„Visata sparčiai keičiasi, atsiranda vis gilesnis suvokimas, kad yra kažkas daugiau, nei apčiuopiamas pasaulis. Todėl šiuolaikinis žmogus jaučia didesnį poreikį atidžiau pažvelgti į save, išeiti iš standartinių rėmų. Šį poreikį gali atliepti dramos terapija“, – sako aktorė, kinų medicinos / akupunktūros licencijuota specialistė, dramos terapeutė Monika Bičiūnaitė.

 
B69A1973-2

Monika Bičiūnaitė, nuotraukos autorė Aida Chlebinskaitė.

Kaip dramos terapija padeda giliau save pažinti?

 

Žmonės pradeda ieškoti priežasčių, dėl kurių kyla įvairių negalavimų, nusiskundimų, kodėl tam tikri neigiami dalykai jų gyvenime kartojasi. Dramos terapija yra viena iš interaktyvių meno terapijų, padedančių prisikasti prie tų priežasčių per įdomią kūrybinę formą: žmogus atsipalaiduoja ir gali pasižiūrėti į save saugiu atstumu. Noriai pasineriama į šią meno terapiją, nes ji viliojanti – nors kai kurie ir bijo, visi viduje nori rodytis kitam, vaidinti. Tai ir traukia, ir baugina, bet dažnai žmonės atsiskleidžia taip, kad net patys save nustebina.

 

Kokių įdomių atradimų pasitaiko?

 

Kiekviena terapijos grupė turi pagrindinę temą, bet toje temoje gali būti daug potemių, kurios rezonuoja tarpusavyje. Vedant užsiėmimus pačiai įdomu stebėti, kaip viskas kinta, plečiasi, sąveikauja. Nagrinėjamos įvairios temos: ryšio, ribų, savivertės, baimių, kryžkelių. Niekada nerenku grupės konkrečia tema, nes tai pernelyg apriboja. Žmogus toks įdomus, platus, toks visoks, kad pajudinus vieną temą, išlenda galybė naujų.

 

Atradimų pasitaiko daug ir labai gražių. Būna įdomu palyginti tą patį žmogų terapijos pradžioje ir pabaigoje. Nepaprastai nuostabu, kai patys terapijų dalyviai vienas kitame pastebi teigiamų pokyčių. Gera matyti, kaip keičiasi, su kokiais resursais žmogus išeina. Kai kurie pradeda kurti, piešti, rašyti. Yra ir pasveikimo atvejų. Kai žmogus atsipalaiduoja, išdrįsta saugioje terpėje būti su savimi, įvyksta stebuklų tikrąja šio žodžio prasme. Tai stebėti man didelė dovana.

 

Kaip vyksta dramos terapija?

 

Dirbu ir individualiai, ir su grupėmis. Kai grupė surenkama ir prasideda užsiėmimai, naujas žmogus prisijungti nebegali. Vyksta dvylika užsiėmimų, o viskas prasideda nuo prisistatymo, vėliau – nuo pasikalbėjimo, kas gyvenime pasikeitė nuo praėjusio karto (kaip jautėsi, kas įvyko). Mano kaip vadovės užduotis – kad žmogus pasisakytų kūrybiškai, o ne paklaustas atsakytų. Tada vyksta apšilimo pratimai ir pagrindinė kūrybinė tema, kurią esu paruošusi iš anksto: per šokį, judesį, vaidybą, piešimą ir kt. Paskui grupinėje terapijoje būtinai vyksta refleksija, kurios metu pasisakoma, kaip paveikė tos dienos sesija, kad terapinis patyrimas užsifiksuotų ir vestų pokyčių link. Tai ne atsiskaitymas „patiko ar nepatiko“, bet ką žmogus gavo, ką naujo apie save sužinojo, ką su savimi išsineša. Viskas daroma atsargiai – saugiai žmogų atveriant ir užveriant, nepaliekant atvirų žaizdų. Tas man labai svarbu.

 

Ar darbas su žmonėmis neišvargina? Kas padeda pačiai atkurti vidinius resursus?

 

Visaip būna, nevaidinsiu, kad nepavargstu (šypteli). Pavargstu, nes į kiekvieną santykį su žmogumi einu maksimaliai atvirai, atiduodama savo energiją (žinoma, jos gaunu ir atgal). Nuovargis priklauso nuo įvairių aplinkybių. Kai dirbu kaip akupunktūristė, kartais galiu priimti aštuonis pacientus vieną po kito ir visai nepavargti, o kartais po trijų turiu sustoti. Tai lemia žmogaus atsineštas krūvis, mūsų santykis, mano savijauta tądien ir kt. Rytų medicina turi veiksmingų metodų, kaip išeiti iš nuovargio būsenos, greitai atsigauti. Praktikuoju čigongą, kvėpavimo pratimus, taip pat padeda pasivaikščiojimas. Itin naudinga akupunktūra, kuri efektyviai atkuria. Iš tiesų, kokiomis priemonėmis gydau kitus žmones, tokias pačias taikau ir sau arba kreipiuosi į kolegas. Šie būdai būtini, kitaip ilgai netempčiau. Nuolat mokausi, lankau seminarus, vis papildau turimų įrankių arsenalą, kuriuo naudojuosi pati ir dalinuosi su kitais.

 

Dažnam žodis „savigyda“ turi neigiamą atspalvį. O ką jis reiškia jums?

 

Man jis natūralus, nes penkiolika metų domiuosi Rytų išmintimi, medicina. Žinoma, jei žmogus suvokia savigydą kaip savavališką vaistų pirkimą ir vartojimą, tai yra iškreiptas savigydos požiūris. Rytų medicina grįsta visapusišku požiūriu, kai negydome vien atsiradusio simptomo, bet ieškome negalavimo priežasties, kuri slypi pačiame žmoguje. Atrasti priežastį, iš kurios kyla simptomas, ir padeda Rytų medicina, akupunktūra, menų terapija, psichoterapija. Dėl jų žmogus atranda galių sveikti, nes kūnas žino geriausiai, kaip sau padėti. Viduje kiekvienas žinome priežastį, dėl kurios kyla problemų, negandų, ligų. Jei esame drąsūs, atsivėrę naujovėms, leidžiame sau patirti bei išgirsti, iš kur ta priežastis atsirado, tuomet žinome, kaip sau padėti. Iš čia ir savigyda – kūnas žino, kaip sau padėti… Tik mes darome viską, kad jam trukdytume. Trukdo perteklinis vaistų vartojimas, netinkamas gyvenimo būdas, įsitikinimai, skepticizmas. Iš tiesų savigyda yra įsiklausymas į savo vidų ir gilusis suvokimas, kad viskas yra manyje.

 

Ar visiems į save įsiklausyti padeda tie patys metodai?

 

Metodai yra autentiški. Jeigu vienam tinka sportuoti, taip išprakaituojant adrenalino perteklių ir prisigaminant serotonino hormonų, kitam ramybės ir įsiklausymo jausmą dovanoja pabuvimas valtyje su slieku ant kabliuko, tyloje. Kaip vieną universalių metodų išskirčiau akupunktūrą, kuri turi privilegiją „įjungti“ savigydos procesą. Būna, žmogus ateina dėl vienos priežasties, o harmonizuojant kūno balansą pradeda gyti ir kiti negalavimai, nes kūnas protingas, geba pats atsistatyti. Turiu prikaupusi daug liudijančių pavyzdžių.

 

Kodėl išminties, sveikatos ir ramybės ieškoma Rytų filosofijoje bei medicinoje?

 

Iš Rytų medicinos kilusi Vakarų medicina. Senovės kinų, Tibeto, indų raštuose slypi išminties ir sveikatos lobynai. Ačiū Dievui, vis daugiau žmonių derina Vakarų ir Rytų mediciną, taip pasiekdami fantastiškų rezultatų. Dirbu dviejose klinikose, bendrauju su gydytojais, kurie taip pat laikosi požiūrio, kad viena gali papildyti kitą. Tiesa, vis dar dažnai pasitaiko, kad į akupunktūrą ateina žmonės, kai gydytojai nebežino, kaip padėti, neranda negalavimų priežasčių. Ateinama iš nevilties, neturint, ko prarasti. Smagu, kai pavyksta padėti, išspręsti problemos priežastis. Išklausome simptomus, bet ieškome jų kilmės priežasčių tais įrankiais, kuriuos mums suteikia Rytų medicina. Žinoma, tai nėra panacėja, bet visapusiškai gilintis į žmogų, su juo pasikalbėti yra be galo naudinga.

 

Dramos terapijos principas yra padėti atsakymams patiems iškilti į paviršių, suteikti žmogui galimybę pažvelgti plačiau, giliau. Kai susikoncentruojama vien į problemą, ji didėja kaip dramblys kambaryje, o holistinis požiūris padeda tą dramblį išskaidyti, sumažinti arba kaip tik praplėsti ir jame pamatyti kitų spalvų. Taip kažką negera transformuojame į kažką fantastikai gera.

 

Kas yra didžiausi psichinės sveikatos priešai?

 

Psichinės sveikatos priežiūra turėtų būti higienos reikalas, kaip kasdien valyti dantis. Deja, dažnas ją nustumia į kažkelintą planą. Daugiausia problemų psichinei sveikatai kelia mūsų nelankstumas, pasenusios nuostatos: „Kažkada nusprendžiau, koks žmogus esu ir viskas“ arba „Aš žinau, kaip turi būti, ir niekas nepakeis mano nuomonės“ (beje, ta tema yra puiki A. Gribojedovo pjesė „Vargas dėl proto“). Klaidinga manyti, kad žinome viską. Nieko mes nežinome, nes esame per menki žinoti viską. Tas nelankstumas padaro mus labai ribotus ir daugeliu atvejų nelaimingus, nes norime, kad viskas būtų pagal mus. O kai taip nėra, atsiranda kaltinimai, nesusišnekėjimai, negalavimai, psichinės problemos (nekalbu apie psichines ligas). Menų terapija padeda pasižiūrėti į save iš šono, pažvelgti lanksčiau, kitu kampu – žmogus tarsi atsileidžia, pasileidžia ir jam tampa lengviau. Atsiranda daugiau perspektyvių idėjų sprendimams.

 

Sakoma, kad judėjimas yra gyvenimas. Koks judėjimas jums maloniausias?

 

Viskas gyvenime yra judesys: kol gyvi esame, tol judame. Net jei nieko neveikiame, viskas vibruoja, kas sekundę keičiasi, nebūna jokios pauzės, net tyla pripildyta judesio. Man judėjimas yra intencija. Esu Dvynių ženklo atstovė, tad turiu dvi ryškias judėjimo kryptis. Jei sugalvoju, kur link judu, jei išsikeliu tikslą, tai einu labai koncentruotai, aktyviai siekiu rezultato ir beveik visada jį pasiekiu. Tačiau paradoksaliai kita mano Dvynių pusė kartais mėgsta judėti VISAI be jokio tikslo, pasiduodant tėkmei, nesijaudinant dėl jokio rezultato. Gera tiesiog pasiduoti tėkmei, nežinoti, kur KELIONĖ nuneš. Tada patiriu daug keistų, smagių dalykų, nes tokiame judėjime daug staigmenų ir paslapčių. Rekomenduotina terapija.

 

Kalbant apie fizinį aktyvumą, mėgstu DAUG ir ILGAI vaikščioti, reguliariai lankau baseiną. Man reikalingas santykis su vandeniu ir žeme.

 

Kas jus daro laimingą?

 

Būti laiminga ar nelaiminga yra pasirinkimas. Renkuosi būti laiminga, neatsižvelgdama į realią situaciją. Laimė priklauso nuo mano pasirinkimo, nes aš taip noriu jaustis. Jeigu reikia įžodinti konkrečiau, būnu laiminga, kai viduje jaučiu išsipildymą, pasitenkinimą, kad einu savo keliu vedama, laukiama, mylima ir naudinga. Taip pat laimė man neatsiejama nuo dėkingumo. Jei esu nusiminusi, išvardinimas, už ką esu dėkinga, padeda pakilti, vėl pajusti laimę. O dėkinga esu už absoliučiai viską, už kiekvieną akimirką, net ir už nemaloniausią, nes galiu ją patirti.

 

Autorė Laima Samulė