Žmogus nėra tik atskirų dalių rinkinys. Jo kūnas, protas ir jausmai – vientisa sistema, tad vos tik nustojama rūpintis vienu iš šių kertinių aspektų, žalą patiria tiek psichika, tiek kūnas. Tačiau taip pat, kaip sako Neringa Saladžė – mentorė, gyvenimo trenerė ir psichoemocinių treniruočių bei sąmoningo kvėpavimo mokytoja, šis įstabiai glaudus ryšys tarp fizinės, jausminės ir energetinės sferų suteikia galimybę ne tik koreguoti savo emocines reakcijas, bet ir pagerinti fizinę būklę ar net iš pagrindų pakeisti tai, kaip suvokia save bei pasaulį. Šis pokytis neretai įgalina keisti ir realybę.

 
Neringa Saladžė

Neringa Saladžė, nuotraukos autorius Saulius Jankauskas.

Gyvename sudėtingu laikotarpiu, tad daugelis žmonių ne tik skundžiasi patiriantys didžiulį stresą, bet ir jaučiasi itin nelaimingi. Ar iš tiesų šios reakcijos adekvačios ir nieko negalime padaryti?

 

Mes visi turime vieną labai žmogišką įprotį – mėgstame dairytis aplink ir išorėje ieškoti priežasčių bei paaiškinimų, užuot atsigręžę į save. Taip veikiausiai yra dėl daugelio priežasčių. Visgi viena svarbiausių – kapstytis savo vidiniame pasaulyje, nagrinėti įpročius ir elgesį nepatogu, o kartais net skausminga. Tad ir vengiame to, kiek tik galime. Išorinės aplinkybės yra tokios, kokios yra. Tikrai ne visas galime pakeisti. Tačiau to ir nereikia. Dažnai tam, kad pasikeistų gyvenimas, iš tiesų reikia koreguoti savo požiūrį. Turbūt visiems tekę skaityti ar girdėti, kad beveik viską, kas nutinka, patys ir nulemiame. Daugelis žino šią tiesą, tačiau tarsi jos nesuvokia. Jeigu tik pamąstytume apie asmeninio gyvenimo įvykius ar kasdienes smulkmenas, iš tiesų galėtume atrasti ryšį tarp, atrodytų, nereikšmingų sprendimų ir nemalonių pasekmių. Vienus ryšius aptikti lengva. Juk nusprendusieji ryte pamiegoti penkiolika minučių ilgiau suvokia, kodėl pavėlavo į darbą. Tačiau šioji logika veikia ir stambesniu masteliu, tad tikrai ne visada pavyksta atrasti aiškų priežasties ir pasekmės dėsnį. Būtent todėl būtina kontroliuoti savo mintis, mat jos kartais nuveda ten, kur visai nenorėtume atsidurti. Tai, beje, liečia ir laimės būseną. Žmogus iš tiesų pajėgus jaustis laimingas net tada, kai mato, kiek negerumų pasaulyje. Tokia galimybė yra, nes žmogus turi laisvę rinktis. 

 

Ar galime pasirinkti minčių temą? Pavyzdžiui, tiesiog negalvoti apie nepatinkančius dalykus?

 

Ir taip, ir ne. Kaip dažniausiai ir būna, tikroji tiesa – kažkur per vidurį. Kiekvieną akimirką žmogaus sąmonėje nenutrūkstamai teka minčių srautas. Vienos jų paprastos ir reikalingos, pavyzdžiui, mintyse sau primename atlikti kokį nors darbą. Kitos padrikos, vos akimirkai nukreipia dėmesį ir išnyksta. Tačiau yra ir tokių, kurios nuolat kartojasi ir kaskart iškildamos į paviršių tempia paskui save sunkų emocijų bagažą. Deja, būtent šios mintys kuria mūsų gyvenimą. Kažkur pasąmonės kamputyje nemalonios patirtys, nuoskaudos ir priminimas sau, kad esu kažko nevertas ar negaliu kažko padaryti, priverčia mus pačius sabotuoti tikslų siekimą. Tad itin svarbu atlikti minčių reviziją, stebėti, apie ką ir kaip galvojame, kokie jausmai aplanko. Aptikus, kad sąmonėje ir pasąmonėje esama minčių bei įsitikinimų, kurie trukdo, galima apsivalyti nuo jų ir jau tuomet skirti laiko ir dėmesio energijai nukreipti tinkama linkme. Tad atlikus tam tikrus žingsnius ne tik galima pradėti galvoti apie laimės teikiančius dalykus, beje, neignoruojant realybės ar nuo jos atitrūkstant, bet ir pasiekti to, kas teikia džiaugsmo, pasitikėjimo, leidžia tobulėti.

 

Didelė tokio transformacinio proceso dalis – dėkingumo praktikavimas. Visi žinome, kad būtina jausti dėkingumą už tai, ką turime. Visgi pamirštame, kokia privilegija atsibusti ryte, savomis kojomis išlipti iš lovos ar apkabinti vaikus. Privilegija – net eiti į darbą, kuris galbūt ne itin patinka. Įpratus sąmoningai pajusti dėkingumą už gyvenimo dovanas tampa daug lengviau suvokti, kad iš tiesų iki laimės trūksta gerokai mažiau nei atrodė.

 

Double,Exposure,Closeup,Portrait,Of,A,Dreamy,Cute,Closed,EyesRaginate ugdyti savyje pozityvumą?

 

Iš dalies taip, bet esama ir šio to daugiau. Pas mane ateinantiems dažniau siūlau mokytis kasdienybėje patirti mažų džiaugsmų. Visai nebūtina per prievartą stengtis visada pamatyti šviesiąją pusę ar tikėtis geriausio. Kur kas reikalingiau tiesiog gebėti užčiuopti tai, kas gera, priimti tai ir ištransliuoti didelį ar mažą džiaugsmą į aplinką. Šioje vietoje galime sugrįžti prie išsakytos minties apie priežasties ir pasekmės ryšius bei apie mūsų minčių kuriamą realybę. Džiaugsmas, nuoširdžios ir šviesios emocijos – energija, kurią atiduodame aplinkai kaip šilumą. O aplinka jau gerokai didesniu masteliu vėliau mums tai sugrąžina.

 

Kalbate apie energijų mainus it fizikė, nors iš tiesų esate chemikė. Kaipgi tapote mentore ir trenere?

 

Iš tiesų Vilniaus universitete įgijau chemikės-analitikės magistro laipsnį. Viskas šiame pasaulyje tam tikru masteliu yra chemija. O ryšiai, kuriuos suvokiau studijuodama, man pagelbėjo savaip interpretuoti priežasties ir pasekmės dėsnius. Gilindamasi į chemijos mokslo paslaptis jaučiau didžiulį norą pažinti žmogiškojo proto slėpinius. Tad universitete lankiau visas su psichologija susijusias disciplinas. Tuomet Vytauto Didžiojo universitete pedagogikos studijų programoje pratęsiau mokslus. Visgi pedagoge savęs nevadinu. Man artimesnis gyvenimo mokytojos vaidmuo. Būtent todėl mentorių kursais stiprinau mokymo gebėjimą. Savo darbe naudoju daug įvairių įrankių. Anksčiau mėgindavau žmonėms patarti, ką turėtų padaryti. O dabar padedu perprasti patiems save, kad atrastų galią savarankiškai priimti geriausius sprendimus. Ir ši taktika pasiteisina.

 

Kaip vyksta savęs perpratimas ir koregavimas?

 

Tai įdomus procesas, prasidedantis nuo to, kad žmogus įsisąmonina, jog egzistuoja trijuose lygmenyse – fiziniame, jausminiame ir dvasiniame (energetiniame). Tuomet pradedamos praktikos, kurias vadinu psichoemocinėmis treniruotėmis. Jos susideda irgi iš trijų lygmenų. Pirmasis lygmuo – sąmoningo kvėpavimo pratimai. Antrasis – meditacija, o trečiasis – konkrečios psichoemocinės treniruotės, kurių metu mokomasi atleisti, atsikratyti nuoskaudų, priimti save ir galiausiai išsigryninti asmeninius gyvenimo tikslus. Tuomet, kai darniai veikia kūnas (per kvėpavimą), protas (per meditaciją) ir jausmai (per psichoemocines treniruotes), pradedamos sėti ateities sėkmės sėklos. Galima tai vadinti pasąmonės galia. Mat iš tiesų save užprogramuojame elgtis teisingai, kreipti dėmesį į gerus dalykus, net išmokti konstruktyviai spręsti problemas. Tačiau šį procesą galima suvokti ir kaip energijos pasireiškimą subtiliajame lygmenyje.

 

Dalis psichoemocinių treniruočių yra grupinės ir padeda harmonizuoti save, atrasti daugiau laimės. Kitos yra individualios, kaskart pagal poreikius nustatoma konkreti užduotis. Kartais tenka sąmoningai išeiti iš komforto zonos ir padaryti tai, kas neįprasta (tačiau visada saugu), kad pavyktų įveikti baimes, nerimą ar nepasitikėjimą savimi. Treniruojamasi tam, kad psichika, realybėje susidūrusi su iššūkiais, gebėtų ramiai ir sklandžiai susitvarkyti su svarbia užduotimi, nesvarbu, kokio masto ji būtų. Taip tarsi pašalinami vidiniai psichikos blokai, kurie neretam trukdo gyventi.

 

Tokiomis psichoemocinėmis treniruotėmis galima koreguoti ne tik požiūrį, bet ir išspręsti konkrečias problemas? Kokias?

 

Patys tų problemų prisikuriame, todėl patys iš tiesų esame pajėgūs jas ir išspręsti. Tokia praktika puikiai tinka ne tik norint laimingesnio ir sėkmingesnio gyvenimo. Psichoemocinės treniruotės itin naudingos siekiant pagerinti santykius. Žmonėms taip pat svarbus jų darbas. Tad psichoemocinėse treniruotėse mokomasi ne tik susidoroti su stresu, tačiau ir konstruktyviai spręsti darbe kylančius konfliktus ar problemas. Šioji praktika praverčia tiems, kuriems sunku kontroliuoti emocijas, pavyzdžiui, pyktį.

 

Turbūt svarbiausia suvokti, jog psichotreniruotės keičia žmogaus vidų. O tuomet jau jis imasi tvarkytis su aplinka. Po treniruočių kyla noras kurti, veikti, daryti. Pergrupavę savo mintis daugelis užduoda sau klausimą, ką dar galėčiau gero nuveikti. Tarsi persikeliama į naują etapą, aukštesnį žaidimo, vadinamo gyvenimu, lygį. Vienas svarbiausių aspektų šiame naujame lygyje – gyvenimas be nepamatuotų pretenzijų sau ir aplinkai. Tuomet nyksta skaudi savikritika, mažėja konfliktų, labiau pasitikima savimi. Galiausiai baigęs kursą žmogus pildo specifines tikslų lenteles ir pradeda kurti savo gyvenimą sąmoningai. Geriausia, kad visa tai pasiekiama neatsiskyrus nuo išorinio pasaulio. Atlikti psichoemocines treniruotes galima neišvykstant į egzotiškas salas. Jos tiesiog papildo kasdienybę ir pamažu keičia vidinį pasaulį, o tai duoda impulsą keistis ir išoriniam.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė