. Tad savo pirtis vedu tik garinėse pirtyse. Svarbiausia, kad pirties vedlys ir žmonės jaustųsi patogiai ir galėtų patirti tikrąją ritualinės pirties kelionę.

 

Tiesa, kad į pirtį ateinama ne tik atsipalaiduoti, bet ir įprasminti, atšvęsti kai kurias asmenines šventes?

 

Nuo senovės įprasta prieš didžiąsias metų šventes kurti pirtį, kurioje atliekami ritualai. Artimi draugai, malonūs pirties ritualai, kvapūs garai, vantų šokis ir lengvas pėdų masažas suteikia drąsos žengti nauju gyvenimo keliu lengvai ir džiaugsmingai. Šildanti druska su gintaro dulkėmis nušveičia viską, kas sena ir simboliškai leidžia pradėti kelionę į naują gyvenimo etapą. Kartais pirties paslapčių iš anksto neatskleidžiu. Juk taip gera patirti netikėtumų. Galima sulaukti magiškos žynės su pranašiškomis kortomis ar pirties vedlės su dilgėlių, eglių ar kadagių vantelėmis. Šis pasibuvimas būna nuostabus, linksmas ir netikėtas. O būna net ir taip, kad būsimi sutuoktiniai savo išlydėjimo šventę praleidžia kartu. Tada linksmybių, nuotykių, malonumų ir staigmenų išvengti neįmanoma.

 

Nuo senų laikų svarbus pirties takas. Tai mirties ir atgimimo simbolis. Žengdami juo paliekame visus rūpesčius ir vargus, susijungiame su gamta. Nuo seno pirties takas garbinamas ir puošiamas. Juo būdavo vedama būsima nuotaka, būsima mama, nešamas naujagimis ar net atsisveikinama su mirusio žmogaus siela. Ir dabar per svarbiausius gyvenimo įvykius, kuriuos sutinkame pirtyje, vedu žmones pirties taku, kuris yra išpuoštas. Vesdama pasakoju jo istoriją, kodėl jis toks svarbus, o nuo tam tikros vietos paprašau nusiauti batus ir iki pirties keliauti basomis, kad dar labiau susijungtume su gamta ir Motina Žeme. Derindama senuosius papročius, įvairias meditacines technikas, pirties šilumą, pagarbų požiūrį į didįjį Meilės stebuklą, esu sukūrusi pirties ritualus šioms nuostabioms šventėms: gimtadieniams, mergvakariams, prausynoms. Meilės stebuklas – nuostabi ir nepakartojama diena. Kai draugų, šeimos narių, mylimų bičiulių būryje sutinki ir apkabini save. Specialus dėmesys jums, jūsų jaukioje, sakralioje erdvėje – pirtyje. Gyvenime mes patiriame šventinius etapus. O jei jie sutikti ypatingai, tai išlieka ilgam.

 

Vienas geriausiai žinomų, moteriškų, iki šių laikų išlikusių pirties ritualų – nėščiosios prausynos. Vedate ir jas?

 

Prausynų ritualas atliekamas besilaukiančiai moteriai nėštumo pabaigoje, kurią, pagal senąsias tradicijas, rengia gimdžiusios moterys. Šiais laikais prausynose gali dalyvauti ir negimdžiusios moterys. Ritualo tikslas – pasiruošti gimdymui: atsipalaiduoti, paleisti nuoskaudas, atrasti vidinę ramybę, dvasiškai apsivalyti, kad gimdymas būtų sklandus. Rituale dalyvaujančios moterys besilaukiančiąją apgaubia savo moteriškumu. Ji prausiama, šukuojama, glostoma moteriškomis vantomis, masažuojama aliejais. Taip ji pajunta tikrąjį švelnumą, paslaugumą. Tai visiško paleidimo ritualas. Tam, kad gimdymas praeitų kuo lengviau, moteris turi grįžti prie savo šaknų – laukinės moters būsenos.

 

Prausynų ritualas ypač švelnus. Besiruošiančiai gimdyti moteriai paruošiamas sostas, o pati garinė išpuošiama gėlėmis ir žvakėmis, pakabinamas gimdyvės rūbas. Prausynų vanduo papildytas žolynais, su kuriais per vandens ruošimą pasikalbu. Giedodama sutartines uždegu žvakių. Tai tampa savotišku aukuru. Ramybėje, tyloje susijungiame į vienį. Mes, moterys, kai susijungiame viename rate, visada tampame stiprios. Po šio ritualo išsakoma daug gražių žodžių, palinkėjimų. Nėščioji apvelkama gimdyvės rūbais. Moteris, dalyvaujančias prausynose, dar pašildau truputį šiltesniu garu ir sušoku vantų šokį.

 

Kaip rūpinamasi kūnu pirtyje?

   

Pirtyje idealios sąlygos pačioms maloniausioms ir naudingiausioms procedūroms: šveitimui, masažui, kaukėms, kojų vonelėms. Dažnai pirtyje naudojama druska, nes ji turi ir fizinį, ir simbolinį valomąjį poveikį. Tačiau sausa druska gali būti aštri ir nemaloni, todėl ją papildau aliejais, augalais, uogomis ar sezoninėmis daržovėmis. Tokie šveitimai skatina limfos judėjimą, šalina toksinus ir negyvas odos ląsteles, palaiko kūną sveiką ir laimingą. Pirtyje taip pat tinka natūralios kosmetikos priemonės, kavos tirščiai, kukurūzų kruopos, cukrus, malti kaštonai ir dar daug gamtos gėrybių. Nušveitus odą, atrodo, nieko daugiau ir nereikia, visgi malonu ją pamaitinti natūraliomis kaukėmis su lengvu masažu. Visų mėgstama priemonė – medus. Čia vėl išlaisvinama fantazija: į jį galima įlašinti kelis lašus mėgstamo eterinio aliejaus, įdėti gamtos gėrybių, tačiau ir pats savaime medus puikiai drėkina odą. Odai pamaitinti taip pat naudoju augalų fitolius ir eterinius aliejus. Visas šias procedūras atlieku lengvai masažuodama, kartais naudoju žilvyčių vyteles ar kankorėžius. Žinoma, ideali šveitimo priemonė yra tiesiog minkšta beržų vanta.

 

Vantos ir vanojimas – kodėl tai tokia svarbi pirties dalis?

 

Vanta – pirties karalienė. Vantomis padedame garui nusileisti nuo lubų. Vanojimas – tradicinė lietuviškos pirties procedūra. Jo metu žmogus patiria lengvą masažą, kūno atsipalaidavimą, pailsi protas. Tinkamai atliktas vanojimas gali pagerinti savijautą. Vanojimas gali būti lengvas – pavanojama nugara, klasikinis – vanojama nugara ir kūno priekis bei intensyvus, kai siekiama žmogų gerai įkaitinti, kad jis norėtų apsipilti šaltu vandeniu ar šokti į eketę. Turiu savo ritualinį vanojimą – jis lengvas, vantos šoka, o žmogus sušildomas ir apgaubiamas.

 

Tiesa, kad vantos poveikis priklauso nuo to, iš kokio medžio šakų surišta?

 

Taip, tiesa. Kiekvienas augalas turi savo gydomųjų ir magiškų savybių. Vedamose ritualinėse pirtyse naudoju daug ir įvairių vantų – juk gamta mus gausiai apdovanojo medžiais ir žolynais. Man labai patinka posakis, kad „kokį augalą aplink save randu, tą ir nešuosi į pirtį“. Skirtingų medžių ir augalų vantos paįvairina pirties procedūras, jos būna įdomesnės, malonesnės ir magiškesnės. Mūsų kūnai skirtingai jaučia vantų prisilietimus. O prisilietimų mums juk taip trūksta. Pirtyje sutinku svetimus žmones ir norisi juos apkabinti. Tačiau daugelis gali sureaguoti ne visai teigiamai, tad šiltos klevų, ąžuolų vantos tam labai tinka – apgaubi jomis ir žmogus pasijunta tarsi mamos apglėbtas, sugrąžintas į vaikystę. Taip pat vantos atsineša ir savo energiją. Ritualams naudoju moteriškąsias (liepa, obelis, pušis ir pan.) ir vyriškąsias (ąžuolas, klevas ir pan.) vantas. Augalai dosniai dalijasi savo energija ir galiomis, tik juos reikia prakalbinti. Jie naudingi pavargusiems, nusilpusiems, padeda atsikratyti skausmų, todėl vantos ir kiti žolynai yra magijos bei įvairių ritualų priemonės. Vanta – tarsi burtų lazdelė, kuri gali atnešti džiaugsmą, meilę sau ir padaryti mus laimingus.

 

Kaip žinoti, kad jau laikas baigti pirtį?

 

Kiekvienas pirtininkas susikuria sau būdingas pirtinimosi tradicijas. Viskas priklauso, ar esi pirtyje su pirtininku, ar vienas. Iki šiol kai kur išlikusios tradicijos į pirtį eiti tik nusiprausti – tuomet būna keli užėjimai ir viskas. Ritualinėje pirtyje, kurią veda pirtininkas, paprastai susiplanuotas užėjimų skaičius (kiekvienas pirtininkas susidėlioja savaip), jų gali būti nuo trijų iki devynių.

 

Lankantis pirtyje svarbu atkurti skysčių pusiausvyrą. Ką reikėtų gerti – vandenį ar arbatą? Kodėl?

 

Dar daugelis esame įpratę pirtyje sočiai pavalgyti. Ritualinėje pirtyje maisto nevalgome, nebent užkandame vaisių. Idealu, jei tai vietiniai ir sezoniniai, tokie, kurie šiuo metu dera darže, miške. Ritualinėje pirtyje daugiausia geriame mano rinktų žolelių arbatą ar vandenį su žolelėmis, citrina. Arbata padeda atsipalaiduoti, skatina prakaitavimą. Visą pirties laiką patariu gerti skirtingų rūšių arbatas. Neseniai atradau, kad tikrai skanus gėrimas, kuris atkuria skysčius, yra vanduo su trupučiu druskos ir citrina. Kas lankotės pirtyje, rekomenduoju išbandyti.

 

O kaip su šokimu į eketę arba voliojimusi sniege – ar tai privalomas ir neatsiejamas pirties ritualas?

 

Vandens procedūros buvo svarbios jau prieš 3–3,5 tūkstantmečio. Vanduo suteikia žvalumo, dėl jo tampi aktyvesnis ir atsparesnis šalčiui, jis gelbėja nuo depresijos ir slopina uždegimus. Tai vienas būdų grūdintis, stiprinti imunitetą, harmonizuoti emocijas, hormonus. Svarbiausia – atsipalaiduoti ir po truputį išmokti mėgautis buvimu diskomforte (šaltyje): ramiai kvėpuoti, pasitikėti. Maudantis šaltame vandenyje galima atsikratyti bene pusės kamuojančių baimių. Kai būni vandenyje ir atsipalaiduoji, susitinki su savo vidumi, mintimis, leidi viskam tekėti kaip upė ar banguoti kaip jūra.

 

Pati maudausi kasdien ištisus metus – juokauju, kad maudynių sezono niekada neuždarau. Neslėpsiu – kartais būna tikrai šalta, bet kartu ir gera. Apskritai, karštis ir šaltis – mano gyvenimo varikliukai. Atrodo, tai skirtingi dalykai, bet pojūčiai tokie patys. Pirties metu šokti į šaltą vandenį ar juo apsipilti rekomenduoju tik gerai įkaitus kūnui. Svarbu panerti į vandenį visa galva. Žinoma, jei žmogus jaučia, kad jo kūnas nori atvėsti, atsigaivinti, visada galima ir anksčiau.

 

Nesuklysiu pasakiusi, kad šiandien vedamose ritualinės pirties tradicijose girdime pagoniškų tikėjimų aidą?

 

Iš gana menkai išlikusių aprašytų XIV–XVII a. pirties papročių, gretindamas juos su vėlesnėmis žiniomis, prof. Rimantas Balsys teigia, kad pirtis buvo valstiečio „mažoji bažnyčia“. Pagonybės klestėjimo laikais įvairios apeigos buvo atliekamos miškeliuose, ant kalnelių, kur degdavo šventa ugnis. Tačiau įvedus krikščionybę visi pagoniškieji maldos objektai ir vietos buvo sugriautos, iškirsti šventieji miškeliai, uždraustos apeigos. Pirtis liko vienintelė šventa vieta tai tęsti: pirtyje buvo sutinkami naujagimiai ir išlydimi (apiprausiami) mirusieji. Nuo tų laikų ir išlikusios tradicijos, jos puoselėjamos, kai kurios atkuriamos.

 

Man svarbu išlaikyti tradicijas, nes pati pirties tradiciją perėmiau iš tėčio – tai jo palikimas ir įgimtas žinojimas, jis išmokė mane pirties meno. Džiaugiuosi, kad pirties kultūra keičiasi, daugėja sąmoningų žmonių – ypač jaunimas, kuris tikrai nori sutikti ir atšvęsti svarbius gyvenimo įvykius / šventes kitaip, pagal senąsias tradicijas. Ne veltui seniausi žinomi lietuvių žodžiai apie pirtį skamba taip: „Kai ruduo, dargana ir niekur nereikia skubėti, pasijunta vantų šiluma, šilta drėgmė, prietema, kuri primena pirmapradę būtį ir tai vyksta pirtyje, belieka atsiduoti jos dvasiai, pajusti kūno ir sielos palaimą, žmogaus ir gamtos harmoniją, susiliejimą.“

 

Autorius Laura Auksutytė